Beveik nebeliko ką pasakoti. Tą vakarą ir naktį paruoSeme daugelį laivų su įgulomis, o ryte laivynas išplaukė. Dabar atrodo, jog tai buvo seniai, o iš tiesų tik užvakar ryte, šeštą dieną nuo išvykimo iš Dunharo. Tačiau Aragorną vis dar ginė baimė, kad nesuspėsime. „Nuo Pelargiro iki Harlondo prieplaukų šimtas trisdešimt ir trys mylios, – sakė jis. — Jeigu Harlondo nepasieksime iki rytojaus, viskas žus".
Dabar irklus laikė laisvi žmonės, jie stengėsi iš visų jėgų, tačiau Didžiąja Upe judėjome lėtai, nes plaukėme prieš srovę – pietuose ji nestipri, bet nebuvo vėjo. Nebūčiau džiaugęsis net pergale uostuose, jeigu ne Legolaso juokas. „Aukščiau barzdą, Diurino sūnau, – šūktelėjo jis. – Argi nepasakyta, kad viltis gimsta tada, kai mažiausiai tikiesi". Aš nežinojau, kokią viltį jis įžiūrėjo tolumoje. Naktį tapo dar tamsiau, mūsų širdys nerimo, nes toli šiaurėje po debesimis matėme raudoną pašvaistę. Aragornas pasakė: „Tai dega Minas Tiritas".
Ir išties vidurnaktį atgimė viltis. Į pietus pažiūrėję jūros vilkai iš Ethiro prakalbo apie šviežią vėją nuo Jūros. Greitai vėjas įtempė bures, greitis padidėjo, o atėjusi aušra nubalino putas laivų priešakiuose. Taip mes su vėju ir saule atvykome trečią valandą po saulėtekio ir iškėlėme didžiąją kovos vėliavą. Kad ir kas bus toliau, tai buvo didi diena ir didi valanda.
— Kas bebūtų, žygdarbiai nesumenkės, – pasakė Legolasas. – Kelionė Mirusiųjų Takais buvo žygdarbis ir žygdarbiu liks, net jei Gondore neliktų nieko, kas ją apdainuotų.
— O taip gali atsitikti, – pridūrė Gimlis. – Aragorno ir Gendalfo veidai niūrūs. Įdomu, apie ką jie dabar tariasi palapinėse apačioje. Aš, kaip ir Meris, norėčiau, kad su mūsų pergale karas būtų pasibaigęs. Tačiau kad ir kokius darbus reiktų nudirbti, tikiuosi juose dalyvauti bei pelnyti šlovę Vienišajam Kalnui.
— O aš – Didžiojo Miško tautai, – tarė Legolasas. – Kovosiu iš meilės Baltojo Medžio Lordui.
Bendražygiai nutilo ir sėdėjo ten aukštumoje, paskendę savo mintyse. O kapitonai tarėsi.
Išsiskyręs su Legolasu ir Gimliu, Princas Imrahilis iš karto pasiuntė pakviesti Eomero. Su juo nusileidęs iš Miesto, atėjo prie Aragorno palapinių, pastatytų netoliese tos vietos, kur krito karalius Teodenas. Ten kartu su Gendalfu, Aragornu bei Elrondo sūnumis jie surengė pasitarimą.
— Ponai, – pradėjo Gendalfas, – paklausykite paskutinių Gondoro Valdytojo žodžių: „Galite triumfuoti Pelenoro laukuose šiandien, bet prieš pakilusią jėgą pergalės nepasieksite". Nesiūlau prarasti vilties, kaip prarado jis, tačiau reikia apgalvoti šių žodžių tiesą.
Matantieji Akmenys nemeluoja, meluoti jų negali priversti netgi Barad Duro Lordas. Jis tik gali savo valia parinkti, ką matys silpnesni protai, arba suklaidinti juos dėl matomų vaizdų prasmės. Tačiau negalima abejoti dėl to, ką matė Denetoras: Mordore sukauptos galingos pajėgos, o greitai jų bus surinkta dar daugiau. Mūsų jėgų vos pakako atmušti pirmam smūgiui. Kitas bus dar stipresnis. Denetoras suprato, kad tokiame kare galutinės vilties nėra. Pergalės jėga nepasieksime, net jei lauksime ir atmušinėsime šturmą po šturmo arba išžygiuosime už Upės, kur mus užplūs nesuskaičiuojamos Priešo armijos. Reikia rinktis mažesnį blogį. Atsargumas patartų tvirtinti visas stiprias vietas, laukti puolimo ir taip atitolinti galutinį pralaimėjimą.
— Vadinasi, siūlai mums atsitraukti į Minas Tiritą, Dol Amrotą arba Dunharą ir sėdėti kaip vaikams, smėlio pilyse laukiantiems potvynio? – paklausė Imrahilis.
— Nieko naujo tuo nepasiūlyčiau, – tarė Gendalfas. - Argi Denetoro dienomis jūs nesielgėte taip pat? Bet palaukit! Sakiau, jog tai būtų atsargu. Bet ne atsargumą jums noriu įkalbėti. Sakiau, jog pergalės ginklais nepasieksime. Aš vis dar tikiuosi pasiekti pergalę, tačiau be ginklų. Visų šitų įvykių centre atsiduria Galios Žiedas, Barad Duro pamatas ir Saurono viltis.
