7
Denetoro laužas
Tamsiajam šešėliui atsitraukus nuo Vartų Gendalfas tebesėdėjo nejudėdamas. Tačiau Pipinas atsistojo, lyg būtų nuslinkęs didžiulis svoris, ir stovėjo, klausydamasis ragų – hobitui atrodė, jog nuo jų gaudimo jam iš džiaugsmo plyš širdis. Vėliau jis niekada negalėjo klausytis tolumoje gaudžiančio rago neverkdamas. Bet dabar Pipinas staiga prisiminė užduotį ir puolė pirmyn. Tą akimirką Gendalfas sukrutėjo, kažką pasakė Žvaigždikiui ir susiruošė išjoti pro Vartus.
— Gendalfai, Gendalfai! – sušuko Pipinas. Žvaigždikis sustojo.
— Ką tu čia darai? – paklausė Gendalfas. – Argi Mieste negalioja įsakymas, jog dėvintys juodai sidabrines uniformas turi pasilikti Citadelėje, nebent juos išleistų Valdovas?
-Jis išleido, – atsakė Pipinas, — jis mane išsiuntė. Bet aš bijau. Ten gali atsitikti kažkas siaubinga. Bijau, kad jis nusižudys ir dar užmuš Faramirą. Ar gali ką nors padaryti?
Gendalfas pažiūrėjo pro žiojinčius Vartus, laukuose jau aidėjo mūšio garsai. Jis sugniaužė kumštį.
— Aš turiu skubėti, – tarė jis, – ten Juodasis Raitelis, jis dar gali mus pražudyti. Nėra laiko.
— Bet Faramiras! – suriko Pipinas. — Jis dar gyvas, jie sudegins jį, jei niekas to nesustabdys.
— Sudegins gyvą? – paklausė Gendalfas. – Nagi, pasakok! Greitai!
— Denetoras nusileido į Kapus, – skubiai tarė Pipinas, — jis pasiėmė Faramirą. Jis sako, jog mes visi sudegsim, tad kam laukti. Jie ruošiasi sukrauti laužą ir sudeginti jį kartu su Faramiru. Jis jau išsiuntė žmones atnešti malkų ir alyvos. Aš pasakiau Beregondui, bet turbūt jis neišdrįs palikti posto — jis sargyboje. Be to, ką jis padarytų? – Pipinas išbėrė savo istoriją ir iškėlęs virpančias rankas apkabino Gcndalfo kelį. – Ar tu gali išgelbėti Faramirą?
— Gal ir galiu, – pasakė Gendalfas, – bet jei išgelbėsiu jį, žus kiti. Ką gi, skubėkim, kitos pagalbos tu neprisišauksi. Deja, sulauksime tik blogio ir širdgėlos. Netgi mūsų tvirtovės širdyje priešas turi jėgų kirsti smūgį – tai jo valios darbas.
Taip apsisprendęs jis veikė ryžtingai – čiupo Pipiną, pasisodino prieš save ir apgręžė Žvaigždikį. Jie kaukšėjo aukštyn Minas Tirito gatvėmis, o už nugarų vis stiprėjo karo garsai. Visur nevilties bei siaubo atsikratę žmonės griebė ginklus ir šaukė vieni kitiems:
— Rohanas atvyko!
Kapitonai skubiai rikiavo būrius, daugelis jau žygiavo prie Vartų.
Jie sutiko Princą Imrahilį — jis šūktelėjo iš paskos:
— Kur dabar, Mitrandirai? Gondoro laukuose kaunasi rohirimai! Turime surinkti visas jėgas.
— Tau reikės kiekvieno vyro, – atsakė Gendalfas. – Skubėk. Aš atvyksiu, kai tik galėsiu. Dabar turiu skubėti pas Lordą Denetorą, negaliu laukti. Perimk vadovavimą vietoj jo!
Jie prasilenkė ir kilo vis aukščiau, arčiau Citadelės, jausdami į veidus pučiantį vėją. Tolumoje sumirgėjo šviesa – pietiniame danguje švito. Tačiau jiems tai nesuteikė daug vilties: abu nežinojo, koks blogis jų laukia, abudu bijojo atvykti per vėlai.
— Tamsa atsitraukia, – tarė Gendalfas, – bet šiame mieste ji dar stipri.
Prie Citadelės vartų sargybinio nebuvo.
