Jiems neliko nieko kito, tik atlikti vaidmenį iki galo. Todėl Aragornas kiek galėdamas geriau išdėstė kariuomenę — jie išsirikiavo ant dviejų išdeginto akmens bei žemės kalvų, kurias per daugelį metų supylė orkai. Priešais juos driekėsi dvokiančio purvo grioviai ir šlykščia puta aptraukti tvenkiniai. Išrikiavę pulkus, Kapitonai su stipria raita palyda išjojo pirmyn prie Juodųjų Vartų su šaukliais, vėliavnešiais ir trimitininkais. Ten buvo Gendalfas – pagrindinis šauklys, Aragornas su Elrondo sūnumis, Eomeras Rohanietis ir Imrahilis. Legolasui su Gimliu bei Peregrinui buvo irgi liepta joti kartu, kad Mordoras išvystų visus savo priešus.
Jie priartėjo prie Moranono per šūksnį, išskleidė vėliavą ir papūtė trimitus. Šaukliai atsistojo ir garsiai suriko Mordoro kuorams:
— Išeikit! – suriko jie. – Tegu Juodosios Žemės Valdovas išeina! Jis bus teisiamas. Jis neteisingai pradėjo karą prieš Gondorą ir užėmė jo žemes. Todėl Gondoro Karalius reikalauja, kad jis atsakytų už savo darbus ir pasitrauktų amžiams. Išeikit!
Stojo ilga tyla, nuo sienų ir vartų neatskriejo nei riksmas, nei joks kitas garsas. Tačiau Sauronas jau buvo viską suplanavęs. Iš pradžių jis ruošėsi žiauriai pažaisti su pele prieš ją užmušdamas. Todėl, Kapitonams jau pasukus nujoti, tyla staiga sudužo. Kaip griaustinis kalnuose sudundėjo didžiuliai būgnai, ragų bliovimas drebino akmenis ir kurtino ausis. Vartų tiltai su trenksmu nukrito žemyn, iš ten pasirodė Tamsiosios Tvirtovės pasiuntiniai.
Priekyje jojo aukšta, siaubinga figūra, raita ant juodo žirgo, jeigu tik tai buvo žirgas – didžiulis, baisus padaras su kauke ant kaulėto snukio, iš akiduobių ir šnervių pučiantis ugnį. Raitelis vilkėjo juodai, turėjo juodą aukštą šalmą, tačiau jis buvo gyvas žmogus, o ne Žiedo Šmėkla. Tai buvo Barad Duro Bokšto Leitenantas, kurio vardo neprisimena jokia legenda, nes jis pats jį pamiršo. Raitelis tarė:
— Aš esu Saurono Balsas.
Žmonės kalbėjo, kad jis esąs išdavikas, priklausantis Juodųjų Numenoriečių tautai, kuri gyveno Viduržemyje Saurono valdymo metais ir lenkėsi jam, įsimylėjusi blogio išmintį. Jis stojo vėl pakilusios Tamsiosios Tvirtovės tarnybon ir savo gudrumu kilo vis aukščiau Lordo akyse. Jis išmoko galingų burtų, daug sužinojo apie Saurono mintis ir buvo žiauresnis už bet kurį orką.
Būtent jis dabar išjojo pro vartus su juodai vilkinčių kareivių būreliu ir vienintele vėliava — juoda, su raudona Blogio Akimi. Sustojęs per kelis žingsnius nuo Vakarų Kapitonų jis juos nužvelgė ir nusijuokė.
— Ar šitam valkatyne yra kas nors, galintis su manimi kalbėtis? paklausė jis. — Ar bent jau mane suprasti? Tik jau ne tu! — vyptelėjo jis, pasisukdamas į Aragorną. – Norint būti karaliumi, reikia daugiau nei elfiško stikliuko ar tokios padugnių minios. Bet kuris kalvų plėšikas gali atrodyti ne blogiau!
Aragornas nieko nepasakė, bet sugavo ir išlaikė jo žvilgsnį, akimirką jie taip stovėjo. Greitai, nors Aragornas nejudėjo ir nepakėlė rankos prie ginklo, priešas sudejavo ir atsilošė atgal tarsi gavęs smūgį.
-Aš esu šauklys ir atstovas, negalite manęs pulti! – suriko jis.
— Ten, kur galioja tokie įstatymai, – atsakė Gendalfas, – pasiuntiniai paprastai nebūna įžūlūs. Tačiau tau negrasiname. Kol vykdai savo užduotį, gali mūsų nebijoti. Bet jeigu tavo šeimininkas neįgijo išminties, kartu su jo tarnais esi patekęs į didelį pavojų!
— Šit kaip! – atsiliepė Pasiuntinys. – Vadinasi, tu čia šneki, senas žilabarzdi? Mes girdėjome apie tave, tavo klajones ir iš toli rezgamus sąmokslus bei niekdaras. Bet šį kartą iškišai savo nosį per toli, pone Gendalfai, pamatysi, kas laukia to, kuris rezga kvailus savo voratinklius prie Didžiojo Saurono kojų. Turiu daiktų, kuriuos privalau tau parodyti – ypač tau, jei išdrįsi prieiti.
