Kovai ėmus krypti prieš Gondorą ir vilčiai susvyravus, Mieste pasigirdo naujas garsus riksmas — jau buvo rytmečio vidurys, pūtė stiprus vėjas, iš šiaurės nešdamas lietų, švietė saulė. Tyrame ore sargybiniai ant sienų iš tolo pamatė naują nelaimės ženklą ir prarado paskutinę viltį.
Nuo posūkio Harlonde Anduinas tekėjo taip, kad iš Miesto žmonės galėjo matyti jį keliolika mylių. Patys akyliausi įžiūrėjo artėjančius laivus.
Žiūrėdami į juos jie beviltiškai sudejavo; mirgančiomis bangomis vėjo nešamas laivynas buvo juodas. Droniundai ir didžiuliai laivai su daugybe irklų, su juodomis vėjo pilnomis burėmis.
— Umbaro Korsarai! – šaukė žmonės. – Umbaro Korsarai! Žiūrėkit! Artėja Umbaro Korsarai! Vadinasi, Belfalasas paimtas, ir Ethiras, ir Lebenino nebėra. Korsarai, korsarai! Tai paskutinis likimo smūgis!
Mieste nebeliko, kas vadovauja, kai kurie be tvarkos puolė prie varpų skambinti pavojaus, kiti trimitais pūtė atsitraukimą.
— Grįžkite prie sienų! – šaukė jie. – Prie sienų! Grįžkite į Miestą, kol jūsų neapsupo!
Tačiau vėjas, nešantis laivus, nupūtė visą triukšmą šalin.
Rohirimams nereikėjo naujienų ar pavojaus signalų. Net per gerai jie matė juodąsias bures. Eomeras dabar buvo vos per mylią nuo Harlondo, tarp jo ir uosto grūdosi begalė ankstesnių priešų, o naujieji įsisuko už nugarų, atkirsdami jį nuo Princo. Jis pažiūrėjo į Upę ir širdyje mirė viltis. Anksčiau laimintą vėją dabar jis prakeikė. Tačiau Mordoro pulkai išdrąsėjo – kupini naujo geismo žudyti, klykdami jie perėjo į puolimą.
Rūstus buvo Eomeras, jo mintys vėl aiškios. Pūsdamas ragus jis surinko visus vyrus apie savo vėliavą. Eomeras nusprendė pastatyti didelę skydų sieną ir iki galo kautis pėsčiomis, kol visi žus, Pelenoro laukuose atlikti žygdarbius, vertus dainos, nors Vakaruose nebeliks žmonių, kurie prisimintų Marko Karalių. Jis užjojo ant žalios kalvelės, įsmeigė vėliavą, vėjyje suraibuliavo Baltasis Žirgas.
Garsiai ištarė jis šias eilutes, tačiau sakydamas jas ėmė juoktis. Dar sykį Eomerą apėmė kovos džiaugsmas: jis buvo nesužeistas, jis buvo jaunas, jis buvo karalius – žūstančios tautos valdovas. Besijuokdamas iš nevilties jis vėl pažvelgė į juoduosius laivus ir iškėlė kardą, mesdamas jiems iššūkį.
O tada jį apėmė nuostaba ir didis džiaugsmas – Eomeras sviedė kardą aukštyn į saulės šviesą ir dainuodamas jį sugavo. Visų akys nusekė jo žvilgsnį. Ant priekinio laivo išsiskleidė didžiulė vėliava, vėjas ją pagavęs atsuko į Harlondą. Joje žydėjo Baltasis Medis – Gondoro simbolis, aplink jį švietė Septynios žvaigždės su aukšta karūna viršuje – Elendilo ženklai, kurių nesuskaičiuojamus metus nenešiojo joks valdovas. Žvaigždės suliepsnojo saulėje – Arvena, Elrondo duktė, pagamino jas iš brangakmenių, o ryto šviesoje karūna švietė dar skaisčiau, nes buvo padaryta iš mitrilo ir aukso.
Taip sugrįžo Aragornas, Aratorno sūnus, Elesaras, Izilduro ainis – sugrįžo iš Mirusiųjų Takų, į Gondoro karalystę nešamas Jūros vėjo. Rohirimai džiaugėsi, pratrūko juokas, kardų žvangėjimas, iš nuostabos apimto Miesto atsklido trimitų ir varpų garsai. O Mordoro karius apėmė siaubas. Jiems atrodė, jog per kažkokį baisų stebuklą jų laivai prisipildė priešų. Mirtina baimė apėmė juos, supratusius, kad likimas pasisuko nugara ir pragaištis jau šalia.
