Jie žiūrėjo į jį, burtininkas kurį laiką tylėjo. Pagaliau jis prakalbo:
— Draugai, – tarė Gendalfas, – ir visi šio Miesto bei Vakarų žmonės! Nutiko dalykas, kurio šlovės ilgai nepamiršime, bet dėl kurio dar ilgai liūdėsime. Ar verksime, ar džiaugsimės? Visiškai netikėtai mūsų priešų Kapitonas žuvo, jūs girdėjote paskutinį jo nevilties aidą. Bet jis nepasitraukė be nelaimių ir didelių netekčių. Jeigu ne Denetoro beprotybė, galėjau tam sukliudyti. Kokios ilgos tapo Priešo rankos! Deja, dabar suprantu, kaip jo valia prasiskverbė į pačią Miesto širdį. Nors Valdytojai manė, kad tai tik jų paslaptis, aš jau seniai spėjau, kad Baltajame Bokšte saugomas vienas iš Septynių Matančių Akmenų. Savo išminties dienomis Denetoras nenaudojoje ir nemetė iššūkio Sauronui, jausdamas savo jėgos ribas. Tačiau jo išminties neužteko. Kai pavojus jo šaliai ėmė augti, jis žiūrėdavo į Akmenį ir apsigaudavo – Boromirui išvykus darydavo tai per dažnai. Jis buvo pernelyg galingas, kad pasiduotų Juodosios Jėgos valiai, tačiau matė tik tuos dalykus, kuriuos rodė ta Jėga. Be abejo, Denetoro įgytos žinios buvo naudingos jam, tačiau parodyta galingojo Mordoro vizija neviltimi apnuodijo jam širdį ir aptemdė protą.
— Dabar suprantu, kas man pasirodė keista, – sudrebėjęs nuo prisiminimų tarė Pipinas. – Valdovas išėjo iš kambario, kur gulėjo Faramiras, o kai sugrįžo, atrodė labai pasikeitęs – pasenęs ir palūžęs.
— Tą valandą, kai Faramiras buvo atneštas į Bokštą, daug kas matė keistą šviesą aukščiausiame bokšto kambaryje, – pridūrė Beregondas. – Mes matėme ją ir anksčiau, Mieste sklido gandai, kad Valdovas retkarčiais mintimis kaunasi su savo Priešu.
— Deja, spėjau teisingai, – linktelėjo Gendalfas. – Taip į Minas Tiritą pateko Saurono valia – buvau priverstas pasilikti čia, čia ir liksiu. Netrukus bus kitų ligonių. Dabar einu pasitikti atvykstančių. Lauke mačiau mano širdžiai skaudų vaizdą ir mus gali ištikti dar didesnė netektis. Eime, Pipinai! Beregondai, grįžk į Citadelę, papasakok Sargybos vadui, kas atsitiko. Tikriausiai jis privalės pašalinti tave iš Sargybos, bet paprašyk, jei galėsi, kad tave pervestų į Gydymo Namus, saugoti ir tarnauti savo kapitonui. Būti šalia jo, kai jis pabus — jei kada nors pabus. Tik tu išgelbėjai jį nuo ugnies. Eime! Aš greitai grįšiu.
Jis nusisuko ir su Pipinu pasuko į žemutinį miestą. Jiems beskubant, vėjas atnešė pilką lietų, gaisrai užgeso, priekyje kilo tiršti dūmai.
8
Gydymo Namai
Prie sugriautų Minas Tirito Vartų Merio akyse iš nuovargio viskas ėmė lietis. Jis nekreipė dėmesio į griuvėsius ir lavonus aplinkui. Liepsnojo ugnys, ore tvyrojo dūmai ir smarvė. Daugelis karo mašinų buvo sudegintos ar įmestos į ugnies duobes, kaip ir didžioji nukautųjų dalis. Šen bei ten gulėjo negyvos didžiosios pietiečių pabaisos, pusiau sudegusios, sutraiškytos akmenimis arba apakintos taikliųjų Mortondo lankininkų. Lietus kuriam laikui liovėsi, viršuje sužibėjo saulė, tačiau visą žemutinį miestą gaubė rūkstantis dvokas.
Žmonės jau triūsė, tvarkydami kovos nuolaužas, kiti su neštuvais išskubėjo pro Vartus. Jie švelniai paguldė Eovyną ant minkštų pagalvių, o karaliaus kūną pridengė auksiniu apdangalu. Rankose žmonės nešė deglus, jų blyškias liepsnas plazdeno vėjas.
Taip Teodenas su Eovyną atvyko į Gondoro Miestą. Visi, juos pamatę, nusiimdavo kepures ir lenkdavosi. Pro sudegusių namų dūmus bei pelenus akmeninėmis gatvėmis juos nešė vis aukščiau. Meriui rodėsi, kad šitas kilimas niekad nesibaigs – beprasmė kelionė baisiame košmare, kurio pabaigos protas įžvelgti nepajėgia.
Deglų šviesos priekyje sumirgėjo ir užgeso, jis ėjo tamsoje galvodamas: „Tai tunelis, vedantis į kapą. Ten liksime amžinai". Staiga į jo sapną įsiterpė gyvas balsas.
— Meri! Kokia laimė, kad tave radau!
Hobitas pakėlė galvą, rūkas praretėjo. Tai buvo Pipinas! Jie susitiko tuščioje siauroje gatvelėje. Jis pasitrynė akis.
