— Stebiuosi, kad šito klausi manęs, valdove, – atsakė Eomeras. – Tavęs aš nekaltinu, tačiau žinau, jog mano sesers Eovynos nebuvo pakandusi jokia šalna, kol ji pirmą kartą nepamatė tavęs. Kai Šliužburnis užkerėjo karalių, ji dalindavosi su manimi savo rūpesčiais ir baimėmis. Vis labiau bijodama ji slaugė karalių. Tačiau ne tai pražudė ją.
— Mano drauge, – pasakė Gendalfas, – tu džiaugiesi žirgais, žygdarbiais ir bekraštėmis pievomis. Ji gimė moterimi, bet turėjo tau lygią dvasią ir drąsą. Eovyną buvo pasmerkta prižiūrėti senį. Nors mylėjo jį kaip tėvą, ji matė, kaip jis nešlovingai vaikėja. Jaijos dalia atrodė menkesnė už lazdos, kuria rėmėsi Teodenas.
Manai, Šliužburnis pylė nuodus tik į Teodeno ausis? „Suvaikėjęs senis! Kas tie Eorlo namai, tik šiaudinės pašiūrės, kur girtuokliauja dvokiantys plėšikai, o jų išperos voliojasi ant grindų kartu su šunimis!" Ar girdėjai šiuos žodžius anksčiau? Taip kalbėjo Sarumanas, Šliužburnio mokytojas. Nors neabejoju, kad Šliužburnis vartojo klastingesnius žodžius. Valdove, jeigu sesers meilė tau ir pareigingumas bei valia nebūtų užčiaupę jos lūpų, būtum išgirdęs dar ne tokių dalykų. Kas žino, apie ką ji kalbėdavosi su tamsa, vieniša, budėdama naktimis, kai visas gyvenimas susitraukė iki vieno namo sienų, iki narvo, tramdančio laukinę jos dvasią?
Eomeras tylėdamas žiūrėjo į seserį lyg iš naujo apgalvodamas visą praėjusį gyvenimą. O Aragornas tarė:
— Aš mačiau, ką ir tu matei, Eomerai. Iš visų šio pasaulio blogybių bene karčiausia yra atstumti gražios narsios moters meilę — meilę, į kurią negali atsakyti. Graužatis ir gailestis mane persekioja nuo tada, kai Dunhare palikau ją nevilty. Nebijojau Mirusiųjų Takų, bijojau to, kas gali atsitikti jai. Bet, Eomerai, tave ji myli stipriau nei mane. Tave ji myli ir pažįsta, o manyje myli tik šešėlį, tik mintis apie šlovę, žygdarbius bei žemes, plytinčias toli nuo Rohano pievų.
Galbūt man užteks jėgos išgydyti jos kūną ir sugrąžinti ją iš tamsos slėnio. Bet kas jos laukia atsibudusios — viltis, užmarštis ar nusivylimas, – aš nežinau. Jeigu neteks vilties, ji mirs, nebent atsiras kitokių vaistų, kurių aš neturiu. Jos žygdarbiai yra verti žymiausių karalienių.
Aragornas pasižiūrėjo įjos veidą – baltą tarsi lelija, šaltą tarsi speigas ir kietą lyg akmuo. Jis pasilenkė, švelniai pabučiavo ją į kaktą, tyliai pašaukė:
— Eovyną, Eomundo dukterie, pabusk! Tavo priešo nebėra!
Ji nepajudėjo, bet ėmė kvėpuoti giliau, po balta linine paklode jos krūtinė vėl ėmė ritmingai kilnotis. Aragornas dar sykį sutrynė du atelaso lapus ir įmetė juos į verdantį vandenį. Tada nuoviru nuplovė jos kaktą ir šaltą, nejautrią dešinę ranką, gulinčią ant antklodės.
Ar Aragornas iš tiesų turėjo pamirštų Vakarų Žmonių galių, ar visus taip paveikė jo žodžiai apie Eovyną, bet kambarį užliejo saldus aromatas. Žmonėms pasirodė, kad pro langą papūtė švelnus vėjas, nešantis gaivų, šviežią, švarų orą, gal iš aukštų apsnigtų kalnų po žvaigždėtu kupolu, gal iš tolimų sidabrinių krantų, skalaujamų jūros putos.
— Pabusk, Eovyna, Rohano Karaliene! – pakartojo Aragornas, paėmėjos dešinę ranką ir pajuto, kaip grįžta šilta gyvybė. – Pabusk! Šešėlis dingo, visa tamsa nuplauta! — Tada jis įdėjo jos ranką į Eomero ir atsitraukė. – Pašauk ją! – liepė Aragornas ir tyliai išėjo iš kambario.
— Eovyna, Eovyna! – ašarodamas sušuko Eomeras. Ji atsimerkė ir tarė:
— Eomerai! O, džiaugsme! Jie sakė, kad tu žuvai. Ne, tai buvo tik tamsūs balsai mano sapne. Ar ilgai aš miegojau?
— Neilgai, sesute, – tarė Eomeras, – daugiau negalvok apie tai!