Apie tai, mano ponai, jūs visi žinote pakankamai, kad suprastumėte mūsų ir Saurono padėtį. Jeigu jis atgaus Žiedą, mūsų narsa bus beprasmė, o jo pergalė greita ir galutinė: tokia galutinė, kad nesibaigs iki pasaulio pabaigos. Jeigu Žiedas bus sunaikintas, tada jis kris: kris taip žemai, kad nepakils iki pasaulio pabaigos. Jis praras didžiąją įgimtos jėgos dalį, viskas, kas buvo pradėta ir padaryta su ta jėga, sugrius, jis liks bejėgis amžiams, taps paprasta pikta dvasia, siaučiančia šešėliuose, tačiau negalinčia sustiprėti ar įgyti formą. Taip žlugs didžiausias šio pasaulio blogis.
Blogis nebus sunaikintas galutinai, nes pats Sauronas tėra tarnas ir pasiuntinys. Tačiau mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.
Sauronas visa tai žino, jis žino, kad jo pamestas brangusis daiktas vėl atrastas, tačiau mes tikimės, jog dar nežino, kur jis. Todėl jį kankina abejonės. Jeigu jį radome mes, tai tarp mūsų atsiras galinčių užsimauti Žiedą. Tai jis irgi žino. Ar teisingai aš spėju, Aragornai, kad tu pasirodei jam Orthanko Akmenyje?
— Taip, prieš išjodamas iš Hornburgo, – atsakė Aragornas. – Man atrodė, kad jau laikas, o Akmuo kaip tik atsidūrė pas mane. Buvo praėję dešimt dienų nuo tada, kai Žiedo Nešėjas iškeliavo į rytus nuo Rauroso, todėl reikėjo atitraukti Saurono Akį nuo jo žemių. Sugrįžęs į savo Bokštą jis retai sulaukdavo iššūkio. Bet jei būčiau numatęs, kaip staigiai jis puls atsakydamas, gal nebūčiau ryžęsis pasirodyti. Man vos pakako laiko ateiti jums į pagalbą.
— Kaipgi taip? – paklausė Eomeras. – Sakote, viskas veltui, jei jis atgaus Žiedą. O kodėl jis negalvojo, kad veltui puola mus, jeigu Žiedą turime mes?
-Jis nėra tikras, – atsakė Gendalfas, – ir jis nesustiprėjo lūkuriuodamas, kol jo priešai pasiruoš, kaip darėme mes. Be to, mes nemokame suvaldyti didelės Žiedo jėgos. Ja gali naudotis tik vienas, o ne keli šeimininkai, todėl jis laukia nesutarimų, kai vienas iš mūsų pasidarys galingiausias ir nustums žemyn visus kitus. Tada Žiedas gali jam padėti, jei jis veiks staigiai.
Sauronas stebi. Jis daug mato ir daug girdi. Jo Nazgulai vis dar ore. Prieš saulėtekį jie praskrido virš šito lauko, vos keletas iš pavargusių ir miegančių juos pastebėjo. Jis stebi ženklus: Kardą, kuris sykį jau atėmė jo lobį; laimės vėją, pasisukusį mūsų pusėn; nelauktą pirmojo puolimo pralaimėjimą; jo didžiojo Kapitono žuvimą.
Mums čia kalbantis, jo abejonės auga. Akis prikaustyta prie mūsų, ji beveik nemato nieko kito. Ją reikia taip išlaikyti. Tai visa mūsų viltis. Štai mano patarimas: mes neturime Žiedo, išmintingai ar kvailai, bet išsiuntėme jį sunaikinti, kad jis nesunaikintų mūsų. Be jo negalime prieš jėgą kautis jėga. Bet mes turime visais būdais nukreipti Akies dėmesį nuo tikrojo pavojaus. Pergalės ginklais nepasieksime, tačiau ginklais galime suteikti vienintelę galimybę Žiedo Nešėjui, kad ir kokia menka ji būtų.
Aragornas pradėjo, mes turime tęsti. Turime išprovokuoti Sauroną smogti. Turime iššaukti jo slaptą jėgą, kad jis ištuštintų savo žemes. Turime išžygiuoti jo pasitikti. Turime tapti jauku, net jei jo nasrai mus praris. Jis griebs jauką, viltingai ir godžiai, nes jam rodysis, kad mato naujojo Žiedo Valdovo išdidumą. Jis sakys: „Aha! Jis per anksti ir per toli iškišo galvą. Tegu ateina ir patenka į mano spąstus, iš kurių neištrūks. Ten aš jį sutriuškinsiu ir amžiams atsiimsiu tai, ką jis įžūliai buvo paėmęs".
Turime savo noru įžengti į spąstus, drąsiai, tačiau be didesnės vilties. Ponai, gali būti, kad mes visi žūsime tamsos mūšyje toli nuo gyvųjų žemių. Net jei Barad Duras bus sugriautas, mes galime nebeišvysū naujojo amžiaus. Tačiau tokia, man regis, yra mūsų pareiga. Geriau žūti taip, negu sėdėti, laukti ir žinoti, kad jokio naujojo amžiaus nebus.