— Vadinasi, Beregondas paklausė, – šiek tiek viltingesnių balsu pasakė Pipinas. Jie nuskubėjo prie Uždarųjų Durų. Jos buvo plačiai atvertos, o tarpduryje gulėjo durininkas. Jis buvo negyvas, raktas paimtas.
— Priešo darbas! – tarė Gendalfas. — Jis mėgsta tokius dalykus: draugas prieš draugą, širdyse suskilusi ištikimybė.
Burtininkas nušoko žemėn ir liepė Žvaigždikiui grįžti į arklides.
— Mums jau seniai, drauguži, derėjo šuoliuoti mūšio lauke, – tarė jis, – bet atsitiko kitaip. Kai pašauksiu, atlėk greitai!
Jie praėjo pro duris, nusileido stačiu vingiuotu keliu. Švito, aukštos kolonos ir raižytos figūros pakely slinko pro šalį tarsi pilki vaiduokliai.
Staiga tyla suskilo – apačioje jie išgirdo riksmus ir kardų žvangėjimą, tokių garsų ši vieta nebuvo girdėjusi nuo Miesto pastatymo. Pagaliau jie nusileido į Rat Dineną ir nuskubėjo prie patamsyje dunksančio Valdytojų Namų kupolo.
— Sustokit! Sustokit! – suriko Gendalfas, lėkdamas akmeniniais laiptais. – Sustabdykite šitą beprotybę!
Denetoro tarnai savo rankose laikė kardus ir deglus, tačiau ant viršutinio laiptelio stovėjo vienišas Beregondas, dėvintis juodai sidabrinę Sargybinio uniformą, ir gynė duris. Nuo jo kardo jau buvo kritę du, savo krauju aplieję šventorių, o kiti keikė jį, vadindami plėšiku ir valdovo išdaviku.
Bėgdami pirmyn Gendalfas su Pipinu girdėjo Denetorą, šaukiantį iš Mirusiųjų Namų:
— Greičiau, greičiau! Darykit, kaip paliepiau! Užmuškit išdaviką! Ar man pačiam reikės tai padaryti?
Tada durys, kurias Beregondas buvo užrėmęs kaire ranka, atsidarė. Už jų stovėjo Miesto Valdovas, aukštas ir rūstus, akyse degė niūri liepsna, rankoje jis laikė kardą.
Bet Gendalfas užbėgo laiptais, o žmonės puolė šalin nuo jo dengdamiesi akis — jis buvo panašus į baltą liepsną, skubančią tamson, į rūstybės liepsną. Jis iškėlė ranką. Denetoro kardas, ištrūkęs iš delno, nuskriejo į namo šešėlius jam už nugaros. Apstulbęs Denetoras žingtelėjo atgal.
— Ką tai reiškia, valdove? – paklausė burtininkas. – Mirusiųjų Namuose ne vieta gyviesiems. Kodėl kaunamasi šventoriuje, kai karas vyksta prieš Vartus? Ar Priešas jau pateko ir į Rat Dineną?
— Nuo kada Gondoro Valdovas atsako tau? – atrėžė Denetoras. — O gal aš negaliu įsakyti savo paties tarnams?
— Gali, – tarė Gendalfas, – bet kiti gali mesti iššūkį tavo valiai, virtusiai pamišusiu blogiu. Kur tavo sūnus Faramiras?
-Jis viduje, – atsakė Denetoras. — Jis dega, jau dega. Jie uždegė ugnį jo kūne. Bet greitai viskas sudegs. Vakarai pralaimėjo. Viskas virs didžiuliu laužu ir pasibaigs! Pelenai! Liks tik pelenai ir dūmai, nešami vėjo!
Matydamas Denetorą apėmusį pamišimą, Gendalfas išsigando, jog jis jau bus padaręs kažką blogo, ir žengė pirmyn. Beregondas su Pipinu iš paskos. Denetoras traukėsi, kol atsirėmė į antkapį. Jie pamatė Faramirą, gulintį ant stalo, vis dar besiblaškantį karštinėje. Visur aplink buvo prikrauta malkų, dvelkė alyva, net Faramiro rūbai ir antklodės buvo ja apšlakstyti, bet ugnis dar nedegė. Štai tada Gendalfas parodė tikrąją savo galią, nors jo jėgos šviesą vis dar dengė pilkas apsiaustas. Jis užšoko ant laužo, lengvai pakėlė sergantįjį ir nunešė jį prie durų. Staiga Faramiras klejodamas suvaitojo ir pašaukė savo tėvą.