-Jaučiuosi keistai pavargusi, – pasakė ji, – turiu truputį pailsėti. Bet pasakyk, kas nutiko Marko Valdovui? Deja, tai nebuvo sapnas, dabar žinau, kad nebuvo. Jis žuvo, kaip pats pranašavo.
-Jis miręs, – tarė Eomeras, – bet liepė man atsisveikinti su Eovyna, brangesne už dukrą. Dabar jis didžioje pagarboje guli Gondoro Citadelėje.
— Liūdna, – tyliai pasakė Eovyna, – bet vis tiek geriau, nei tikėjausi tomis tamsiomis dienomis, kai atrodė, jog Eorlo Namuose garbės liko mažiau negu piemens lūšnoje. O kas atsitiko karaliaus pažui, miškavaikiui? Eomerai, už drąsą turėsi pakelti jį Ridermarko riteriu!
-Jis guli šiuose namuose, eisiu jo aplankyti, – pasakė Gendalfas. – Eomeras dar kurį laiką pasiliks. Kol nepasveikai, nebekalbėk apie karą ir nelaimes. Labai džiugu matyti tokią narsią moterį vėl sveiką ir pilną vilčių!
— Sveiką? – paklausė Eovyna. – Gal ir taip. Kol bus bent vienas tuščias kritusio Raitelio balnas, atsiras darbų ir man. Bet pilną vilčių? Nežinau.
Gendalfas su Pipinu atėjo į Merio kambarį. Aragornas stovėjo šalia lovos.
-Vargšas Meris! – sušuko Pipinas, bėgdamas prie lovos. Jam pasirodė, kad draugui blogiau – veidas papilkėjo, lyg būtų užgriuvusi širdgėlos metų našta. Staiga Pipinas persigando, kad Meris mirs.
— Nebijok, – tarė Aragornas, – atėjau laiku, pašaukiau jį grįžti. Jis dabar pavargęs, nuliūdęs, sužeistas panašiai kaip Eovyna, nes išdrįso kirsti tai mirtinai pabaisai. Tačiau visą blogį galima išgydyti jo dvasia stipri ir linksma. Liūdesio jis nepamirš, bet tai netemdys jo širdies, o pamokys išminties.
Aragornas uždėjo ranką Meriui ant galvos, švelniai paglostė jo rudas garbanas, palietė vokus ir pašaukė vardu. Kai kambaryje vėl pasklido atelaso aromatas, panašus į kvepiantį sodą ir saulėtus viržius, pilnus bičių, Meris staiga pabudo ir pasakė:
— Aš alkanas. Kiek valandų?
-Jau po vakarienės, – tarė Pipinas, – bet galbūt galėčiau ką nors atnešti, jei man duotų.
— Tikrai duos! – nusijuokė Gendalfas. – Viską, ko geidžia šitas Rohano Raitelis, jeigu tik to bus Minas Tirite. Jo vardą nuo šiol visi tars su pagarba.
— Puiku! – nudžiugo Meris. – Iš pradžių norėčiau vakarienės, o po to pypkutės. — Jo veidas apsiniaukė. – Ne, pypkutės nereikia. Nemanau, kad dar kada rūkyčiau.
— Kodėl? – nustebo Pipinas.
-Jis mirė, – lėtai pasakė Meris, – vėl viską prisimenu. Jis sakė, kaip gaila, kad nespėjo pakalbėti su manimi apie žoles. Tai buvo beveik paskutiniai jo žodžiai. Niekada negalėsiu rūkyti, neprisimindamas jo ir tos dienos, Pipinai, kai jis taip mandagiai kalbėjosi su mumis Izengarde.
— Tad trauk pypkę ir prisimink jį! – patarė Aragornas. – Švelnios širdies didį karalių, tesėjusį savo priesaikas. Į paskutinį gražų rytą jis pakilo iš šešėlių. Nors tavo tarnyba buvo trumpa, tačiau iki savo dienų pabaigos prisiminsi ją su džiaugsmu ir garbe.
Meris nusišypsojo.
— Gerai, – pasakė jis, — jeigu Platžengys duos man, ko reikia, aš rūkysiu ir galvosiu. Savo kuprinėje turėjau geriausių Sarumano atsargų, bet nežinau, kas su jomis nutiko mūšyje.
— Pone Meriadokai, – tarė Aragornas, — jeigu manai, kad aš su ugnimi ir kardu perėjau kalnus bei Gondoro karalystę tik tam, kad nerūpestingam kareiviui, pametusiam savo daiktus, atneščiau tabako, tai labai klysti. Jei nerasi savo kuprinės, pasiųsk šių namų žolininko. Jis tau pasakys, kad nežino, ar trokštama žolė turi kokių nors gerų savybių, bet prasčiokų kalba ji vadinama Vakariečių Žole, galenasu kilmingąja kalba ir dar visaip kitomis kalbomis. Paskaitęs keletą užmirštų eilėraščių, kurių pats nesupranta, jis liūdnai praneš, kad Namuose tabako nėra ir paliks tave galvoti apie kalbų istoriją. Paliksiu tave ir aš. Tokioje lovoje kaip šita nemiegojau nuo Dunharo, o nevalgiau nuo praėjusios nakties. Meris pastvėrė jo ranką ir pabučiavo.