— Kur karalius? – paklausė Meris. – O Eovyną? – tada jis suklupo ir atsisėdęs ant durų slenksčio vėl pradėjo verkti.
-Juos nunešė į Citadelę, – atsakė Pipinas, – o tu beeidamas užmigai ir pasukai ne ten. Išvydęs, jog tavęs su jais nėra, Gendalfas pasiuntė mane ieškoti. Vargšas Meris! Kaip aš džiaugiuosi vėl tave matydamas! Bet tu nusivaręs nuo kojų, tad nevarginsiu kalbomis. Tik sakyk, ar tu sužeistas?
— Ne, – tarė Meris, – tikriausiai ne. Bet aš nejaučiu dešinės rankos, Pipinai, po to, kai smogiau jam. O mano kardas supleškėjo kaip malka.
Pipinas sunerimo.
— Geriau kuo greičiau einam su manim, – pasakė jis. – O, kad galėčiau tave nešti. Tau nebegalima eiti. Jie iš viso neturėjo tau leisti eiti, bet nepyk. Tiek daug siaubingų dalykų nutiko Mieste, Meri, kad vieną vargšą iš mūšio grįžtantį hobitą labai lengva pamesti iš akių.
— Kartais visai neblogai, kai tave pameta iš akių, – šyptelėjo Meris. – Tik todėl, kad manęs nepamatė... ne, ne, aš negaliu apie jį kalbėti. Padėk man, Pipinai! Vėl viskas temsta, o ranka tokia šalta.
— Remkis į mane, Meri, – pasakė Pipinas, – einam! Žingsnis po žingsnio. Tai netoli.
— Ar tu ruošiesi mane palaidoti? – paklausė Meris.
— Ką tu! – neva linksmai atšovė Pipinas, tačiau jo širdį sugniaužė baimė ir gailestis. – Ne, mes einame į Gydymo Namus.
Jis išsuko iš gatvės tarp aukštų namų ir grįžo į pagrindinį kelią, kylantį į Citadelę. Žingsnis po žingsnio jie stūmėsi pirmyn, Meris siūbavo, murmėjo tarsi sapnuodamas.
„Aš niekada jo iki ten nenutempsiu, – pagalvojo Pipinas. – Ar niekas negali man padėti? Juk nepaliksiu jo čia."
Staiga juos prisivijo berniukas, Pipinas atpažino Beregondo sūnų Bergilį.
— Ei, Bergili! – šūktelėjo jis. – Kur bėgi? Džiugu matyti tave gyvą!
— Bėgu su Gydytojų užduotimi, – atsakė Bergilis, – negaliu gaišti.
— Skubėk! – liepė Pipinas. – Pasakyk jiems, kad aš turiu susirgusį hobitą, perianą, kaip tu sakai. Jis grįžo iš mūšio lauko. Nemanau, kad pats sugebės ateiti. Jeigu Mitrandiras ten, jis apsidžiaugs šita žinia.
Bergilis nubėgo tolyn.
„Geriau palauksiu čia", – nusprendė Pipinas. Jis švelniai paguldė Merį ant grindinio saulėtoje vietoje, o pats atsisėdo šalia, padėjęs Merio galvą sau ant kelių. Švelniai apčiupinėjo draugo kūną, paėmėjo rankas į savąsias. Dešinė ranka buvo tarsi ledinė.
Netrukus Gendalfas pats atskubėjo jįj ieškoti. Jis pasilenkė virš Merio ir paglostė kaktą, tada atsargiai pakėlė.
— Meris turėjo būti įneštas į miestą su didžiausia pagarba, – tarė burtininkas. – Mano pasitikėjimą jis pateisino. Jeigu Elrondas nebūtų nusileidęs man ir judu būtumėt likę pas jį, šita diena galėjo tapti dar skaudesnė. — Jis atsiduso. – Štai dar vienas, už kurį esu atsakingas, o kautynės dar nelaimėtos.
Pagaliau Faramiras, Eovyna ir Meriadokas buvo paguldyti Gydymo Namuose. Juos gerai prižiūrėjo. Nors tų dienų išmanymas neprilygo senųjų laikų žinioms, Gondoro dėlininkai buvo išmintingi, mokėjo gydyti žaizdas ir visas ligas, kuriomis sirgo mirtingieji į rytus nuo Jūros. Išskyrus senatvę. Nuo jos vaistų jie nerado. Dabar gondoriečiai gyveno tik truputį ilgiau nei kiti žmonės, o išgyvenusių virš šimto metų pasitaikydavo retai ir tik grynesnio kraujo namuose. Pastaruoju laiku jų sugebėjimai ir žinios nebepadėjo, nes atsirado ligonių, sergančių neišgydoma liga, vadinama Juoduoju Šešėliu. Ją skleidė Nazgulai. Jos pakirsti žmonės lėtai grimzdo į gilų miegą, tada nutildavo, atšaldavo ir numirdavo. Gydytojams atrodė, jog ta liga stipriai paveikė miškavaikį ir Rohano Mergelę. Įdienojus jie dar kartais prašnekdavo, murmėdami pro sapnus, slaugai klausėsi kiekvieno žodžio, tikėdamiesi sužinoti kažką, kas padėtų palengvinti skausmus. Tačiau netrukus jie ėmė kristi į tamsą, o saulei pasisukus į vakarus, ant jų veidų užslinko pilkas šešėlis. Faramiras tebedegė nesuvaldoma karštlige.