Užslinko naktis. Abiejose kelio pusėse tyliai judėjo Rohano kariuomenė. Kelias, lenkiantis Mindoluino šlaitus, pasisuko į pietus. Priešais tamsiame danguje tolumoje matėsi raudona pašvaistė, kurios fone niūriai dunksojo didysis kalnas. Jie artėjo prie Pelenoro Ramaso, bet diena dar neaušo.
Karalius jojo priekinio būrio viduryje, apsuptas savo gvardijos. Elfhelmo eoredas sekė iš paskos. Meris pastebėjo, jog palikęs savo vietą Dernhelmas tamsoje judėjo į priekį, kol atsidūrė už karaliaus sargybos nugarų. Tada visi sustojo. Meris išgirdo priekyje tylius balsus. Beveik nuo sienos sugrįžo žvalgai. Jie nuskubėjo pas karalių.
— Ten didžiuliai gaisrai, valdove, – pasakojo vienas. – Miestas apgaubtas liepsnų, laukas pilnas priešų. Bet visi dalyvauja šturme. Prie išorinės sienos palikta vos keletas karių ir jie užsiėmę plėšimu.
— Ar prisimenate Laukinio Žmogaus žodžius, valdove? – pridūrė kitas. – Taikos metu aš gyvenau Dykvietės lygumose, mano vardas Vidfara. Aš irgi skaitau ženklus ore. Vėjas jau keičiasi. Iš pietų atlekia gūsiai, jaučiu švelnų jūros dvelksmą. Rytas atneš naujienų. Kirtę sieną, virš dūmų pamatysime aušrą.
-Jei kalbi tiesą, Vidfara, tegu dar metų metus gyvensi su mano palaiminimu! – pasakė Teodenas. Jis pasisuko į šalia buvusius karius ir garsiai prabilo, kad girdėtų daugelis pirmojo eoredo raitelių: – Atėjo mūsų valanda, Marko Raiteliai, Eorlo sūnūs! Priekyje priešai ir ugnis, už nugarų namai. Nors kausimės svetimoje žemėje, pelnyta šlovė išliks amžiams. Davėte priesaikas, dabar išpildyki-te jas visas – valdovui, kraštui ir draugystei!
Vyrai trenkė ietimis per skydus.
— Eomerai, sūnau mano! Tu vedi pirmąjį eoredą, - nurodė Teodenas. – Karaliaus vėliava jos viduryje. Elfhelmai, už sienos vesk savo būrį į dešinę. Grimboldas saviškius – į kairę. Likę būriai seka pirmus tris. Smogiam ten, kur daugiausia priešų. Daugiau planuoti negalime, nes nežinome, kas vyksta lauke. Dabar pirmyn ir nebijokite tamsos!
Pirmasis būrys pajudėjo kaip įmanoma greičiau, mat buvo dar tamsu, kad ir kokias permainas žadėjo Vidfara. Meris jojo už Dernhelmo, laikydamasis kaire ranka, o kita mėgindamas iš makš-tų ištraukti kardą. Dabar jis suprato karčią karaliaus žodžių teisybę: „Ką darysi tokiame mūšyje, Meriadokai?" „Tik tiek, – galvojo jis, trukdysiu raiteliui ir bandysiu nenukristi, kad manęs mirtinai nesutryptų šuoliuojantys žirgai!"
Iki išorinių sienų liko ne daugiau kaip trys mylios. Greitai jie pasiekė sienas. Merio nuomone, per greitai. Pasigirdo laukiniai klyksmai, ginklų žvangėjimas, bet viskas truko trumpai. Aplink sienas triūsusių orkų buvo vos keletas, apstulbę jie buvo greitai užmušti ar nuginti šalin. Prieš sudaužytus šiaurinius Ramaso vartus karalius vėl sustojo. Pirmasis eoredas apsupo jį iš visų pusių. Dernhelmas laikėsi netoli karaliaus, nors Elfhelmo būrys buvo kur kas dešiniau. Grimboldo vyrai pasuko į šoną prie didelės skylės rytinėje sienoje.
Meris iškišo nosį iš už Dernhelmo nugaros. Tolumoje, gal už dešimties mylių, ūžė didžiulis gaisras, o tarp jo ir Raitelių plačiu pus-. mėnuliu švietė ugnies linijos, artimiausia jų mažiau nei už trijų mylių. Tamsioje lygumoje matėsi ne ką daugiau, hobitas nejautė nei ryto vilties, nei vėjo – besikeičiančio ar to paties.
Rohano kariuomenė tyliai pajudėjo į Gondoro laukus, lėtai ir ramiai, kaip kylantis potvynis virš pylimo, kurį žmonės laikė saugiu. Juodojo Kapitono mintys ir valia buvo nukreiptos tik į žlungantį Miestą, niekas jo neįspėjo, jog į apskaičiavimus įsivėlė klaida.
