Kurį laiką visi tylėjo. Tada prakalbo Aragornas:
— Aš pradėjau, aš ir tęsiu. Mes priėjome ribą, kur viltis lygi nevilčiai. Jei pabūgsime, krisime. Neatmeskime Gendalfo patarimų, — jis jau seniai kovoja su Sauronu. Dabar paaiškės, kas ko vertas. Jeigu ne jis, jau seniai viskas būtų pražuvę. Tačiau aš niekam neįsakysiu. Visi pasirinks laisva valia.
Tada prabilo Elrohiras:
— Su šiuo tikslu mes atvykome iš šiaurės ir nuo mūsų tėvo Elrondo atnešame tokį patį patarimą. Mes negrįšime atgal.
— Aš pats, – tarė Eomeras, – nelabai nusimanau apie šituos sudėtingus dalykus, bet man ir nereikia. Aš žinau, kad mano draugas Aragornas parėmė mane bei mano tautą, to pakanka, kad padėčiau jam. Aš vyksiu.
— O aš, – pasakė Imrahilis, – Lordą Aragorną laikau savo suverenu, reikalauja jis to ar ne. Jo noras yra man įsakymas. Tačiau kol kas užimu Gondoro Valdytojo vietą ir iš pradžių turiu pagalvoti apie žmones.
Reikia atiduoti duoklę atsargumui. Turime pasiruošti visiems netikėtumams, geriems ar blogiems. Jeigu mes turime vilties laimėti, Gondorą būtina apsaugoti. Nenorėčiau su pergale grįžti į miesto griuvėsius ir nuniokotas žemes. Iš rohirimų mes sužinojome, jog šiauriniame sparne yra dar nedalyvavusi mūšyje priešų armija.
— Teisybė, – sutiko Gendalfas. – Nesiūlau palikti Miesto be gynybos. Armija, kurią vėsime į rytus, neturi būti tokia didelė, kad galėtume rimtai pulti Mordorą, svarbu, kad jos pakaktų mesti iššūkį mūšiui. Ji turi pajudėti greitai. Todėl aš klausiu kapitonų: kiek žmonių galima surinkti ir išvesti vėliausiai po dviejų dienų? Jie turi būti tvirti savanoriai, suprantantys laukiantį pavojų.
— Vyrai išvargę, daugelis lengviau ar sunkiau sužeisti, – tarė Eomeras, – netekome daug žirgų, tai labai blogai. Jeigu reikės išjoti greitai, negaliu tikėtis net pilnų dviejų tūkstančių, dar tiek pat palikčiau ginti Miesto.
— Turime ne tik tuos būrius, kurie kovėsi šiame lauke, – pasakė Aragornas. – Atkovojus pakrantę, iš pietinių žemių atvyksta naujos pajėgos. Iš Pelargiro pro Losarnachą aš pasiunčiau keturis tūkstančius vyrų, vedamų bebaimio Angboro. Jeigu išvyksime po dviejų dienų, jie suspės atkeliauti. Nemažai sekė paskui mane Upe iš priešų atimtais laivais. Pučiant tokiam vėjui, jie netruks atsirasti, keletas laivų jau Harlonde. Todėl manau, kad galime vesti septynis tūkstančius pėsčiųjų bei raitelių ir palikti Miestui daugiau gynėjų nei buvo prieš apsiaustį.
— Vartai sugriauti, – tarė Imrahilis, – o kur dabar meistrai, galintys juos atstatyti?
— Meistrų yra Erebore, Deino karalystėje, – tarė Aragornas. — Jei mūsų viltys nesuduš, aš pasiųsiu Gimlį, Gloino sūnų, prašyti Kalno meistrų pagalbos. Tačiau žmonės yra stipresni už vartus, jokie vartai neatsilaikys prieš Priešą, jeigu juos paliks žmonės.
Taip baigėsi valdovų pasitarimas: po dviejų dienų jie išjos, vesdami septynis tūkstančius karių, jei pavyks tiek surinkti. Didžioji dalis armijos bus pėstininkai, nes priešo žemės yra negyvos. Aragornas apsiėmė surasti du tūkstančius vyrų, surinktų pietuose, Imrahilis tris su puse tūkstančio, Eomeras – penkis šimtus žirgų netekusių, bet kovoti galinčių rohirimų. Pats Eomeras turėjo vesti penkis šimtus geriausių savo Raitelių, kitame penkių šimtų raitelių būryje turėjo joti Elrondo sūnūs su dunadanais ir Dol Amroto riteriais – iš viso šeši tūkstančiai pėsčiųjų ir tūkstantis raitelių. Pagrindinė rohirimų jėga, maždaug trys tūkstančiai raitų nesužeistų vyrų, vadovaujamų Elfhelmo, turėjo saugoti Vakarinį Kelią nuo priešų Anoriene. Tuoj pat buvo išsiųsti žvalgai surinkti naujienų į šiaurę ir į rytus – už Osgiliato ir kelio į Minas Morgulą.
