— Tau reiktų pailsėti ir bent truputį užkąsti.
— Ne, šios trijulės, o labiausiai Faramiro, gyvybė jau gęsta. Reikia skubėti, – atsakė Aragornas ir pasišaukęs loreta paklausė: – Ar šiuose Namuose turite vaistažolių atsargų?
— Taip, pone, – tarė ji, – bet turbūt nepakankamai, nes jų prireiks visiems. Aš net neįsivaizduoju, kur rasime daugiau, šitomis siaubingomis dienomis viskas ne taip, namai dega, pasiuntinukų liko vos keletas, visi keliai atkirsti. Aš jau nebeatsimenu, kada turguje buvo paskutinis vežimas iš Losarnacho. Bet namuose stengiamės verstis su tuo, ką turime. Be abejo, jūsų kilnybė tai supras.
— Nuspręsiu, kai pamatysiu, – pasakė Aragornas. – Vieno dalyko irgi turime nedaug – laiko kalboms. Aiturite atelaso?
- Tikrai nežinau, pone, – atsakė loreta. – Gal ne tuo vardu? Eisiu paklausiu žolininko, jis žino visus senus vardus.
-Jis dar vadinasi Karaliaus Pėdsaku, – pridūrė Aragornas, – galbūt žinai šitą vardą – šiais laikais valstiečiai tą žolę vadina taip.
— Ak šitą! – numojo ranka loreta. — Jeigu jūsų kilnybė būtų pasakęs iš pradžių, būčiau supratusi. Ne, tikrai neturime. O kam? Aš negirdėjau, kad ji turėtų kokių ypatingų savybių. Pamačiusi ją augant miškuose dažnai sakydavau seserims: „Karaliaus Pėdsakas. Koks keistas vardas, įdomu, kodėl ji taip vadinasi? Jeigu aš būčiau karalius, savo sode auginčiau daug gražesnius augalus". Bet sutrinta ji kvepia saldžiai, ar ne? Galbūt „saldžiai" ne tas žodis, sakyčiau, „sveikai".
— Labai sveikai, – sutiko Aragornas, – o dabar, miela ponia, jeigu myli Lordą Faramirą, prikąsk liežuvį ir rask man Karaliaus Pėdsako, jeigu Mieste yra bent lapelis.
— O jei ne, – pridūrė Gendalfas, – aš su loreta nujosiu į Losarnachą, bet ne pas jos seseris, o į miškus. Žvaigždikis jai parodys, ką reiškia skubėti.
Ioreta išbėgo, Aragornas liepė kitoms moterims kaitinti vandenį. Jis paėmė Faramirą už rankos, o kitą delną priglaudė prie ligonio kaktos. Ji buvo rasota nuo prakaito, bet Faramiras nejudėjo, vos kvėpavo.
— Visiškai išsekęs, – pasakė Aragornas, pasisukdamas į Gendalfą, – bet tai ne nuo žaizdos. Matai, ji gyja. Jeigu jis būtų persmeigtas Nazgulo ginklo, būtų miręs tą pačią naktį. Veikiausiai jį sužeidė pietiečio strėlė. Kas ją ištraukė? Kur ji?
— Aš ištraukiau, – atsakė Imrahilis, – ir sustabdžiau kraujavimą. Bet nepasilikau strėlės, nes ir taip turėjau daug darbų. Kiek prisimenu, tai buvo įprasta pietiečių strėlytė. Bet ji atskrido iš Šešėlių viršuje, kitaip iš kur ta karštligė ir blogumas, žaizda juk nebuvo gili ar pavojinga gyvybei. Kaip tau atrodo?
— Nuovargis, graužatis dėl tėvo žodžių, žaizda ir visų pirma – Juodasis Dvelksmas, – tarė Aragornas. — Jis tvirtos valios žmogus, nes užpultas Šešėlio vėl išjojo kautis prie išorinių sienų. Tamsa nuodijo jį po truputį, jam kaunantis ir stengiantis išlaikyti pozicijas. Kad aš būčiau atvykęs greičiau!
Tuo metu įėjo žolininkas.
-Jūsų kilnybė prašė Karaliaus Pėdsako, - tarė jis, – kilmingąja kalba jis vadinasi atelasas, o tiems, kurie nors truputį moka Valinoro kalbą...
— Žinau, – nutraukė jį Aragornas, – ir man nesvarbu, ar vadinsi jį asea aranion ar Karaliaus Pėdsaku - duokš, jei jo turi.
— Prašau atleisti, pone, – tarė žolininkas, – matau, esate išmintingas žmogus, o ne vien karo vadas. Deja, Gydymo Namuose tokios žolės neturime, nes čia gydome tik rimtai sužeistus ir sergančius. Juk ta žolė neturi jokios žinomos gydomosios galios, galbūt tik pasaldina užterštą orą ar nuvaro šalin sunkias mintis. Nebent jūs rimtai žiūrėtumėte į senas eilutes, kurias, pačios nesuprasdamos, kartoja mūsų moterys, tokios, kaip geroji loreta:
Juodas Dvelksmas gaudžia,
mirties tamsa siaučia, visos
šviesos gęsta — atelase, gelbėk!
