— Išties nuobodus ir pilkas! – pritarė Meris. – Nekeliauk į Uostus, Legolasai. Čia visada atsiras žmonių, kuriems tavęs reikės: didelių ir mažų, gal net keletas išmintingų nykštukų, kaip Gimlis. Bent jau taip tikiuosi. Nors jaučiu, jog blogiausia šiame kare dar priekyje. Kaip norėčiau, kad viskas baigtųsi gerai!
— Nebūk toks niūrus! – šūktelėjo Pipinas. – Saulė šviečia, ir mes dar porą dienų būsime kartu. Aš noriu daugiau išgirsti apie jus. Nagi, Gimli! Jūs su Legolasu užsiminėte apie keistą kelionę su Platžengiu jau tuziną kartų, bet nieko apie ją nepapasakojote.
— Saulė tegu šviečia, – pasakė Gimlis, – bet aš nenoriu iš tamsos kviesti prisiminimų apie tą kelią. Jeigu būčiau žinojęs, kas manęs laukia, turbūt net ir draugystė nebūtų manęs nuvedusi į Mirusiųjų Takus.
— Mirusiųjų Takai? – paklausė Pipinas. – Aš girdėjau Aragorną juos minint ir sukau sau galvą, kas tai galėtų būti. Gal papasakosi daugiau?
— Be didelio noro, – tarė nykštukas, – nes tame kelyje patyriau gėdą: aš, Gimlis, Gloino sūnus, laikęs save drąsesniu už žmones ir daug tvirtesniu už elfus. Nė vieno iš šitų dalykų neįrodžiau, o kelyje mane išlaikė tik Aragorno valia.
— Ir tavo meilė jam, – įsiterpė Legolasas, – nes visi draugai myli jį savaip, net ta šalta rohirimų mergina. Mes palikome Dunharą anksti ryte, dieną prieš atvykstant tau, Meri. Visi taip bijojo, kad niekas mūsų nepalydėjo, išskyrus ledi Eovyną, kuri dabar guli sužeista šiuose Namuose. Liūdnai jie išsiskyrė, dėl jų man skaudėjo širdį.
— Man skaudėjo širdį tik dėl savęs! – pareiškė Gimlis. – Ne! Aš nekalbėsiu apie tą kelionę.
Jis nutilo, bet Meris su Pipinu taip norėjo išgirsti tą pasakojimą, kad pagaliau prakalbo Legolasas:
— Papasakosiu truputį, kad nusiramintumėte, nes aš nejaučiau siaubo ir nebijojau žmonių šešėlių, silpnų ir bejėgių, kaip man rodėsi tada.
Greitai jis papasakojo apie vaiduoklių kelią po kalnais, naktinį susitikimą Ereche ir didįjį jojimą, du šimtus septyniasdešimt ir devynias mylias iki Pelargiro prie Anduino.
— Keturias dienas ir keturias naktis mes jojome nuo Juodojo Akmens, – kalbėjo elfas. – Mordoro tamsoje mano viltis stiprėjo, nes tamsoje Šmėklų Kariuomenė darėsi vis stipresnė ir baisesnė. Kai kuriuos mačiau jojant, kai kuriuos einant, bet visi judėjo vienodai greitai. Tylūs jie buvo, tačiau akys degė. Lamedono aukštumose jie pasivijo, apsupo mus ir būtų pralenkę, jei Aragornas nebūtų uždraudęs.
Aragornas įsakė, ir numirėliai keliavo mums iš paskos. „Net žmonių dvasios paklūsta jo valiai, – pamaniau aš. — Jie dar jam pasitarnaus!"
Mes jojome šviesoje, o kitą rytą diena neišaušo, bet mes jojome tolyn, kirtome Kirilą ir Ringlą, trečią dieną pasiekėme Linhirą prie Gilreino žiočių. Ten Lamedono vyrai kovėsi dėl brastų su aukštyn Upe atplaukusiais priešais iš Umbaro ir Harado. Ir gynėjai, ir puolėjai pabėgo mus pamatę, šaukdami, kad juos puola Mirusiųjų Karalius. Tik Angborui, Lamedono Lordui, užteko valios prisiartinti prie mūsų. Aragornas liepė jam surinkti žmones ir, jei išdrįs, sekti paskui Pilkąją Kariuomenę.
„Pelargire Izilduro Ainiui prireiks tavęs", – pasakė jis.
Taip mes persikėlėme per Gilreiną, prieš save varydami sprunkančius Mordoro sąjungininkus, ir truputį pailsėjome. Tačiau Aragornas greitai atsikėlė ir pasakė: „Minas Tiritas jau apsiaustas. Jis gali žlugti iki mums atvykstant". Todėl dar nesibaigus nakčiai mes vėl šokome ant žirgų ir visu greičiu šuoliavome per Lebenino lygumas.