Po kurio laiko karalius pasuko kiek ryčiau, tarp apsiausties ugnių ir išorinių laukų. Jų vis dar niekas nepuolė, Teodenas nedavė signalo. Pagaliau jis vėl sustojo. Miestas buvo arti. Ore tvyrojo degėsių kvapas ir mirties šešėlis. Žirgai nerimo. Nejudėdamas karalius sėdėjo ant Sniegiakarčio ir apimtas skausmo bei siaubo žiūrėjo į Minas Tirito agoniją. Jis tarsi susigūžė, prislėgtas metų naštos. Meris pats jautė, kaip pečius užgula sunkus siaubo ir abejonių svoris. Širdis mušė lėtai. Laikas sustojo. Jie pavėlavo! Pavėluoti dar blogiau nei neatvykti! Turbūt Teodenas atsitrauks, nulenks seną galvą ir nuslinks slėptis kalvose.
Bet staiga Meris pajuto: be jokių abejonių – permainos. Vėjas pūtė jam į veidą! Sumirgo Šviesa. Kažkur toli toli pietuose pasirodė kylantys aukštyn pilki debesys: už jų brėško rytas.
Tą akimirką kažkas plykstelėjo, tarsi iš žemės po Miestu būtų smogęs žaibas. Akinančią sekundę Miestas švytėjo baltas ir juodas, aukščiausias bokštas tarsi žėrinti adata, o tada, tamsai vėl užsivėrus, per laukus nusirito didžiulis trenksmas.
Su tuo garsu sulinkęs karalius staiga išsitiesė. Jis vėl buvo aukštas ir išdidus. Atsistojęs balnakilpėse jis sušuko garsiu balsu, garsesniu, nei kada yra šaukęs mirtingasis žmogus:
Iš savo vėliavnešio Gutlafo jis pačiupo didžiulį ragą ir papūtė taip, kad ragas suskilo perpus. Į jį atsiliepė visi kariuomenės ragai – tą valandą jie gaudė tarsi audra lygumoje ar griaustinis kalnuose.
Karalius riktelėjo Sniegiakarčiui, žirgas šoko pirmyn. Už jo vėjyje plevėsavo vėliava, baltas žirgas žaliame lauke, bet karalius jojo greičiau. Paskui į į dundėjo gvardijos riteriai, bet karalius tebejojo priekyje. Šuoliavo Eomeras, balti žirgo karčiai ant jo šalmo plaikstėsi vėjyje, ir pirmasis eoredas lėkė kaip banga, artėjanti prie kranto, bet Teodeno nebuvo įmanoma pavyti. Jis jojo kaip pašėlęs, protėvių mūšio įkarštis ugnimi tekėjo jo gyslose ir Sniegiakartis nešė jį kaip senovės dievą, kaip Didįjį Oromą Valarų mūšyje pasaulio jaunystėje. Auksinis skydas spindėjo tarsi saulė, aplink baltas žirgo kojas žalia liepsna degė žolė. Atėjo rytas. Rytas ir vėjas iš jūros. Tamsa atsitraukė, Mordoro pulkai suvaitojo, juos apėmė siaubas, jie spruko, žuvo, juos sutrypė įniršio kanopos. Visa Rohano kariuomenė užtraukė dainą, jie dainavo žudydami, juos apėmė kovos džiaugsmas, o nenusakomo grožio dainos garsai pasiekė patį Miestą.
6
Pelenoro mūšis
Tačiau Gondoro apgulčiai vadovavo ne orkų vadas ir ne koks plėšikas. Tamsa pradėjo karą per skubiai, anksčiau, nei nustatė jos Valdovas: akimirką lemtis išdavė jį, ir pasaulis atsisuko nugara — jau ištiesus ranką griebti, pergalė slydo iš rankų. Tačiau rankos buvo ilgos. Jis vis dar vadovavo galingoms jėgoms. Karalius, Žiedo Šmėkla, Nazgulų Valdovas turėjo daug ginklų. Jis pasitraukė nuo Vartų ir išnyko.
Marko Karalius Teodenas pasiekė kelią nuo Vartų prie Upės ir atsisuko į mažiau nei už mylios esantį Miestą. Jis stabtelėjo, ieškodamas naujų priešų, riteriai prisivijo karalių, kartu su jais buvo ir Dernhelmas. Priekyje, arčiau sienų, Elfhelmo vyrai įsisuko tarp apsiausties bokštų, kapodami, žudydami, varydami priešus į ugnines duobes. Rohaniečiai pralėkė beveik per visą šiaurinę Pelenoro pusę, stovyklos liepsnojo, orkai bėgo prie Upės kaip galvijų banda nuo medžiotojų, o rohirimai skverbėsi vis giliau ir giliau. Bet jie nepralaužė apsiausties ir neatmušė Vartų. Prieš juos stovėjo daug priešų, tolimojoje lygumos pusėje rikiavosi naujos armijos. Pietuose už kelio stovėjo pagrindinės haradrimų pajėgos, ten aplink vado vėliavą susibūrė jų raiteliai. Vadas įsižiūrėjo, brėkštančioje šviesoje pamatė karaliaus vėliavą, kaip toli ji išsiveržusi į priekį ir kaip mažai raitelių aplink ją. Apimtas įsiūčio, pietietis garsiai suriko ir išskleidė savąją vėliavą — juodą gyvatę purpuro fone. Su daugybe karių jis puolė baltąjį žirgą žaliame fone, lenkti pietiečių kardai mirgėjo kaip žvaigždės.