Meris negalėjo kalbėti, tik verkė.
— Atleisk man, valdove, – pagaliau tarė jis, – kad sulaužiau tavo įsakymą, o tavo tarnyboje padariau tik tiek, kad mums skiriantis verkiu.
Senasis karalius nusišypsojo.
— Nesigraužk! Tau atleista. Didelei širdžiai neįsakysi. Gyvenk su mano palaiminimu, o traukdamas savo pypkutę pagalvok apie mane! Aš daugiau niekada nebesėdėsiu su tavimi Meduselde, kaip žadėjau, ir nesiklausysiu tavo istorijų apie žoles. — Jis užsimerkė, Meris susigūžė šalia. Pagaliau karalius vėl prakalbo: – Kur Eomeras? Mano akys tamsėja, prieš išeidamas norėčiau dar sykį jį pamatyti. Jis bus karalius po manęs. Norėčiau perduoti žinią Eovynai. Ji nenorėjo manęs išleisti, o dabar jos nepamatysiu, brangesnės už dukrą.
-Valdove, valdove, – sumišęs pradėjo Meris, — ji juk...-Tą akimirką pasigirdo didelis triukšmas, aplink juos pradėjo gausti ragai ir trimitai. Meris apsidairė, jis visai pamiršo karą ir pasaulį aplink. Jam atrodė, kad nuo karaliaus kritimo praėjo daug valandų, nors iš tikrųjų prabėgo vos kelios minutės. Dabar jis matė, jog jie gali atsidurti pačiame tuoj prasidėsiančio didžiulio mūšio viduryje.
Naujos priešų pajėgos skubėjo nuo Upės keliu aukštyn, nuo sienų grįžo Morgulo legionai, iš pietinių laukų žygiavo Harado pėstininkai, jų raiteliai lėkė priekyje, o už jų lingavo milžiniškos mumakilų nugaros su karo bokštais. Tačiau iš šiaurės baltieji Eomero karčiai vedė vėl surinktas ir sutvarkytas rohirimų eiles, iš Miesto išėjo visi likę vyrai, priešus nuo vartų ginė lekianti baltoji Dol Amroto gulbė.
Merio galvoje šmėstelėjo mintis: „Kur Gendalfas? Ar jo čia nėra? Ar jis negalėtų išgelbėti karaliaus ir Eovynos?"
Šuoliais atlėkė Eomeras ir visi likę gyvi karaliaus riteriai, suvaldę savo žirgus. Jie su nuostaba žvelgė į gulintį milžiniškos pabaisos kūną, žirgai nedrįso žengti arčiau. Eomeras nušoko nuo žirgo ir priėjo prie karaliaus. Tyli širdgėla, gilus skausmas užliejo jo sielą.
Vienas iš riterių paėmė karaliaus vėliavą iš žuvusio vėliavnešio Gutlafo rankos, pakėlė ją. Lėtai Teodenas atmerkė akis. Matydamas vėliavą, jis davė ženklą, kad ją perduotų Eomerui.
— Būk pasveikintas, Marko Karaliau! – pasakė Teodenas. – Dabar jok į pergalę! Pasakyk sudie Eovynai!
Taip mirė Teodenas, nežinodamas, kad Eovyna guli šalia. Visi verkė ir raudojo: „Karalius Teodenas! Karalius Teodenas!"
Bet Eomeras pasakė jiems:
Bet kalbėdamas verkė ir pats Eomeras:
— Tegu jo riteriai lieka čia, – liepė jis, – ir su visa pagarba išneša kūną iš lauko, kad jo nesutraiškytų mūšis! Ir visus kitus čia gulinčius karaliaus vyrus taip pat. – Jis žiūrėjo į kritusius, vadindamas juos vardais.
Staiga pamatė gulinčią seserį Eovyna ir atpažino ją. Akimirką Eomeras stovėjo kaip vidury riksmo strėlės pervertas žmogus, tada jo veidas mirtinai nubalo. Eomerą apėmė šaltas įsiūtis, jis prarado žadą. Vadas atrodė lyg pamišęs.
— Eovyna, Eovyna! – pagaliau suriko jis. – Eovyna, kaip čia patekai? Kokia beprotybė, kokie kerai atbloškė tave čia? Mirtis, mirtis, mirtis! Mirtis visiems!
Nepasitaręs, nelaukdamas priartėjančių Miesto žmonių, užšokęs ant žirgo jis išlėkė į savo kariuomenės priekį, papūtė ragą ir garsiai suriko pulti. Per lauką nusirito galingas jo balsas:
— Mirtis! Jokite, jokite ir kirskite, tegu pasaulis prasmenga!
Kariuomenė pajudėjo, tačiau rohirimai nebedainavo. Vienu garsiu, baisiu balsu jie suriko mirtis ir, aplenkę karalių, lyg greitėjanti potvynio banga nuūžė į pietus.
Hobitas Meriadokas tebestovėjo mirksėdamas pro ašaras, su juo niekas nekalbėjo, niekas nekreipė į jį dėmesio. Jis nubraukė ašaras, pasilenkė pakelti Eovynos duoto žaliojo skydo, užsimetė jį ant nugaros. Tada apsidairė išmesto kardo. Smogusi ranka sustingo, dabar jis valdė tik kairiąją. Štai gulėjoje ginklas, tačiau ašmenys rūko kaip į laužą įkišta sausa šaka, hobitui bežiūrint, jie susiraitė, pajuodo ir subyrėjo.
