Pastebėjęs jį Teodenas nelaukė puolimo, bet surikęs Sniegiakarčiui pats pasileido į priekį. Žiauriai sudžeržgė ginklai. Baltasis šiauriečių įniršis degė skaisčiau, jų raiteliai buvo įgudę ietininkai, pilnesnį kartėlio. Rohaniečių buvo mažiau, bet jie perkirto pietiečius kaip žaibas perkerta mišką. Tiesiu taikymu veržėsi Teodenas, Tengelio sūnus, jo ietis suvirpėjo, parmušusi pietiečių vadą. Iš makštų išlėkė kardas ir nukirto vėliavos kotą kartu su vėliavnešiu juodoji gyvatė krito. Pietiečių kavalerijos likučiai apsisuko ir spruko tolyn.
Deja, šlovingąją karaliaus akimirką auksinis jo skydas apsiblausė. Naujas rytas išnyko iš dangaus. Aplink vėl krito tamsa. Arkliai baidėsi ir žvengė. Iš balnų išmesti žmonės raičiojosi žemėje.
— Pas mane! Pas mane! – sušuko Teodenas. – Pakilkit, Eorlingai! Nebijokit tamsos!
Tačiau pamišęs iš siaubo Sniegiakartis atsistojo piestu, kanopomis spardydamas orą ir garsiai sužvengęs krito ant šono — jį pervėrė juoda strėlytė. Karalius liko po apačia.
Kaip krentantis debesis nusileido didžiulis Šešėlis. Tai buvo sparnuotas padaras, jei paukštis, tai didesnis už visus kitus, visiškai plikas, be plunksnų. Tarp raguotų pirštų kaip odos voratinkliai plakė sparnai, pabaisa dvokė. Galbūt tai buvo senojo pasaulio padaras, kurio padermė, pasislėpusi pamirštuose kalnuose po šalta mėnulio šviesa, pergyveno savo laiką ir savo siaubingoje laktoje išperėjo paskutiniuosius blogio palikuonis. Tamsusis Valdovas juos priglaudė, maitino dvėseliena, kol jie išaugo didesni už bet kurį skraidantį padarą. Tada jis atidavė juos savo tarnams kaip žirgus. Pabaisa leidosi žemyn, suskleidė savo pirštuotus voratinklius, sukrankė ir įsitaisė ant Sniegiakarčio kūno, įsikibusi nagais ir išlenkusi ilgą pliką kaklą.
Ant jos sėdėjo figūra juodu apsiaustu, milžiniška ir grėsminga. Ji turėjo, plieno karūną, tačiau tarp jos ir drabužių nebuvo nieko, tik mirtina akių liepsna: Nazgulų Valdovas. Kritus tamsai jis pakilo į orą savo žirgu ir dabar vėl grįžo, viską griaudamas, viltį versdamas neviltimi, pergalę – mirtimi. Rankoje jis laikė didžiulę juodą buožę.
Tačiau Teodenas nebuvo paliktas visai vienas. Jo riteriai gulėjo išžudyti arba pamišusių žirgų buvo nunešti toli į šalį. Bet vienas dar liko — jaunasis Dernhelmas, kurio ištikimybė buvo stipresnė už baimę. Jis verkė, nes mylėjo valdovą kaip tėvą. Už jo nugaros visą puolimą nesužeistas laikėsi Meris. Atskridus Šešėliui, siaubo apimtas Vėjūnas juos nubloškė ir nulėkė į lygumas. Kaip apsvaigintas žvėris Meris klūpėjo ant keturių. Iš siaubo jis nieko nematė, buvo bejėgis.
— Karaliaus kary! Karaliaus kary! – šaukėjo širdis. – Turi būti šalia jo. Sakei, jog karalius tau bus kaip tėvas.
Tačiau hobito valia tylėjo, visas kūnas drebėjo. Jis nedrįso nei atsimerkti, nei pakelti galvos.
Tada minčių tamsoje jam pasigirdo, jog girdi kalbantį Dernhelmą. Jo balsas atrodė keistas, panašus į kitą girdėtą balsą.
— Pranyk, šlykštus padare, maitėdų valdove! Palik mirusius ramybėje!
Šaltas balsas atsakė:
— Nestok prieš Nazgulą ir jo grobį! Jis neužmuš tavęs. Jis nuneš tave į verksmų namus už tamsos ribos, ten tavo kūną suės, o suvarpytą protą paliks nuogą Bevokei Akiai.
Suskambėjo ištraukiamas kardas.
— Daryk ką nori, o aš pabandysiu sukliudyti.
— Sukliudyti man? Kvailys. Man nesukliudys joks gyvas vyras.
Ir tada Meris išgirdo patį keisčiausią garsą, koks tik galėjo pasigirsti tokiu metu. Atrodė, jog Dernhelmas nusijuokė, jo tyras balsas suskambo kaip plienas.
— Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esu Eovyna, Eomundo duktė. Tu stovi tarp manęs ir mano valdovo bei mano giminės. Jei nesi nemirtingas, išnyk! Jei esi vaikščiojantis tamsusis nemirėlis, aš tave perkirsiu, vos tik jį paliesi.
Sparnuotoji pabaisa suklykė, tačiau Žiedo Šmėkla neatsakė, tylėjo, tarsi staiga apimta dvejonių. Nuostaba įveikė Merio baimę. Jis atmerkė akis ir tamsa pasitraukė. Už poros žingsnių nuo jo tupėjo didysis padaras, o viršuje kaip nevilties šešėlis dunksojo Nazgulų Valdovas. Šiek tiek kairiau prieš juos stovėjo ta, kuri vadino save Dernhelmu. Šalmas nukrito, palaidi šviesūs plaukai blyškiu auksu žibėjo ant pečių. Jos akys buvo pilkos tarsi jūra, griežtos ir niūrios, bet ant skruostų žibėjo ašaros. Rankoje ji laikė kardą, o nuo siaubingo priešo žvilgsnio gynėsi skydu.
Tai buvo Eovyna ir Dernhelmas vienu metu. Merio mintyse blykstelėjo veidas, kurį jis matė išjodamas iš Dunharo: veidas pametusio viltį žmogaus, keliaujančio pasitikti mirties. Jo širdį užplūdo gailestis, didelė nuostaba ir staiga pabudo lėtai išjudinama jo giminės drąsa. Jis sugniaužė kumščius. Ji neturi mirti, tokia graži, tokia liūdna! Bent jau ji mirs ne viena — ji sulauks pagalbos.
Priešo veidas buvo atsuktas ne į jį, bet Meris vos drįso judėti, bijodamas, jog mirtinos akys atsigręš. Lėtai jis ėmė šliaužti į šoną, tačiau Juodasis Kapitonas, abejodamas ir galvodamas apie moterį priešais jį, kreipė į hobitą ne daugiau dėmesio nei į slieką purve.
Staiga didžioji pabaisa suplasnojo siaubingais sparnais, oras sudviso. Ji pašoko aukštyn ir klykdama puolė Eovyną, atkišusi snapą ir nagus.
Eovyną nekrūptelėjo: rohirimų moteris, karalių vaikas, liekna kaip kardo ašmenys, graži, bet ir baisi. Švystelėjo vienintelis smūgis – tikslus ir mirtinas. Ji perkirto ištiestą kaklą, nukirsta galva nukrito kaip akmuo. Eovyną atšoko atgal, o milžiniškas padaras trenkėsi žemėn, išskleidęs plačius sparnus. Su jo kritimu išnyko tamsa. Merginos plaukai suliepsnojo saulėtekio šviesoje.
Nuo žemės atsistojo Juodasis Raitelis, aukštas ir grėsmingas jis iškilo virš Eovynos. Jis suriko iš neapykantos, jo balsas kaip nuodas persmeigė ausis. Suūžė sunki buožė. Jos skydas subyrėjo, kairė ranka lūžo, Eovyną parpuolė ant kelių. Kaip debesis jis palinko virš jos, akys sužibėjo, buožė pakilo mirtinam smūgiui.
Tačiau staiga jis irgi linktelėjo priekin ir suriko iš skausmo. Nubrėžusi platų ratą buožė trenkė į žemę. Iš nugaros į jį įsmigo Merio kardas, perplėšė juodąjį apsiaustą ir nuslydęs šarvais persmeigė raumenis žemiau galingo kelio.
— Eovyną! Eovyną! – suriko Meris.
Pasikėlusi, sukaupusi paskutines jėgas ji suvarė kardą tarp karūnos ir apsiausto. Kardas sudužo į daugybę mirgančių skeveldrų. Karūna žvangėdama nusirito žemėn. Eovyną krito ant pargriuvusio priešo. Bet apsiaustas ir šarvai buvo tušti. Jie padriko ant žemės, o virpančiame ore pasigirdo klyksmas. Jis virto šaižiu vaitojimu ir ištirpo vėjyje. Bekūnis balsas nutilo, – tame pasaulio amžiuje daugiau niekas niekada jo negirdėjo.
Hobitas Meriadokas stovėjo tarp žuvusiųjų ir mirksėjo kaip pelėda vidurdienį. Jį akino ašaros. Lyg pro rūką jis pažvelgė į gražią nejudančią Eovynos galvą, tada atsisuko į karalių, kritusį savo šlovės viršūnėje. Agonijoje Sniegiakartis nusirito į šoną, tačiau jis tapo savo šeimininko pražūtimi.
Meris pasilenkė pabučiuoti jam rankos. Staiga Teodenas atmerkė akis — jos buvo tyros it krištolas. Jis tyliai per jėgą prabilo:
— Lik sveikas, pone holbytla, – sušnabždėjo jis. – Mano kūnas sulūžo. Keliauju pas protėvius. Jų šlovingoje draugijoje gėdos nejausiu. Aš parbloškiau juodąją gyvatę. Niūrus rytas, bet laiminga diena ir auksinis saulėlydis.