Gendalfas vaikščiojo nuo vieno prie kito, slaugytojai pranešdavo jam kiekvieną nugirstą žodį. Taip praėjo diena, didžiajame mūšyje žlugo ir vėl atgimė viltys, dėjosi keisti dalykai, o Gendalfas vis dar laukė ir žiūrėjo. Pagaliau dangų uždegė raudonas saulėlydis, ant papilkėjusių ligonių veidų nukrito paskutiniai saulės spinduliai. Stovintiems šalia pasirodė, kad nuo šviesos veidai švelniai paraudo, sveikata grįžo, tačiau tai buvo tik neprotinga viltis.
Senoji loreta, vyriausia iš ligonius slaugančių moterų, žiūrėjo į gražų Faramiro veidą ir verkė, nes visi žmonės jį mylėjo. Tada ji pasakė:
-Vargas, jeigu jis mirs. O kad turėtume senuosius Gondoro karalius. Senas priežodis sako: „Karaliaus rankos – tai gydančios rankos".
Iš jų atpažinsi tikrąjį karalių.
Salia stovėjęs Gendalfas tarė:
— Žmonės ilgai prisimins tavo žodžius, loreta. Juose slypi viltis. Galbūt iš tiesų į Gondorą sugrįžo karalius. Ar tu negirdėjai Miestą pasiekusių keistų naujienų?
— Aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad klausyčiau rėkalojimo, – atsakė ji. – Man tik rūpi, kad tie velnio žudikai nepasiektų Namų ir nesutrukdytų ligonių.
Gendalfas skubiai išbėgo. Ugnis danguje jau blėso, rūkstančios kalvos slėpėsi tamsoje, laukus užklojo pelenų pilkumo vakaras.
Saulei nusileidus, Aragornas, Eomeras ir Imrahilis su savo kapitonais bei riteriais grįžo į Miestą. Prie vartų Aragornas tarė:
— Žiūrėkite, Saulė kuria laužą! Tai pabaigos ir pasaulio permainų ženklas. Šitą Miestą bei karalystę daug metų valdė Valdytojai. Manau, jog man įžengus nekviestam, kils abejonių ir ginčų, kurių negali būti, kol vyksta karas. Todėl aš neisiu vidun, nereikšiu jokių teisių, kol nugalės Mordoras arba mes. Vyrai pastatys mano palapines lauke, ten aš lauksiu Miesto Valdovo kvietimo.
Tačiau Eomeras paprieštaravo:
— Tu jau iškėlei Karalių vėliavą ir parodei Elendilo Namų ženklus. Negi pakęstum, kad jais abejotų?
— Ne, – sutiko Aragornas, – bet, man regis, laikas dar neatėjo. Aš nenoriu įsivelti į ginčus, nebent su priešu ar jo tarnais. Princas Imrahilis tarė:
— Tavo žodžiai, valdove, išmintingi, jeigu čia gali patarti Lordo Denetoro giminės. Jis valdingas ir išdidus, bet senas. Kritus jo sūnui, jis ėmė elgtis keistai. Tačiau negaliu leisti, kad kaip elgeta liktum prie vartų.
— Ne kaip elgeta, – pasakė Aragornas, – o kaip Pėdsekių vadas. Mes neįpratę gyventi miestuose ir akmeniniuose namuose.
Jis įsakė suvynioti vėliavą, nusiėmė Šiaurinės karalystės Žvaigždę ir padavėją saugoti Elrondo sūnums.
Princas Imrahilis ir Eomeras Rohanietis paliko jį, įžengė į Miestą, į žmonių šurmulį, ir nujojo prie Citadelės. Jie atvyko prie Bokšto Salės, ieškodami Valdytojo, tačiau rado jo kėdę tuščią, o lovoje gulėjo Teodenas, Marko Karalius, aplink jį stovėjo dvylika Rohano ir Gondoro riterių, laikydami dvylika deglų. Lovos užuolaidos buvo – žalios ir baltos, o karalius buvo iki krūtinės užklotas auksiniu užtiesalu. Ant užtiesalo gulėjo jo kardas, prie kojų – skydas. Jo žiluose plaukuose deglų šviesa mirgėjo lyg saulė fontano pursluose, veidas buvo gražus ir jaunas, tik jį gaubė jaunystei nepasiekiama ramybė. Atrodė, kad karalius miega.
Tylomis pastovėjęs šalia karaliaus, Imrahilis paklausė:
— O kur Valdytojas? Ir kur Mitrandiras?
Vienas iš sargybinių atsakė:
— Gondoro Valdytojas yra Gydymo Namuose.
— O kur mano sesuo Eovyna? – paklausė Eomeras. — Jukji turėtų gulėti šalia karaliaus, apsupta ne menkesnės pagarbos. Kur ji paguldyta?