Į rytus smogė Dol Amroto riteriai, vydami priešus prieš save: trolžmogius, variagus ir saulės nepakenčiančius orkus. Iš pietų žygiavo Eomeras, visi spruko nuo jo, patekdami tarp kūjo ir priekalo. Nes vyrai iš laivų išsilaipino Harlondo prieplaukose ir kaip audra puolė šiaurėn. Ten buvo ir Legolasas, ir Gimlis su savo kirviu, ir Halbaradas – vėliavnešys, Eladanas ir Elrohiras su žvaigždėmis ant kaktų, sunkiarankiai dunadanai, Šiaurės Pėdsekiai, vedantys daugybę narsių vyrų iš Lebenino, Lamedono ir pietinių valdų. O priekyje žengė Aragornas su Vakarų Liepsna – Andrilu. Kardas žėrėjo skaisčia ugnimi – senasis Narsilas, perkaldintas, kad sėtų mirtį kaip anksčiau. Aragorno kaktoje žibėjo Elendilo Žvaigždė.
Taip vidury mūšio susitiko Eomeras ir Aragornas, pasirėmė ant kardų, pažvelgė vienas į kitą ir pasijuto laimingi.
— Štai vėl susitinkame, nors mus skyrė visi Mordoro pulkai, – tarė Aragornas. – Ar ne tai aš sakiau Hornburge?
— Teisybę sakei, – sutiko Eomeras. – Bet viltis dažnai kvaila, o aš nežinojau, jog turi pranašo dovaną. Bet nelaukta pagalba dvigubai vertesnė. Dar niekada draugų susitikimas nebuvo toks džiugus, — jie paspaudė rankas. – Atvykai pačiu laiku, – tarė Eomeras, – nė kiek ne per anksti, mano drauge. Daug netekčių ir širdgėlos mus ištiko.
— Kam šnekėti, geriau atkeršykime! – šūktelėjo Aragornas, ir jiedrauge puolė į kautynes.
Jie dar ilgai sunkiai kovėsi – pietiečiai buvo niūrūs, drąsūs vyrai, įsiutę iš nevilties. Stiprūs rytiečiai kovėsi, neprašydami pasigailėjimo. Tai šen, tai ten, prie sudegusio namo ar klėties, ant kalvos ar pilkapio, po siena ar lauko vidury jie susirinkdavo, atsigręždavo ir kovėsi iki dienos pabaigos.
Saulė pagaliau nusileido už Mindoluino, skaisčia liepsna uždegusi visą dangų taip, kad kalvos ir kalnai nusidažė krauju. Upėje atsispindėjo ugnys, o Pelenoro žolė raudonavo naktyje. Tą valandą baigėsi didysis Pelenoro Laukų mūšis, aplink Ramasą neliko nė vieno gyvo priešo. Žuvo visi, o pabėgusius irgi pasiėmė mirtis raudonose Upės putose. Tik keletas sugrįžo į rytus prie Morgulo ar Mordoro, o į haradrimų žemę nukeliavo tik legendos ir gandai apie Gondoro įtūžį ir siaubą.
Aragornas, Eomeras ir Imrahilis sugrįžo prie Miesto Vartų. Jie buvo tokie pavargę, kad nebeturėjo jėgų džiaugtis ar liūdėti. Trijulė liko nepaliesta, gal dėl sėkmės, gal dėl įgudimo ir ginklų galios. Iš tiesų – nedaug kas drįsdavo pastoti jiems kelią, pažvelgti į įtūžusius veidvis. Tačiau daugybė vyrų sužeisti ar užmušti gulėjo laukuose. Pėsčiomis besikovusį Furlongą sukapojo kirviais, Duilinas iš Morthondo ir jo brolis buvo sutrypti, kai puolė mumakilą, liepę savo lankininkams iš arti šaudyti pabaisoms į akis. Į Pinat Geliną nebegrįžo gražusis Hirluinas, į Grimsleidą – Grimboldas, į šiaurę neparkeliavo sunkią ranką turėjęs Halbaradas. Daug žuvo – žinomų ir bevardžių, vadų ir eilinių. Mūšis buvo didžiulis, jokia istorija neaprėpia visos jo didybės. Po daugybės metų Rohano bardas savo dainoje pasakojo apie Mundburgo Pilkapius: