Gendalfui, kaip fechtuotojui, susikibusiam su mirtinu priešu, pasirodė, kad akimirką Pasiuntinys sutriko, tačiau greitai jis vėl nusikvatojo.
— Nesišvaistyk savo įžūliais žodžiais su Saurono Balsu! – suriko jis. — Tau reikia garantijos? Sauronas jos neduoda! Prašydamas jo gailestingumo, iš pradžių įvykdyk reikalavimus. Štai jo sąlygos. Priimk arba atmesk!
— Štai ką mes paimsim! – staiga sušuko Gendalfas. Jis atmetė apsiaustą, balta šviesa tvykstelėjo kaip kardas toje tamsioje vietoje. Prieš jo iškeltą ranką šlykštusis Pasiuntinys susirietė, žengęs priekin, Gendalfas atėmė iš jo daiktus – šarvus, apsiaustą ir kardą. — Mes pasiimam daiktus, kaip prisiminimą apie draugą, – pasakė jis, – o tavo sąlygas atmetame galutinai. Nešdinkis iš čia, tavo pasiuntinystė baigėsi, ir mirtis visai šalia. Mes atvykome ne švaistytis žodžiais ar bartis su apgaviku prakeiktu Sauronu, o tuo labiau su vienu iš jo vergų. Nešdinkis!
Mordoro Pasiuntinys nebesijuokė. Jo veidą iškreipė nuostaba ir pyktis. Jis buvo panašus į laukinį žvėrį, pasiruošusį šokti ant aukos, bet gavusį per snukį su skaudžia lazda. Jį apėmė įniršis, aplink burną pasirodė putos, iš gerklės veržėsi įsiūčio gargaliavimas. Bet jis pažvelgė į rūsčiu* Kapitonų veidus, į jų mirtinas akis, ir įniršį nugalėjo baimė. Jis garsiai suriko, pasisukęs užšoko ant savo žirgo, visas būrys beprotišku greičiu nušuoliavo atgal į Kirit Gorgorą. Jodami jo kareiviai papūtė sutartą ilgą signalą, ir pasiuntiniams dar nepasiekus vartų, Sauronas puolė.
Sudundėjo būgnai, pašoko liepsnos. Didžiosios Juodųjų Vartų durys plačiai atsidarė. Iš jų kaip upė, besiveržianti pro šliuzus, plūstelėjo kariuomenė.
Kapitonai šoko ant žirgų ir grįžo atgal, Mordoro armija palydėjo juos patyčių klyksmais. Troškios dulkės pakilo oran, kai netoliese pasirodė rytiečių armija, laukusi signalo Ered Litujaus šešėliuose už tolimesniojo Bokšto. Nuo kalvų iš abiejų Moranono pusių slinko nesuskaičiuojama galybė orkų. Vakarų žmonės buvo apsupti, greitai visame plote aplink dvi pilkas kalvas, kur stovėjo jų būriai, susirinko dešimt ir daugiau kartų skaičiumi juos panoksianti priešų jūra. Sauronas plieniniais nasrais čiupo pasiūlytą jauką.
Aragornui liko mažai laiko pasiruošti mūšiui. Jis stovėjo ant vienos kalvos su Gendalfu, ten graži ir liūdna plevėsavo Medžio ir Žvaigždžių vėliava. Ant kitos kalvos plazdėjo Rohano bei Dol Amroto vėliavos, Baltasis Žirgas su Sidabrine Gulbe. Aplink kiekvieną kalvą buvo suformuotas ietimis ir kardais pasišiaušęs karių žiedas. Priekyje, žvelgdami į Mordorą, iš kur turėjo ateiti pirmas smarkus puolimas, stovėjo Elrondo sūnūs, dunadanai ir Princas Imrahilis su Dol Amroto riteriais bei rinktiniais Sargybos Tvirtovės vyrais.
Papūtė vėjas, uždainavo trimitai, sušvilpė strėlės, į pietus kopiančią saulę apgaubė Mordoro tvaikas, pro grėsmingą ūką ji švytėjo blausiai raudona ir blanki, tarsi diena jau eitų į pabaigą. O gal ir visas šviesos pasaulis... Iš sunkėjančios prieblandos išniro Nazgulai, šaltais balsais klykdami mirties žodžius. Užgeso paskutinės viltys.
Iš siaubo Pipinas sugniužo, išgirdęs, kaip Gendalfas atmeta sąlygas, pasmerkdamas Frodą Tvirtovės kankynėms, tačiau susivaldė ir dabar stovėjo šalia Beregondo priekinėje Gondoro eilėje kartu su Imrahilio vyrais. Jis norėjo žūti greitai, baigti kartų gyvenimo kelią, nes iš jo vis tiek liko tik griuvėsiai.
— Norėčiau, kad čia būtų Meris, – išgirdo save sakant hobitas. Jo galvoje ėmė suktis greitos mintys, kai jis išvydo puolančius priešus. – Na, dabar aš bent jau suprantu vargšą Denetorą. Mes galėjome žūti drauge, Meris ir aš, kodėl gi ne, jei vis tiek žūsime? Bet jo čia nėra, tikiuosi, jog Meris susiras lengvesnę mirtį. O dabar turiu atlikti savo pareigą.
Jis išsitraukė kardą ir pasižiūrėjo į jį – susipynę raudoni ir auksiniai simboliai, grakštūs Numenoro rašmenys kaip ugnis sužibėjo ant ašmenų.