Mirštančių gyvybės
Karaliaus rankoj slypi!
Tikriausiai tai paprasti niekai, senių paistalai. Spręsti apie tų žodžių prasmę paliksiu jums, jeigu ten slypi kokia prasmė. Tiesa, seni žmonės dar geria jos užpilus nuo galvos skausmų.
— Tada, karaliaus vardu, eik ir surask ne tokį mokytą, bet išmintingą senį, kad jis turėtų tos žolės! – šūktelėjo Gendalfas.
Aragornas priklaupė prie Faramiro, laikydamas ranką jam ant kaktos. Visi pajuto vykstančią kovą. Aragorno veidas papilkėjo iš nuovargio, retkarčiais jis pašaukdavo Faramirą vardu, bet kiekvieną sykį vis tyliau, tarsi pats būtų tolęs, ėjęs tolyn į tamsų slėnį, šaukdamas paklydusį.
Pagaliau įbėgo Bergilis, į skudurėlį suvyniojęs šešis lapus.
— Štai Karaliaus Pėdsakas, pone, – tarė jis, – deja, nelabai šviežias. Nuskintas mažiausiai prieš dvi savaites. Ar tiks, pone? – Pažiūrėjęs į Faramirą berniukas prapliupo verkti.
Tačiau Aragornas nusišypsojo.
— Tiks, – tarė jis, – blogiausia jau praėjo. Pasilik ir nurimk.
Paėmęs du lapus, jis pasidėjo juos ant delno, papūtė ir sutrynė. Kambaryje tuoj pat pasklido gaiva, lyg pats oras būtų sujudęs ir siaustų iš džiaugsmo. Jis įmetė lapus į atneštus verdančio vandens dubenis, visų širdys išsyk atlėgo. Aromatas kiekvienam priminė rasotus saulėtus rytus ten, kur gražus pavasario pasaulis atrodo tarsi pralekiantis prisiminimas. Aragornas žvaliai atsistojo ir pakėlė dubenį prie miegančio Faramiro veido, o jo akys šypsojosi.
— Nagi nagi! Kas galėjo patikėti, – pasakė loreta šalia stovinčiai moteriai. — Ta piktžolė geresnė nei maniau. Man ji primena Imlot Melujaus rožes iš tų laikų, kai buvau jauna ir manęs pavydėjo visi karaliai.
Staiga Faramiras sujudėjo, atsimerkė ir pažvelgė į virš jo pasi-' lenkusį Aragorną. Akyse sušvito atpažinimas bei meilė, jis tyliai prabilo:
— Mano valdove, kvietei mane. Aš atėjau. Koks bus karaliaus įsakymas?
— Nebevaikščiok šešėliais, pabusk! – įsakė Aragornas. – Tu pavargai. Pailsėk, pavalgyk ir būk pasiruošęs, kai grįšiu.
— Būsiu, valdove, – pažadėjo Faramiras. – Kas norės dykas gulinėti, kai sugrįžo karalius?
— Iki greito pasimatymo! – tarė Aragornas. – Turiu aplankyti kitus, jiems irgi manęs reikia.
Kartu su Gendalfu ir Imrahiliu jis išėjo iš kambario, o Beregondas su sūnumi pasiliko viduje, negalėdami paslėpti savo džiaugsmo. Eidamas paskui Gendalfą ir uždarydamas duris, Pipinas išgirdo loretą:
— Karalius! Ar girdėjai? Ką aš sakiau? Gydytojo rankos, sakiau. Netrukus iš Namų ištrūko gandai, kad sugrįžo karalius, kad po kovų jis gydo žmones. Naujienos pasklido po visą Miestą.
Atėjęs pas Eovyną, Aragornas pasakė:
— Štai sunki žaizda ir žiaurus smūgis. Sulaužyta ranka pasirūpinta gerai — ji sugis, jeigu jai pačiai užteks jėgų išgyventi. Smūgis teko skydui, tačiau visas blogis atėjo per kardo rankeną. Toje rankoje, atrodo, nebeliko gyvybės, nors ji nelūžo.
Ji pastojo kelią priešui, nelygiam nei protu, nei jėga. Kas kelia ginklą prieš tokį priešą, turi būti tvirtesnis už plieną, kitaip jis mirs iš siaubo. Bloga lemtis skyrė jai tokią kovą. Ji graži, gražiausia iš visų karalienių. Aš nežinau, ką sakyti. Kai pirmą kartąją pamačiau nelaimingą, man atrodė, jog žiūriu į baltą išdidžią gėlę – leliją, tačiau žinojau, jog ji kieta lyg elfų ginklakalių nukaldinta iš plieno. O galbūt ją pakando šalna? Ji stovėjo, skaudžiai graži, bet pakirsta, netrukus nukrisianti ir mirsianti. Jos liga prasidėjo daug anksčiau, ar ne, Eomerai?