Tačiau raiteliai jojo toliau, iki sutemų jie pasiekė Kryžkelę bei didįjį medžių ratą. Viskas buvo tylu. Priešų jie nesutiko, negirdėjo jokių riksmų ar signalų, nuo uolų ar iš tankmės neišlėkė nė viena strėlė. Tačiau jie jojo ir jautė, kad yra vis budriau sekami. Medžiai, akmenys ir lapai klausėsi. Tamsa ištirpo, toli vakaruose Anduino Slėnyje švytėjo saulėlydis, žydrame ore nuraudo baltosios kalnų viršūnės, tačiau Efel Duate šiureno šešėliai.
Aragornas išsiuntinėjo trimitininkus į visus keturis kelius, išbėgančius iš medžių žiedo. Jie garsiai pūtė trimitus, o šaukliai paskelbė:
— Gondoro Valdovai sugrįžo ir atsiima visą jiems priklausančią žemę!
Šlykšti orko galva, užrioglinta ant iškaldintos skulptūros, buvo nuversta ir sudaužyta į gabaliukus, o senojo karaliaus galva, vis dar karūnuota baltomis bei geltonomis gėlelėmis, dar sykį uždėta į vietą. Vyrai nuplovė ir nugremžė visus šlykščius orkų rašmenis.
Pasitarime kai kurie siūlė iš pradžių pulti Minas Morgulą ir, jei pavyks jį paimti, sugriauti iki pamatų.
— Galbūt, – kalbėjo Imrahilis, – keliu, vedančiu į tarpeklį viršuje, būtų lengviau pulti Tamsųjį Lordą negu pro šiaurinius jo vartus.
Tačiau tam griežtai paprieštaravo Gendalfas. Slėnyje gyveno blogis, galintis išvesti žmones iš proto ar sukelti siaubą. Reikėjo atsižvelgti ir į Faramiro atneštas naujienas. Jeigu Žiedo Nešėjas iš tiesų pasirinko tą kelią, tai svarbiausia buvo ten nepritraukti Mordoro Akies. Todėl kitą dieną, kai atėjo pagrindinė kariuomenė, jie Kryžkelėje pastatė tvirtą sargybą, jeigu Mordoras pasiųstų kariuomenę per Morgulo Tarpeklį arba atvestų daugiau karių iš pietų. Gynybai buvo pasirinkti lankininkai, žinantys Itilieno takus ir galintys pasislėpti miškuose bei šlaituose netoli kelio. Gendalfas su Aragornu pakėlė avangardą ir nujojo į Morgulo Slėnio žiotis pažiūrėti į blogio miestą.
Jis dunksojo tamsus ir negyvas, nes čia gyvenę orkai bei mažesni Mordoro padarai buvo sunaikinti mūšyje, o Nazgulai išskridę. Tačiau slėnio ore tvyrojo baimė bei priešiškumas. Jie sugriovė blogio tiltą, ugnimis paleido nuodingus laukus ir išvyko.
Kitą dieną, jau trečią nuo išvykimo iš Minas Tirito, armija patraukė keliu į šiaurę. Nuo Kryžkelės iki Moranono buvo maždaug šimtas mylių. Niekas nežinojo, kas atsitiks, kol jie pasieks tikslą. Jie žygiavo nesislėpdami, tačiau atsargiai, išsiųsdami į prieki raitus žvalgus, o į abi puses – pėsčiuosius, ypač į rytinę pusę, nes ten kerojo tamsūs tankumynai ir driekėsi uolėti skardžiai, už kurių aukštyn kilo ilgi niūrūs Efel Duato šlaitai. Oras buvo neblogas, pūtė vakaris, tačiau niekas negalėjo išsklaidyti prieblandos ir baugių miglų, kurios kybojo aplink Šešėlio Kalnus. Už jų kartais iškildavo didžiuliai dūmų stulpai, draikomi vėjo.
Retkarčiais Gendalfas liepdavo pūsti trimitus, o šaukliai skelbė:
— Atvyksta Gondoro Valdovai! Visi pasitraukite iš šių žemių arba pasiduokite į iems!
Tačiau Imrahilis pasakė:
— Sakykite ne „Gondoro Valdovai", o „Karalius Elesaras". Tokia yra tiesa, nors jis dar negavo sosto. Be to, Priešas labiau sunerims, jeigu šaukliai skelbs šį vardą.
Nuo tol tris sykius per dieną šaukliai skelbdavo Karaliaus Elesaro atvykimą. Tačiau niekas neatsakė į iššūkį.
Tačiau, nors jie žygiavo ramiai, visų karių, nuo aukščiausio iki žemiausio, širdys buvo sunkios, su kiekviena į šiaurę nužygiuota mylia vis stiprėjo nerimas. Besibaigiant antrai žygio nuo Kryžkelės dienai, įvyko pirmasis susidūrimas. Stiprus orkų ir rytiečių būrys pabandė surengti pasalą priekiniams pulkams toje pačioje vietoje, kur Faramiras sulaikė Harado vyru§. Čia kelias nėrė į siaurą tarpeklį, kertantį Šešėlio Kalnų iškyšulį. Tačiau Vakarų Kapitonus įspėjo žvalgai – įgudę Henet Anuino^vyrai, vedami Mablungo, todėl pasala virto spąstais sau pačiai. "Raiteliai apjojo plačiu lanku iš vakarų ir puolė priešus iŠ nugaros. Pasala buvo sunaikinta, orkai išsibėgiojo kalvose.