„Pagamintas kaip tik tokiai valandai, – galvojo Pipinas. — Jei būčiau nusmeigęs tą šlykštų Pasiuntinį, būčiau beveik susilyginęs su seniu Meriu. Na, kol viskas baigsis, nusmeigsiu bent keletą tų šlykščių padarų. Kaip norėčiau dar sykį išvysti vėsią saulę ir žalią žolę!"
Taip jam bemąstant įjuos trenkėsi pirmoji puolimo banga. Prieš kalvas išmėtytų pelkių sutrukdyti orkai sustojo ir paleido debesį strėlių į besiginančius. Tačiau juos aplenkė didžiulis būrys staugiančių lyg žvėrys kalvų trolių iš Gorgoroto. Jie buvo aukštesni ir stambesni už žmones, vilkėjo tik prigludusiais žvynuotais šarvais, o galbūt tai buvo siaubinga oda. Jie turėjo milžiniškus apvalius juodus skydus ir gumbuotose rankose laikė sunkius klijus. Nekreipdami dėmesio, jie puolė į ežeriukus ir visa gerkle bliaudami perbrido juos. Kaip audra jie trenkėsi į Gondoro vyrų liniją, daužydami šalmus bei galvas, rankas ir skydus lyg kalviai, kalantys karštą besi-lankstančią geležį. Šalia Pipino parkrito smūgio apsvaigintas Beregondas. Jį parbloškęs galingas trolių vadas pasilenkė tiesdamas naguotą leteną, nes tie šlykštūs padarai perkąsdavo priešams gerkles.
Tada Pipinas smogė į viršų. Raižytas Vakarų kardas perkirtęs odą giliai įsmigo į trolio vidurius, pliūptelėjo juodas kraujas. Trolis virto priekin ir nugriuvo kaip uola, traiškydamas visus apačioje. Pipiną apgaubė tamsa, smarvė ir triuškinantis skausmas, jo mintys nuskriejo į tamsą.
„Štai kaip, pasirodo, viskas baigiasi", – sušnarėjo jo nuskrendanti sąmonė ir prieš išnykdama dar nusijuokė. Hobitui pasirodė beveik linksma pagaliau nusimesti visas abejones, rūpesčius ir baimes. Jau dingdamas į nebūtį jis išgirdo balsus, šaukiančius kažkokiame užmirštame pasaulyje viršuje.
— Ereliai! Atskrenda ereliai!
Dar akimirkai Pipino mintys stabtelėjo.
„Bilbas! Bet ne! Tai buvo jo pasakoje, labai seniai. O mano pasaka baigėsi. Sudie!"
Jo mintys nuskriejo toli toli, akys daugiau nebematė.
ŠEŠTOJI KNYGA
1
Kirit Ungolo bokštas
Semas skausmingai atsikėlė nuo žemės. Akimirką jis nesuprato, kur esąs, o tada prisiminė visas nelaimes ir neviltis. Jis buvo gilioje tamsoje prieš požeminius orkų tvirtovės vartus, jų bronzinės durys buvo užvertos. Jis tikriausiai parkrito be sąmonės, kai trenkėsi į juos, bet nežinojo, ar ilgai čia išgulėjo. Tada Semas degė beviltiška nuožmia ugnimi, dabar virpėjo ir šalo. Jis prisėlino prie durų, priglaudė ausį.
Toli viduje girdėjo triukšmingus orkų balsus, bet netrukus jie nurimo ar nutolo, tapo tylu. Hobitui skaudėjo galvą, akyse raibuliavo, tačiau jis prisivertė nusiraminti ir pagalvoti. Bet kuriuo atveju buvo aišku, kad patekti į orkų tvirtovę pro vartus nėra vilties, galėjo praeiti daug dienų, kol jie atsivers, o laukti jis negalėjo laikas buvo nepaprastai brangus. Dėl pareigos nebekilo jokių abejonių: Semas privalo išgelbėti šeimininką arba žūti.
— Žūti, atrodo, bus lengviau, – niūriai tarė sau, įsikišdamas į makštis Gylį ir nusisukdamas nuo bronzinių durų. Jis lėtai grabinėjosi kelią tunelio tamsoje, nedrįsdamas degti elfų šviesos. Eidamas hobitas bandė sudėlioti į vietas visus įvykius nuo tada, kai jie su Frodu praėjo Kryžkelę. Pamėgino spėti, kiek dabar valandų. Kažkelinta tarp šiandienos ir rytojaus, tačiau jis jau pametė net dienų skaičių. Semas atsidūrė tamsos žemėje, kur pasaulio dienos buvo pamirštos, kaip pamirštami visi čia įžengę.
— Įdomu, ar jie apie mus bent galvoja, – sumurmėjo jis. – Kažin kas ten vyksta?
Hobitas neapibrėžtai mostelėjo ranka prieš save. Iš tiesų jis buvo atsisukęs į pietus, į Šelobos tunelį, o ne į vakarus. Vakaruose prie vidudienio artėjo kovo keturiolikta diena pagal Grafystės skaičiavimą, Aragornas iš Pelargiro vedė juodąją flotilę, Meris su rohirimais jojo Akmeninių Vežimų Slėniu, o Minas Tirite kilo gaisrai ir Pipinas žiūrėjo į augančią beprotybę Denetoro akyse. Tačiau tarp visų rūpesčių ir baimių draugų mintys nuolatos sukdavosi apie Frodą bei Semą. Jie nebuvo pamiršti. Tik atsidūrė už pagalbos ribų. Jokios mintys negalėjo padėti Semiumui, Hamfasto sūnui, – jis liko visiškai vienas.