Buvo apskaičiuotos visos pajėgos, aptarta kelionė ir keliai, kuriais trauks kariuomenė. Imrahilis staiga nusijuokė:
— Iš tiesų! – šūktelėjo jis. – Tai didžiausias pokštas Gondoro istorijoje: mes išjojame su septyniais tūkstančiais karių, pulti kalnų ir nepaimamų Juodųjų Žemių Vartų! Gondoro šlovės laikais tai tebūtų kariuomenės avangardas. Taip vaikas gali grasinti šarvuotam riteriui su virviniu lanku ir karklo lazdele! Jeigu Juodasis Lordas žino tiek daug, kiek tu sakai, Mitrandirai, ar jis, užuot išsigandęs, nenusijuoks ir mažyliu pirštu nepritrėkš mūsų kaip įkyraus vabzdžio?
— Ne, jis pasistengs sugauti vabzdį ir išrauti geluonį, – atsakė Gendalfas. – Turime vardų, kurie verti daugiau nei tūkstantis riterių. Ne, jis nesijuoks.
— Mes irgi, – pridūrė Aragornas. — Jei tai pokštas, tai juokas bus kartus. Tai paskutinis pavojingiausias ėjimas – vienai ar kitai pusei jis reikš žaidimo pabaigą.
Jis išsitraukė žėrintį Andrilą ir iškėlė prieš saulę.
— Tu nematysi makštų, kol nesibaigs paskutinis mūšis, – pažadėjo Aragornas.
10
Juodieji Vartai atsiveria
Po dviejų dienų visa Vakarų armija susirinko Pelenore. Orkų ir rytiečių kariuomenė pasitraukė iš Anorieno. Persekiojama rohirimų ji subyrėjo ir be didelių kautynių spruko link Kair Androso. Sunaikinus šitą pavojų bei iš pietų atvykus pastiprinimams, Miestas buvo ginamas puikiai. Žvalgai pranešė, kad rytiniuose keliuose priešų nebeliko iki pat Kritusio Karaliaus kryžkelės. Viskas buvo paruošta paskutiniajam puolimui.
Legolasas ir Gimlis turėjo joti kartu su Aragornu ir Gendalfu, jie keliavo viename būryje su dunadanais bei Elrondo sūnumis. Bet Merio, jo liūdesiui, neišleido.
— Tu netinki tokiai kelionei, – pasakė Aragornas, – bet neliūdėk. Jau užsitarnavai didelę garbę, net jei šiame kare nepadarysi daugiau nieko. Grafystei kelionėje atstovaus Peregrinas, nepavydėk jam laukiančių pavojų – ne tu, o jis turi prilygti tavo žygdarbiui. Teisybę sakant, pavojus gresia visiems. Galbūt kartus galas lauks mūsų prie Mordoro Vartų. Jei taip atsitiks, jums teks paskutinė kova, čia ar kitoje vietoje, kur jus pasivys juodoji banga. Lik sveikas!
Todėl dabar Meris nusiminęs stovėjo ir stebėjo besirenkančią kariuomenę. Kartu su juo liūdėjo Bergilis, nes jo tėvas iškeliavo, vesdamas Miesto vyrų būrį – iki teismo jis negalėjo likti Sargybiniu. Tame pačiame Gondoro kareivių būryje žygiavo ir Pipinas. Meris matė jį netoliese – mažą, bet tvirtą figūrėlę tarp aukštų Minas Tirito vyrų.
Pagaliau suskambo trimitai, armija pajudėjo. Rinktinė po rinktinės, būrys po būrio, jie pasisuko ir nužygiavo į rytus. Jie išnyko iš akių grįstame kelyje, o Meris dar ilgai stovėjo. Ryto saulė paskutinį kartą spigtelėjo ant iečių su šalmais ir dingo, o jis stovėjo nuna-rinta galva ir sunkia širdimi, jausdamasis vienišas ir apleistas. Visi, kurie jam rūpėjo, dingo prietemoje, dunksančioje toli rytuose. Maža beliko vilties, kad dar kada nors juos išvys.
Tarsi pajutęs jo neviltį sugrįžo skausmas rankoje, hobitas pasijuto silpnas ir senas, saulė švietė nebe taip skaisčiai. Meris atsitokėjo nuo Bergilib rankos prisilietimo.
— Nagi, pone periane! – pasakė berniukas. – Matau, tau vėl skauda. Leisk, palydėsiu pas Gydytojus. Nebijok! Jie sugrįš. Minas Tirito vyrai niekada nebus įveikti. O dabar jie dar turi Lordą Elfų Berilą ir Sargybinį Beregondą.
Prieš vidudienį armija pasiekė Osgiliatą. Ten triūsė visi surinkti darbininkai bei amatininkai. Vieni stiprino priešų pagamintus ir sprunkant apgriautus keltus bei laivų tiltus, kiti rinkosi atsargas bei grobį, treti rytinėje Upės pusėje skubiai statė įtvirtinimus.
Avangardas praėjo pro senojo Gondoro griuvėsius, persikėlė per plačią Upę ir išėjo į ilgą tiesų kelią, kuris šviesiosiomis dienomis jungė gražiąją Saulės Tvirtovę su Mėnulio Tvirtove, dabar virtusia Minas Morgulu prakeiktame slėnyje. Už penkių mylių nuo Osgiliato jie sustojo, baigdami pirmosios dienos žygį.