Pagaliau Semas pasiekė akmenines orkų tunelio duris, nesugebėjęs surasti jas laikančios sklendės ar skląsčio vėl persiropštė per viršų ir tyliai nušoko žemyn. Tada atsargiai nuskubėjo prie Šelobos tunelio išėjimo, kur didžiulio jos voratinklio draiskanos vis dar plazdėjo ir draikėsi šaltame ore. Po troškaus tunelio oras pasirodė Semui šaltas, tačiau atgaivino jį. Jis atsargiai išsėlino į lauką.
Visur buvo grėsmingai tylu. Ne šviesiau nei tamsios dienos sutemose. Mordore kilo tiršti garai ir tiesiai virš galvų plaikstydamiesi plaukė į vakarus – didžiuliai debesų bei dūmų kamuoliai, iš apačios nutvieksti niūraus raudonio.
Semas pažvelgė į orkų bokštą. Staiga iš siaurų jo langų kaip mažos raudonos akutės spigtelėjo šviesos. Hobitas pagalvojo, ar tai ne signalas. Vėl grįžo kurį laiką iš nevilties ir įtūžio pamiršta orkų baimė. Kiek suprato, jam liko vienintelis kelias – reikia surasti įėjimą į siaubingą tvirtovę. Tačiau keliai ėmė linkti, hobitas visas drebėjo. Nusukęs akis nuo bokšto ir nuo tarpeklio žiočių, jis privertė virpančias kojas paklusti. Lėtai, ištempęs ausis, žvelgdamas į gilius uolų šešėlius abiejose kelio pusėse, grįžo atgal, pro ten, kur krito Frodas, kur vis dar tvyrojo Šelobos dvokas, tada tolyn, aukštyn, kol vėl atsidūrė tarpeklyje, kur buvo užsimovęs Žiedą ir matė praeinantį Šagrato būrį.
Ten jis sustojo, atsisėdo. Akimirką negalėjo prisiversti pajudėti. Semas jautė, jog žengęs už tarpeklio viršūnės nors vieną žingsnį žemyn į Mordoro šalį, jis nebegalės grįžti. Žingsnis bus galutinis. Be jokio aiškaus tikslo hobitas išsitraukė Žiedą ir vėl jį užsimovė. Tuoj pat pajuto didelį sunkumą. Atkakli ir uoli Mordoro Akis ieškojo Žiedo, stengėsi peržvelgti savo pačios sukeltus šešėlius, dabar tik didinančius jos nerimą ir abejones.
Semas vėl pajuto, kad klausa paaštrėjo, tačiau akiai visas pasaulis tapo išskidęs, neaiškus. Uolėtos tako sienos nublyško tarsi pro miglą, tačiau tolumoje jis tebegirdėjo beviltišką Šelobos bliurbėjimą. Aštriai ir aiškiai, rodosi, čia pat išgirdo riksmus ir metalo žvangesį. Hobitas pašoko ant kojų, prisiglaudė prie sienos šalia kelio. Džiaugėsi užsimovęs Žiedą, nes čia žygiavo dar vienas orkų būrys. Taip jis galvojo iš pradžių. Tačiau Semas suprato, jog klysta, klausa apgavo jį – orkų balsai sklido iš bokšto, kurio viršūnė buvo tiesiai virš jo, kairėje tarpeklio pusėje.
Hobitas sudrebėjo, pabandė pajudėti. Aiškiai vyko kažkas blogo. Galbūt nepaisydamas įsakymų orkų žiaurumas paėmė viršų ir jie dabar kankina Frodą, o gal net kapoja į gabalus. Jis įsiklausė staiga suspindo vilties spindulys. Be jokių abejonių – bokšte vyko mūšis, orkai kovėsi tarpusavyje, Šagratas prieš Gorbagą. Kad ir kokia menka buvo viltis, jos pakako. Atsirado galimybė. Semo meilė Frodui užgožė kitas mintis, pamiršęs pavojų, jis garsiai sušuko:
— Aš ateinu, pone Frodai!
Ir nubėgo tarpeklio viršūnės link. Užjos kelias iš karto suko kairėn ir stačiai nėrė žemyn. Semas įžengė į Mordorą.
Jis nusimovė Žiedą tarsi paragintas gilios pavojaus nuojautos, nors pats norėjo tik geriau matyti.
— Pažiūrėsi – nepagadinsi, – sumurmėjo jis, – neverta klaidžioti rūke!
Kieta, žiauri ir nyki buvo žemė, pasitikusi jo žvilgsnį. Prie hobito kojų aukščiausias Efel Duoto gūbrys stačiomis uolomis smigo į siaurą slėnį, kurio tolimojoje pusėje stūksojo dar vienas gūbrys. Šis buvo mažesnis, kraštas išrantytas į iltis panašiomis uolomis, dunksančiomis raudoname fone – tai buvo niūrusis Morgajus, vidinis šalies užtvarų žiedas. Toli už jo, tiesiai priešais, už plataus tamsos ežero, nusagstyto mažytėmis liepsnomis, plaikstėsi didžiulė gaisro pašvaistė, iš kurios milžiniškomis kolonomis kilo besisukantys dūmai – dulkinai raudoni apačioje, juodi viršuje, kur jie įsiliejo į banguojantį skliautą, uždengusį visą prakeiktą žemę.
Semas žiūrėjo į Orodruiną, Ugninį Kalną. Retkarčiais krosnys jo didžiulio peleninio kūgio apačioje įkaisdavo ir iš prarajų šonuose išspjaudavo lavos upes. Vienos didžiuliais kanalais liepsnodamos tekėjo Barad Duro link, kitos skyrėsi kelią į akmenuotą lygumą, kol ataušdavo ir sustingdavo lyg susisukusios pabaisos, išvemtos iškankintos žemės. Būtent taip besidarbuojantį Semas išvydo Lemties Kalną, o jo šviesa, kurią Vakarams užstojo aukšta Efel Duoto uždanga, dabar degė ant sustingusių uolų. Jos atrodė permirkusios krauju.
Šitoje siaubingoje šviesoje sustingęs stovėjo Semas. Pažvelgęs kairėn, jis išvydo visą Kirit Ungolo Tvirtovės jėgą. Viršūnė, matyta iš kitos pusės, buvo tik aukščiausias bokštelis. Rytinė Tvirtovės dalis trimis platformomis kilo nuo kalnų terasos žemai apačioje, Tvirtovės nugarą rėmė milžiniška uola. Įtvirtinimai šovė aukštyn smailais bastionais, kylančiais vienas virš kito ir mažėjančiais viršuje. Įgudusių akmentašių pastatytos sienos žvelgė į šiaurės rytus ir į pietryčius. Tvirtovės apačioje, dviem šimtais pėdų žemiau nuo tos vietos, kur stovėjo Semas, siaurą kiemą juosė siena su kuorais. Vartai artimajame pietryčių kampe vėrėsi į platų kelią, kurio išorinis parapetas driekėsi palei bedugnės kraštą, o kiek toliau suko į pietus ir vingiuodamas leidosi žemyn į tamsą – susijungti su keliu, ateinančiu iš Morgulo Tarpeklio. Toliau jis kirto dantytą Morgajaus plyšį, leidosi į Gorgoroto slėnį, o nuo ten – į Barad Durą. Siauras viršutinis keliukas, kuriame stovėjo Semas, stačiai leidosi žemyn į pagrindinį kelią po rūsčiomis sienomis šalia Tvirtovės vartų.
Žiūrėdamas į ją Semas apstulbo supratęs, jog Tvirtovė pastatyta ne tam, kad neįleistų priešų į Mordorą, bet tam, kad išlaikytų juos viduje. Iš tiesų tai buvo vienas iš senojo Gondoro statinių, rytinis Itilieno gynybos postas, pastatytas po Paskutiniosios Sąjungos, kai vakarų žmonės stebėjo Saurono žemes ir ten pasislėpusius padarus. Tačiau čia, kaip Narchoste ir Karchoste, Ilčių Bokštuose, budrumas sumažėjo, išdavikai atidavė Tvirtovę Žiedo Šmėklų Valdovui, ir jau ilgus metus ji priklausė blogiui. Sugrįžusiam į Mordorą Sauronui ji pravertė. Jis turėjo vos keletą tarnų, tačiau daug įbaugintų vergų, tad pagrindinis Tvirtovės tikslas, kaip ir anksčiau, buvo neleisti pabėgti iš Mordoro. Jeigu priešas vis dėlto sugebėtų slapta įžengti į šią šalį, Tvirtovė tarnavo kaip paskutinis niekada nemiegantis sargas, tykantis tų, kurie išvengtų Morgulo ir Šelobos budrumo.
Semas aiškiai matė, kad beviltiška tikėtis nusėlinti po tomis daugiaakėmis sienomis, praeiti pro budrius vartus. Net jei pasisektų, nueiti saugomu keliu pavyktų netoli – tamsūs šešėliai, išsidriekę, kur nesiekė raudonasis švytėjimas, neapsaugotų jo nuo nakčia matančių orkų.
Tačiau kad ir koks beviltiškas buvo kelias, užduotis buvo daug beviltiškesnė – ne išvengti vartų ir pabėgti, o vienišam įžengti pro juos.
Jo mintys pasisuko prie Žiedo, tačiau nerado paguodos, tik siaubą ir pavojų. Vos išvydęs tolumoje degantį Lemties Kalną, Semas pajuto, kaip pasikeitė jo nešulys. Kuo arčiau prie didžiųjų krosnių, kur kadaise buvo nukaldintas, tuo Žiedo galia augo, jis darėsi vis stipresnis, suvaldomas tik galingos valios. Nors Žiedas buvo ne ant Semo piršto, o ant grandinėlės apie kaklą, hobitas jautėsi padidėjęs, tarsi įvilktas į milžinišką, iškreiptą savo šešėlį – galinga, didelė grėsmė, sustingusi prieš Mordoro sienas. Jis jautė, jog dabar turi tik dvi galimybes – atsisakyti Žiedo, nors tai būtų skaudu, arba paimti jį sau, mesti iššūkį tamsioje pilyje už šešėliuotų slėnių slypinčiai Jėgai. Žiedas jau dabar jį gundė, erzino valią ir protą. Laukinės vizijos iškilo Semo galvoje, jis matė Semiumą Stiprųjį, Didvyrį, su liepsnojančiu kardu žengiantį per tamsią žemę, į jo šauksmą atsiliepiančias armijas, žygiuojančias nuversti Barad Duro. Tada visi debesys nuslinko, sušvito balta saulė, ir jo įsakymu Gorgoroto slėnis pavirto gėlių bei vaismedžių sodu. Jam reikėjo tik užsimauti Žiedą, paskelbti jį savu, ir visa tai galėjo išsipildyti.