Legolasas stabtelėjo, atsiduso ir pažvelgęs į pietus tyliai uždainavo:
-Tie laukai žali mano tautos dainose, tačiau tada jie juodavo pilkos dykvietės tamsoje prieš mus. Visame krašte, trypdami žolę su gėlėmis naktį ir dieną medžiojome priešus, kol pagaliau viskas baigėsi prie Didžiosios Upės. Širdyje pamaniau, kad pasiekėme Jūrą, toks platus buvo vandua tamsoje, tiek daug žuvėdrų klykė jo krantuose. Ak, tas žuvėdrų vaitojimas! Argi Galadrielė neliepė jų saugotis? O dabar negalių jų pamiršti.
— Aš nekreipiau į jas dėmesio, – įsiterpė Gimlis, – nes pagaliau pataikėme į padorų mūšį. Pelargire stovėjo pagrindinis Umbaro laivynas – penkiasdešimt didelių laivų ir nesuskaičiuojama galybė mažesnių. Daugelis tų, kuriuos vijomės, pasiekė uostus pirmi, atsinešdami ir savo baimę – kai kurie laivai skubiai pakėlė bures, stengdamiesi pasprukti žemyn Upe ar pasiekti kitą krantą, o daugelis mažųjų laivų liepsnojo. Prie Upės prispausti haradrimai apsisuko – praradę viltį, nuožmūs. Tačiau pamatę, kiek mūsų tėra, pradėjo juoktis, nes jų buvo kur kas daugiau.
Tada Aragornas sustojo ir galingu balsu sušuko: „Ateikit! Juodojo Akmens vardu kviečiu jus!" Staiga kaip pilkas potvynis pasirodė Šešėlių Kariuomenė, šluojanti viską prieš save. Aš girdėjau tylius riksmus ir duslų ragų gaudimą, nesuskaičiuojamų tolimų balsų murmesį – kaip kokio Tamsiaisiais Laikais vykusio mūšio aidą. Jie buvo išsitraukę kardus, bet aš nežinojau, ar kardai dar aštrūs, nes Mirusiesiems nereikėjo kito ginklo, išskyrus baimę. Niekas negalėjo stoti prieš juos.
Jie įžengė į kiekvieną laivą krante, perėjo vandeniu į kiekvieną laivą nuleistu inkaru. Pamišę iš siaubo jūreiviai šoko per bortus, likdavo tik prie irklų prikaustyti vergai. Mes šuoliavome tarp bėgančių priešų, varydami juos tarsi avis, kol pasiekėme krantą. Tada į didesniuosius laivus Aragornas pasiuntė po dunadaną, jie nuramino laivuose likusius vergus ir išlaisvino juos nuo grandinių.
Dar nesibaigus dienai priešų nebeliko, visi paskendo arba bėgo į pietus, tikėdamiesi pasiekti namus pėsčiomis. Keista ir nuostabu, . pagalvojau aš, kad Mordoro planus gali sugriauti baimės ir tamsos šmėklos. Juk tai į o paties ginklai!
— Iš tiesų keista, – linktelėjo Legolasas. – Tą valandą aš žiūrėjau į Aragorną ir mąsčiau, koks galingas, koks siaubingas Valdovas būtų galėjęs jis tapti, jei būtų pasiėmęs Žiedą sau. Ne veltui Mordoras jo bijo. Tačiau jo dvasia kilnesnė, nei gali suprasti Sauronas, argi jis ne Lučienos vaikas? Niekada nenutrūks jo giminė, nors metai pamestų skaičių.
— Nykštukai jau seniai pametė tokias pranašystes, – pasakė Gimlis, – bet tądien Aragornas buvo išties galingas. Jo rankose atsidūrė visas juodasis laivynas. Jis pasirinko sau didžiausią laivą ir įžengė į jį. Sugaudė iš priešų atimti trimitai, o Šešėlių Kariuomenė atsitraukė į krantą. Jie stovėjo tylūs, vos įžiūrimi, išskyrus raudonas akis, atspindinčias degančius laivus. Aragornas garsiai sušuko Mirusiesiems:
„Išgirskite Izilduro Ainio žodžius! Jūsų priesaika įvykdyta. Grįžkite ir palikite slėnius ramybėje! Grįžkite ir ilsėkitės!"
Tada Mirusiųjų Karalius išėjo į priekį, sulaužė savo ietį ir numetė ją ant žemės. Žemai nusilenkė, apsisuko, ir visa Pilkoji Kariuomenė staiga išnyko rūke tarsi nupūsta staigaus vėjo gūsio. Man pasirodė, kad pabudau iš miego.
Tą naktį mes ilsėjomės, o kiti dirbo. Daug vergų buvo išlaisvinta, daug belaisvių gondoriečių paleista, netrukus susirinko visi žmonės iš Lebenino bei Ethiro, atvyko ir Angboras iš Lamedono su visais raiteliais, kiek pajėgė surinkti. Dabar, Mirusiųjų baimei praėjus, jie atėjo mums į pagalbą. Visi norėjo pažiūrėti į Izilduro Ainį, nes tas vardas skriejo kaip ugnis tamsoje.