Tačiau pergalė nepradžiugino Kapitonų.
— Tai tik manevras, – pasakė Aragornas. — Jų pagrindinis tikslas veikiausiai buvo priversti mus patikėti Priešo silpnumu, o ne smarkiai smogti.
Nuo to vakaro kas naktį kiekvieną armijos judesį stebėjo Nazgulai. Jie dar skraidė aukštai, niekas, išskyrus Legolasą, jų nematė, tačiau jų buvimas jautėsi kaip gilėjantis šešėlis ar blykštanti saulė. Nors Žiedo Šmėklos nepuolė savo priešų ir tylėjo, jų siaubo negalėjai atsikratyti.
Taip slinko laikas ir beviltiška kelionė. Ketvirtą dieną nuo Kryžkelės arba šeštą nuo Minas Tirito jie pagaliau pasiekė gyvenamų žemių kraštą ir įžengė į dykynes, plytinčias prieš Kirit Gorgoro Tarpeklio vartus. Jie išvydo pelkes ir dykumas, besidriekiančias į šiaurę iki Emyn Mulo. Šitos vietos buvo tokios apleistos, jas gaubė toks gilus siaubas, kad kai kurie kareiviai prarado drąsą ir nebegalėjo nei joti, nei eiti į šiaurę.
Aragornas nepyko ant jų, veikiau gailėjo. Dauguma buvo jaunuoliai iš tolimojo Vestfoldo Rohane ar Losarnacho. Mordoras nuo vaikystės jiems buvo blogio vardas, tačiau tik legenda, nesusijusi su jų paprastu gyvenimu. Dabar jie ėjo lyg išsipildžiusiame košmare, nesuprasdami nei šito karo, nei savo lemties, atvedusios į tokias vietas.
— Eikite! – paliepė Aragornas. – Bet išsaugokite garbę ir nebėkite! Gausite užduotį, kurią įvykdę nejausite gėdos. Pasukite į pietvakarius, kol pasieksite Kair Androsą. Jeigu jis vis dar užimtas priešų, atkovokite jį ir išlaikykite, gindami Gondorą ir Rohaną!
Vieni, sugėdinti jo gailestingumo, įveikė baimę ir žygiavo toliau, o kiti įgijo naują viltį, gavę vyrišką darbą savo jėgoms, ir pasitraukė. Nemažai vyrų buvo palikta Kryžkelėje, tad dabar liko mažiau nei šeši tūkstančiai karių, su kuriais Vakarų Kapitonai pagaliau atžygiavo mesti iššūkio Juodiesiems Vartams ir Mordoro galiai.
Dabar jie žygiavo lėtai, bet kurią akimirką tikėdamiesi atsakymo į savo iššūkį, kariuomenė suglaudė gretas, nes nevertėjo švaistyti vyrų, siuntinėjam žvalgus ar mažus būrelius. Penktą dieną nuo iškeliavimo iš Morgulo Slėnio jie įsirengė paskutinę stovyklą ir apsupo ją laužais iš nudžiūvusių medžių bei viržių, kurių šiaip ne taip prisirinko netoliese. Nakties valandos slinko be miego, visi jautė, kad kažkas aplinkui slankioja, matė sėlinančius šešėlius, girdėjo vilkų staugimą. Vėjas nurimo, oras atrodė ramus. Ką nors įžiūrėti buvo sunku. Nors debesų nebuvo ir švietė jaunas mėnulis, tačiau iš žemės kilo dūmai su garais, Mordoro miglos gaubė baltą pusmėnulį. Šalo. Ryte vėl sujudo vėjas, tačiau dabar jis atskriejo iš šiaurės ir greitai virto gaiviu brizu. Visi naktiniai šešėliai dingo, žemės vėl buvo tuščios. Šiaurėje tarp nuodingų duobių driekėsi pirmosios didelės kalvos iš šlako, uolų nuoskalų ir sudegintos žemės, Mordoro kirmėlžmogių vėmalai. Ne taip toli į pietus dunksojo didžiulė Kirit Gorgoro tvirtovė su Juodaisiais Vartais viduryje ir dviem aukštais tamsiais Ilčių Bokštais iš abiejų pusių. Paskutines mylias Kapitonai ėjo ne keliu. Nuo ten, kur jis sukosi į rytus, jie padarė didelį vingį, vengdami klastingų kalvų, ir priartėjo prie Moranono iš šiaurės vakarų, kur neseniai ėjo Frodas.
Dvi milžiniškos Juodųjų Vartų durys po niūria arka buvo tvirtai užvertos. Ant kuorų nieko nesimatė. Visur buvo klastingai tylu. Jie pagaliau pasiekė savo kvailystės galą ir dabar vieniši, sušalę pilkoje ankstyvo ryto šviesoje stovėjo prieš bokštus ir sienas, kurių negalėjo tikėtis įveikti, net jei būtų atsigabenę galingas mašinas, o Priešas turėtų jėgų ginti tik vartus ir sienas. Tačiau jie žinojo, jog visos kalvos bei uolos aplink Moranoną pilnos pasislėpusių priešų, o šešėlių apgaubta tarpukalnė už nugarų išrausta tuneliais ir kimšte prisikimšusi blogio padarų. Bestovėdami jie pamatė, kaip susirinko visi Nazgulai, lyg maitėdos sklandančios virš Ilčių Bokštų. Žmonės žinojo, jog yra stebimi. Tačiau Priešas nedavė jokio ženklo.