— Ponia Eovyna buvo dar gyva, kai ją atnešė, – tarė Imrahilis. — Ar to nežinojai?
Netikėta viltis staiga gimė Eomero širdyje, kartu grįžo rūpestis ir baimė. Netaręs nė žodžio, jis apsisuko ir greitai išbėgo iš salės, Princas sekė paskui. Laukėjau vakarėjo, danguje sužibo daugybė žvaigždžių. Jie pamatė ateinantį Gendalfą, jis vedėsi dar vieną žmogų, apsigobusį pilku apsiaustu. Visi susitiko prie Gydymo Namų durų. Jie pasveikino Gendalfą ir ėmė klausinėti:
— Mes ieškome Valdytojo, žmonės sako, kad jis čia. Ar jam kas nutiko? O Eovyna, kur ji?
-Ji viduje ir yra gyva, tačiau netoli mirties, – atsakė Gendalfas. – Kaip girdėjote, Lordą Faramirą sužeidė nuodinga strėlė. Jis dabar yra Gondoro Valdytojas. Denetoras iškeliavo, iš jo namų liko tik pelenai.
Su nuostaba ir liūdesiu jie klausėsi Gendalfo pasakojimo. Imrahilis tarė:
— Iš pergalės atimtas džiaugsmas — ji brangiai kainavo, jei per vieną dieną Rohanas su Gondoru neteko savo valdovų. Eomeras vadovauja rohirimams. O kas valdys Miestą? Gal laikas kviesti Lordą Aragorną?
-Jis jau čia, – atsakė žmogus su apsiaustu. Jis žengė arčiau durų, į žibinto šviesą – tai išties buvo Aragornas, virš šarvų vilkintis pilką Lorieno apsiaustą. Jis turėjo vienintelį ženklą – žaliąjį Galadrielės akmenį. — Aš atėjau, nes manęs prašė Gendalfas. Kol kas esu tik Arnoro dunadanų Kapitonas, o Miestą iki atsibus Faramiras valdys Dol Amroto Princas. Tačiau, mano manymu, šiandien visi turėtume paklusti Gendalfui. Kova su Priešu dar nebaigta.
Visi su tuo sutiko.
Tada Gendalfas pasakė:
— Nestovėkime prie durų, laiko maža. Eime vidun. Siame Name gulintiems ligoniams vienintelė viltis yra Aragornas. Taip kalbėjo loreta, išmintinga Gondoro moteris: „Karaliaus rankos yra gydančios rankos, iš jų atpažinsi teisėtą karalių".
Aragornas įėjo pirmas, kiti sekė paskui. Prie durų stovėjo du sargybiniai Citadelės uniformomis: vienas aukštas, o kitas mažytis, berniuko ūgio. Pamatęs juos, jis garsiai suriko iš džiaugsmo ir nuostabos.
— Platžengys! Kaip puiku! Žinai, aš atspėjau, kad tuose juoduose laivuose tu. Bet jie visi rėkė: „Korsarai!" ir manęs neklausė. Kaip tau pavyko?
Aragornas nusijuokė, paspaudė hobitui ranką.
— Išties smagu susitikti! – tarė jis. – Bet dabar ne laikas kelionių istorijoms.
Imrahilis tarė Eomerui:
— Ar dabar taip kalbama su karaliais? O gal jis užsidės kartiną kitu vardu?
Nugirdęs tai Aragornas atsisuko:
— Išties taip bus, nes aukštąja senovės kalba aš esu Elesaras, elfų Berilas, Envinjataras, Atnaujintojas. — Jis pakėlė ant krūtinės gulėjusį žaliąjį akmenį. – Bet mano namai, jei kada juos turėsiu, bus Platžengio namai. Aukštąja kalba skambės neblogai – Telkontaras vadinsiuosi aš ir visi mano įpėdiniai.
Jie įžengė į Namus. Eidamas link kambarių, kur buvo gydomi ligoniai, Gendalfas papasakojo apie Eovynos bei Meriadoko žygdarbį.
— Aš ilgai stovėjau šalia jų, – pasakojo burtininkas. – Iš pradžių, prieš nugrimzdami mirtinon tamson, jie daug kalbėjo per miegus. Be to, mano žvilgsnis siekia toli.
Aragornas visų pirma aplankė Faramirą, po to ledi Eovyną, galiausiai – Merį. Pažvelgęs į ligonių veidus ir pamatęs jų skausmus, jis atsiduso:
— Čia reikės visos man duotos galios ir įgūdžių. O kad čia būtų Elrondas — jis vyriausias mūsų giminėje ir turi didesnių galių. Matydamas, kad Aragornas pavargęs ir liūdnas, Eomeras tarė: