Denetoras krūptelėjo lyg pabusdamas iš sapno, akyse užgeso liepsna, jis pravirko:
— Neatimk iš manęs sūnaus! Jis mane šaukia.
— Saukia, – tarė Gendalfas, – bet tu negali būti šalia jo. Jis ant mirties slenksčio, reikia ieškoti vaistų, kurių galbūt nerasime. O tu privalai kautis už savo Miestą, kur galbūt tavęs laukia mirtis. Tavo širdis tai žino.
— Jis nebesikels, – tarė Denetoras. – Kautis beviltiška. Kam gyventi ilgiau? Kodėl negalime numirti drauge?
— Tu negali pasirinkti savo mirties valandos, Gondoro Valdytojau, – atsakė Gendalfas. – Tai galėjo tik stabmeldžių karaliai, valdomi Juodosios Jėgos – nusižudyti iš garbės ir nevilties, išžudyti visą giminę, kad patys pražūtų.
Žengęs pro duris jis išnešė Faramirą iš Mirusiųjų Namų ir paguldė jį ant prieangyje padėtų neštuvų, kuriais jis buvo atneštas. Denetoras atsekė ir paskos, drebėdamas sustojo, ilgesingai žvelgė į sūnaus veidą. Tą akimirką, kai visi tylėdami stebėjo Valdovo skausmą, jis dvejojo.
— Eikš! – tarė Gendalfas. – Mes reikalingi kitur. Tu dar gali daug nuveikti!
Denetoras staiga nusijuokė. Jis vėl išdidžiai išsitiesė, greitai grįžęs prie antkapio, paėmė pagalvę, ant kurios ilsėjosi jo galva. Prie durų jis nusviedė užvalkalą. Rankose Valdovas iškėlė palantirą. Visiems pasirodė, jog rutulys ėmė spindėti iš vidaus, raudonai nušviesdamas Valdovo veidą, lyg iškaltą iš akmens, su aštriais juodais šešėliais, išdidų, kilmingą ir baisų. Jo akys liepsnojo.
— Išdidumas ir neviltis! – sušuko Denetoras. – Manei, kad Baltojo Bokšto akys aklos? Ne, aš mačiau daugiau, nei tu žinai, Pilkasis Kvaily! Tavo viltis yra tik aklumas. Eik ir vark gydydamas! Eik ir kovok! Tuštybė. Galbūt tu triumfuosi mūšio lauke, vieną dieną. Bet prieš kylančią Jėgą pergalės neiškovosi. Į šitą Miestą jis ištiesė tik vieną rankos pirštą. Visi Rytai juda. Netgi tavo vilties vėjas tave apgaus – Anduinu skrieja laivynas juodomis burėmis. Vakarai pralaimėjo. Nenorintiems tapti vergais laikas išvykti.
— Tokios mintys tikrai garantuos Priešo pergalę, – tarė Gendalfas. . – Tikėkis toliau! – nusijuokė Denetoras. – Ar aš tavęs nepažįstu, Mitrandirai? Tu tikiesi valdyti mano vietoje, stovėti už kiekvieno sosto, šiaurėje, pietuose ir vakaruose. Aš perskaičiau tavo mintis, tavo ketinimus. Manai, aš nežinau, kad įsakei šitam miškavaikiui tylėti? Atvežei jį tam, kad šnipinėtų mano paties kambaryje! Tačiau iš mūsų pokalbio aš sužinojau visų tavo bendražygių vardus ir tikslus. Taip! Kairiąja ranka tu ruošeisi pasinaudoti manimi kaip skydu prieš Mordorą, o dešiniąja į mano vietą vedei tą Pėdsekį iš šiaurės. Štai ką tau pasakysiu, Gendalfai Mitrandire – nebūsiu tavo įrankis! Aš esu Anariono Namų Valdytojas. Aš nebūsiu kažkokio prasisiekėlio durininku. Net jei jis ir įrodytų savo teises, jo giminė prasidėjo iš Izilduro. Nesiruošiu lenktis tokiam, paskutiniam iš nuskurusios giminės, neturinčiam nei valdžios, nei kilnumo.
— O ką darytum pats? – paklausė Gendalfas. – Ką darytum, jei galėtum tvarkytis kaip nori?
— Viską padaryčiau taip, kaip buvo anksčiau, kaip buvo visą mano gyvenimą, – atsakė Denetoras, – ir mano protėvių dienomis: būčiau taikus Miesto Valdovas ir palikčiau savo kėdę sūnui, kuris būtų pats sau šeimininkas, o ne burtininko marionetė. Bet jeigu likimas man to neduos, tada nereikia nieko - nenoriu niekingo gyvenimo, veidmainės meilės, nuplėštos garbės.
— Man neatrodo, jog ištikimai atlikusį savo tarnybą Valdytoją mylėtų ar gerbtų mažiau, – tarė Gendalfas. – Bent jau neatimk iš savo sūnaus pasirinkimo – dar neaišku, ar jis mirs.
Nuo šių žodžių Denetoro akys vėl suliepsnojo, po pažastimi paspraudęs Akmenį, jis išsitraukė durklą ir žengė prie neštuvų. Tačiau Beregondas šoko pirmyn ir užstojo Faramirą.
— Aha! – suriko Denetoras. – Tu jau pavogei pusę mano sūnaus meilės. Dabar vagi ir mano riterių širdis, kad jie atimtų iš manęs mano vaiką. Bet neatimsite mano valios baigti savo kelią. Ateikit čia! – riktelėjo jis tarnams. – Ateikit, jei dar ne visi tapot atskalūnais!