Jis mostelėjo vienam iš sargybinių. Tas atėjo, nešinas į juodą drobę suvyniotu ryšuliu. Pasiuntinys numetė drobę šalin ir, visų Kapitonų nuostabai bei liūdesiui, iš pradžių iškėlė trumpą kardą, kurį nešiojo Semas, po to pilką apsiaustą su elfiška sage, pagaliau mitrilo šarvus, kuriuos po savo apiplyšusiais drabužiais dėvėjo Frodas. Jų akys aptemo, tylos akimirką pasirodė, kad pasaulis sustingo, tačiau širdys apmirė, dingo paskutinė viltis. Pipinas, stovėjęs už Princo Imrahilio, surikęs iš skausmo šoko į priekį.
-Tylos! – rūsčiai tarė Gendalfas, atstumdamas jį atgal, o Pasiuntinys garsiai nusijuokė.
— Tai turite dar vieną tokį neūžaugą! – riktelėjo jis. – Nesuprantu, kokia iš jų nauda, bet siųsti juos į Mordorą šnipinėti yra dar kvailiau, negu rengtis į karą su Sauronu. Bet ačiū jam – dabar aišku, kad šitas padaras yra matęs tuos daiktus, todėl tau nebeverta neigti.
— Aš nenoriu neigti, – pasakė Gendalfas, – iš tiesų, aš juos atpažįstu, žinau visą jų istoriją. Nors tu mus niekini, šlykšti Saurono Gerkle, bet tuo pasigirti negali. Kodėl atnešei juos čia?
— Nykštukų šarvai, elfų apsiaustas, kritusių Vakarų kardas ir šnipas iš mažo žiurkių užkampio Grafystės – ne, palauk! Mes gerai žinome, štai sąmokslo ženklai. Galbūt netekę to, kuris nešiojo šituos daiktus, jūs labai neliūdėsite, o gal jis buvo jums brangus? Jei taip, pasitark su savo proto likučiais. Sauronas nemėgsta šnipų — jo likimas priklausys nuo tavo pasirinkimo.
Jam niekas neatsakė, bet Pasiuntinys pamatė papilkėjusius iš baimės veidus, siaubą akyse ir vėl nusijuokė. Jam atrodė, kad pramoga vyksta sklandžiai.
— Gerai, gerai! – pasakė jis. – Matau, jis buvo jums brangus. O galbūt jūs nenorėjote, kad žlugtų jo užduotis? Ji žlugo. Dabar jis kentės metų metus lėtų kankynių, – tokių tesugeba suteikti Didžiosios Tvirtovės menas. Galbūt jį pakeitę ir sužaloję paleisime, kad ateitų pas jus ir parodytų, ką su juo padarėte. Taip tikrai bus – nebent priimsite mano Valdovo sąlygas.
— Pasakyk sąlygas, – ramiai tarė Gendalfas, bet šalia stovintys matė didelį skausmą jo veide. Dabar burtininkas atrodė tik senas, raukšlėtas žmogus, sugniuždytas, galutinai nugalėtas. Niekas neabejojo, kad jis priims sąlygas.
— Štai sąlygos, – tarė Pasiuntinys ir nusišypsojo, nužvelgdamas juos po vieną. – Gondoro padugnės su jų apgautais sąjungininkais iš karto pasitrauks už Anduino, prieš tai prisiekę niekada atvirai ar slapta su ginklu nestoti prieš Didįjį Sauroną. Visos žemės į rytus nuo Anduino amžiams priklausys Sauronui, ir tik jam vienam. Vakarinis Anduinas iki Ūkanotųjų Kalnų ir Rohano Tarpeklis bus duoklė Mordorui. Ten žmonės nenešios ginklų, bet turės teisę tvarkyti savo reikalus patys. Jie padės atstatyti Izengardą, kurį sava valia sugriovė, tvirtovė priklausys Sauronui ir ten gyvens jo Leitenantas – ne Sarumanas, bet kitas, labiau vertas pasitikėjimo.
Žvelgdami į Pasiuntinio akis jie perskaitė jo mintis. Jis turėjo būti tas Leitenantas, po sunkiu jungu pajungsiantis visa, kas liks iš Vakarų. Jis būtų tironas, o jie – vergai.
Bet Gendalfas atsakė:
— Daug reikalaujate už vieno tarno grąžinimą – tiek tavo šeimininkas gali gauti tik po daugybės sunkių karų! O galbūt Gondoro pulkai sugriūvėjo viltis kautynėse ir jis pradėjo derėtis? Jei mes išties taip vertintume tą kalinį, kas garantuotų, kad Sauronas, Išdavystės Meistras, išlaikys savo pažadą? Kur tas kalinys? Atveskite jį čia, tada mes apsvarstysime reikalavimus.