Taip išnyko kardas iš Pilkapių, vakarių žmonių kūrinys. Bet jie būtų buvę laimingi, sužinoję jo likimą, tie, kurie lėtai kaldino jį Šiaurinėje Karalystėje, kai dunadanai buvo jauni, o pagrindinis jų priešas – siaubinga Angmaro karalystė sujos raganium karaliumi. Joks kitas kardas, net ir laikomas galingesnių rankų, nebūtų taip skaudžiai sužeidęs priešo, perkirtęs nemirėlio kūną, sutraukęs kerus, rišusius nematomus raumenis priėjo valios.
Vyrai pakėlė karalių, ant sukryžiuotų iečių užmetę apsiaustus padarė neštuvus gabenti jam į Miestą. Kiti švelniai pakėlė Eovyna ir nešėją paskui karalių. Bet jie dar negalėjo iš lauko išnešti karaliaus vyrų, čia krito septyni karaliaus riteriai su savo vadu Deorvinu. Todėl juos nunešė toliau nuo priešų bei kritusios pabaisos ir aplink prismaigstė iečių. Viskam pasibaigus vyrai grįžo, sudegino pabaisos kūną, o Sniegiakarčiui iškasė kapą ir pastatė akmenį, kuriame Gondoro ir Marko kalbomis buvo išraižyta:
Žalia ir vešli žolė žėlė ant Sniegiakarčio kapo, o ten, kur buvo sudeginta pabaisa, žemė liko amžinai juoda ir plika.
Meris liūdnas žingsniavo šalia nešėjų ir nebekreipė dėmesio į mūšį. Jis buvo pavargęs, viską skaudėjo, o kojos drebėjo kaip nušalusios. Iš Jūros atskriejo stiprus lietus, atrodė, jog visa, kas gyva, verkia dėl Teodeno ir Eovynos. Pilkos ašaros gesino gaisrus Mieste. Pro miglą jis pamatė artėjantį Gondoro vyrų avangardą. Dol Amroto Princas Imrahilis prijojo prie jų ir trūktelėjo vadeles. – Kokią naštą nešate, Rohano vyrai? – šūktelėjo jis.
— Karalių Teodeną, – atsakė jie. — Jis miręs. Bet Karalius Eomeras dabar joja į mūšį: jo balti šalmo karčiai plaikstosi vėjyje.
Princas nušoko nuo žirgo ir priklaupė šalia neštuvų pagerbdamas karalių. Jis verkė. Atsistojęs Princas išvydo Eovyną ir nustebo.
— Nejaugi tai moteris? Ar šįkart į karą išėjo ir rohirimų moterys?
— Ne. Tik viena, – atsakė vyrai. – Tai Eovyną, Eomero sesuo. Iki šios valandos mes nežinojome, kad ji joja kartu, didžiai dėl to gailimės.
Princas, matydamas jos grožį, jos šaltą nubalusį veidą, palietė Eovynos ranką ir pasilenkė pasižiūrėti atidžiau.
— Rohano vyrai! – šūktelėjo jis. – Ar nemokate nuleisti blogo kraujo? Ji sužeista, galbūt mirtinai, bet, man regis, ji dar gyva.
Jis pridėjo skaisčiai nupoliruotą rankos šarvų plokštelę prie šaltų jos lūpų ir žiū – plokštelė apsitraukė lengva, vos matoma migla.
— Dabar reikia skubėti, – liepė jis, siųsdamas vieną raitelį į Miestą pagalbos. O pats žemai nusilenkė žuvusiajam, atsisveikino ir, šokęs ant žirgo, nuskubėjo į mūšį.
Dabar Pelenoro laukuose įsiplieskė aršios kautynės, viską užgožė ginklų žvangesys, žmonių riksmai, žirgų žvengimas. Pūtė ragai, bliovė trimitai, staugė į mūšį varomi mumakilai. Po pietinėmis Miesto sienomis Gondoro pėstininkai užgriuvo susirinkusius Morgulo legionus. Raiteliai šuoliavo į rytus padėti Eomerui: Murinas Aukštasis – Raktininkas ir Losarnacho Valdovas, Hirluinas iš Žaliųjų Kalvų ir Princas Imrahilis su visais savo riteriais.
Rohirimus pagalba pasiekė nė kiek ne per anksti – laimė nusisuko nuo Eomero, jo įniršis išdavė jį patį. Žiaurus puolimas visiškai suardė priekines priešų eiles, dideli Raitelių pleištai perrėžė pietiečių gretas, sutrikdė raituosius ir trypė pėstininkus. Tačiau žirgai nėjo ten, kur tik pasirodydavo mumakilas, jie krūpčiojo ir suko į šalį. Su didelėmis pabaisomis niekas nesikovė, jos stovėjo kaip gynybiniai bokštai, o aplink jas susirinko haradrimai. Rohirimai puldami turėjo tris kartus mažiau karių nei haradrimai, bet padėtis dar labiau pablogėjo, lauke pasirodžius naujoms pajėgoms iš Osgiliato. Jos ten susirinko plėšti Miesto ir prievartauti Gondoro, laukdamos savo Kapitono ženklo. Dabar jis buvo užmuštas, bet į mūšį juos metė Gothmogas, Morgulo Leitenantas – isterlingus su kirviais, variagus iš Khando, purpuriniais drabužiais vilkinčius pietiečius ir juodaodžius iš Tolimojo Harado, panašius į trolius – baltomis akimis, raudonais liežuviais. Vieni supo rohirimus iš užnugario, kiti pasuko į vakarus sulaikyti Gondoro pajėgų ir neleisti joms susijungti su Rohanu.