Du tarnai užbėgo laiptais pas jį. Denetoras išplėšė deglą iš vieno tarno rankos ir puolė atgal į namą. Gendalfui nespėjus sukliudyti, jis šveitė deglą tarp malkų. Akimirksniu sutraškėjo liepsna.
Denetoras užšoko ant antkapio, apgaubtas ugnies ir dūmų pakėlė prie kojų gulėjusį Valdytojo skeptrą ir perlaužė jį į kelį. Sviedęs gabalus į ugnį jis pasilenkė ir abiem rankomis prie krūtinės prispaudęs palantirą atsigulė ant akmens. Vėliau dar ilgai sklido pasakojimai, jog pažiūrėjęs į Akmenį žmogus, neturintis valios palenkti jį savo tikslui, matė tik dvi apanglėjusias senio rankas.
Apimtas siaubo ir širdgėlos Gendalfas nusisuko, uždarė duris. Kurį laiką jis stovėjo ant slenksčio paskendęs mintyse, o esantys lauke girdėjo godų ugnies staugimą viduje. Tada Denetoras garsiai suriko, nutilo, ir joks mirtingasis daugiau jo nebematė.
— Taip išeina Denetoras, Ekteliono sūnus, – tarė Gendalfas. Jis pasisuko į Beregondą bei siaubo apimtus Valdovo tarnus. – Taip praeina jūsų Gondoro dienos. Jos baigėsi – į gera tai ar į bloga. Čia padaryta daug blogų darbų, bet pamirškime nesantaiką, ją įžiebė Priešas ir jo valia. Patekote į ne jums austą pareigos tinklą. Pagalvokite, Valdovo tarnai, akli savo klusnume, — jei ne Beregondo išdavystė, Faramiras, Baltojo Bokšto Kapitonas, būtų irgi sudegintas. Išneškite iš šitos nelaimingos vietos savo kritusius draugus. O mes nunešime Faramirą, Gondoro Valdytoją, ten, kur jis galės ramiai miegoti ar mirti, jei toks bus jo likimas.
Gendalfas su Beregondu pakėlė neštuvus ir nunešė juos Gydymo Namų link, šalia nunarinęs galvą ėjo Pipinas. Tačiau Valdovo tarnai liko stovėti, žiūrėdami į žuvusius prie Mirusiųjų Namų. Gendalfui pasiekus Rat Dineno pabaigą, pasigirdo garsus trenksmas. Atsigręžę jie pamatė, kaip namo kupolas suskilo, iš jo išsiveržė dūmai. Dundant akmenims ir blykčiojant liepsnai Valdytojų Namai sugriuvo, tačiau nenuraminta ugnis dar šoko ir mirgėjo tarp griuvėsių. Pagauti siaubo tarnai spruko Gendalfui įkandin.
Pagaliau jie grįžo prie Uždarųjų Durų, Beregondas liūdnai pažiūrėjo į durininką.
— Visą gyvenimą gailėsiuos šito, – tarė jis, – bet aš beprotiškai skubėjau, o jis nesiklausė, išsitraukė kardą. – Paėmęs raktą, išplėštą iš žuvusiojo, jis uždarė ir užrakino duris. – Raktą reikės atiduoti Lordui Faramirui.
— Nesant Valdovo viskam vadovauja Dol Amroto Princas, – pasakė Gendalfas, – bet kadangi jo čia nėra, vadovausiu aš. Įsakau tau saugoti šitą raktą, kol Mieste bus atstatyta tvarka. Jie įžengė į aukštuosius Miesto ratus ir ryto šviesoje pasiekė Gydymo Namus. Tai buvo gražūs, nuošalūs namukai ligonių priežiūrai, tačiau dabar jie buvo skirti kovoje sužeistiems ar mirštantiems žmonėms. Namukai stovėjo netoli nuo Citadelės vartų, šeštajame rate, šalia pietinės sienos. Aplink žaliavo medžių sodas, vienintelė tokia vieta Mieste. Čia gyveno keletas moterų, kurioms buvo leista likti Minas Tirite, nes jos sumaniai gydė ir padėjo gydytojams.
Gendalfas su bendražygiais atgabeno neštuvus prie pagrindinių Namų durų. Staiga jie išgirdo garsų klyksmą, atsklidusį iš laukų prieš Vartus — jis perrėžė dangų ir išnyko vėjuje. Nuo siaubingo balso visi akimirkai sustingo, tačiau tada širdys staiga prisipildė tokios vilties, kokios nebuvo jutusios nuo pat Tamsos atėjimo. Jiems pasirodė, jog oras tapo tyresnis ir pro debesis spigtelėjo saulė.
Bet Gendalfo veidas liko rūstus ir liūdnas. Liepęs Beregondui su Pipinu nunešti Faramirą į Gydymo Namus, jis skubiai nuėjo prie artimiausios sienos. Tarsi saulėje spindinti balto marmuro figūra jis sustingo, žvelgdamas tolyn. Jam duota rega burtininkas pamatė, kas atsitiko. Eomerui sustojus šalia kritusių lauke, Gendalfas atsiduso, užsimetė apsiaustą ir grįžo nuo sienų. Išėję Beregondas su Pipinu rado jį susimąsčiusį prie Namų durų.