Tą išbandymo valandą nepalūžti jam labiausiai padėjo meilė šeimininkui, tačiau giliai viduje ruseno ir nenugalimas, sveikas hobito protas – širdies gilumoje jis žinojo, kad nėra pakankamai didis nešti tokiam nešuliui, net jei vizijos nebūtų vien išdavikiška apgaulė. Jam tereikėjo mažo sodelio laisvam sodininkui, o ne sodo, išsipūtusio iki karalystės dydžio, jam reikėjo naudotis savomis, o ne svetimomis rankomis.
— Be to, visa tai tik apgaulė, – pasakė jis pats sau. — Jis pastebėtų ir sutraiškytų mane, dar nespėjusį net kaip reikiant surikti. Jis pastebėtų mane tuoj pat, jei tik užsimaučiau Žiedą čia, Mordore. Ką gi – viskas beviltiška, kaip šalna pavasarį. Kai labai praverstų tapti nematomu, negaliu pasinaudoti Žiedu! O jeigu eisiu toliau, jis mane slėgs, stabdys kiekviename žingsnyje. Ką daryti?
Tiesą sakant, jis neabejojo. Žinojo, jog turi leistis žemyn prie vartų, nebestoviniuoti. Gūžtelėjęs pečiais, tarsi nusipurtydamas šešėlius ir nuvydamas vaiduoklius, hobitas ėmė lėtai leistis. Su kiekvienu žingsniu jam atrodė, kad jis mažėja. Greitai Semas vėl pavirto labai mažu išsigandusiu hobitu. Jis ėjo po pat Bokšto sienomis, riksmai bei kautynių garsai girdėjosi jau plika ausimi. Dabar atrodė, kad garsas sklinda iš kiemo už išorinės sienos.
Semas buvo įveikęs pusę kelio, kai iš tamsių vartų į raudoną šviesą išbėgo du orkai. Jie nepuolė jo. Jie bėgo link pagrindinio kelio, tačiau suklupo, parkrito ir nebeatsikėlė. Semas strėlių nematė, bet spėjo, kad orkus pašovė kiti orkai nuo kuorų ar pasislėpę vartų šešėlyje. Semas ėjo tolyn, glausdamasis prie sienos iš kairės. Užteko pažvelgti aukštyn, kad suprastum, jog vilties užlipti nėra. Akmeninė siena be jokių plyšių ar įskilimų kilo trisdešimt pėdų aukštyn iki išsikišusių kuorų, panašių į apverstus laiptus. Vartai buvo vienintelis kelias.
Jis sėlino tolyn svarstydamas, kiek orkų gyvena Tvirtovėje su Šagratu, kiek karių turi Gorbagas ir ko jie nepasidalino. Šagrato būryje buvo apie keturiasdešimt karių, o Gorbago – dveja tiek. Be abejo, Šagrato patrulis sudarė tik dalį įgulos. Beveik aišku, kad jie ginčijosi dėl Frodo ir dėl grobio. Sekundę Semas sustojo, nes jam viskas paaiškėjo, tarsi būtų matęs savomis akimis. Mitrilo šarvai! Aišku, Frodas juos vilkėjo, jie turėjo surasti šarvus. Sprendžiant iš to, ką Semas girdėjo, Gorbagas troško jų. Taigi šiuo metu vienintelė Frodo apsauga buvo Tamsiosios Tvirtovės įsakymai. Jeigu juos pamirš, Frodą gali užmušti bet kurią akimirką.
— Pirmyn, ištižėli! – šūktelėjo Semas pats sau. – Pirmyn!
Jis išsitraukė Gylį ir nubėgo prie atvirų vartų. Jau bėgdamas po didžiule arka pajuto smūgį, lyg būtų vėl patekęs į Šelobos voratinklį, tik nematomą. Jis nematė kliūties, tačiau kelią užtvėrė neįveikiama valia. Hobitas apsidairė ir vartų šešėlyje pamatė du Sargus.
Dvi didžiulės figūros sėdėjo sostuose. Kiekviena turėjo tris suaugusius kūnus su trimis galvomis, žiūrinčiomis laukan, vidun ir skersai vartų. Galvos buvo lyg grifų, ant didelių kelių gulėjo sudėtos naguotos rankos. Jos atrodė iškaltos iš milžiniškų akmens luitų, nepajudinamos, tačiau viską matė – statulose ruseno amžinai budri blogio dvasia. Jos žinojo, kas priešas. Matomas ar nematomas, niekas negalėjo praeiti nepastebėtas. Jos neleistų jam nei įeiti, nei ištrūkti.
Sukaupęs valią Semas dar sykį žengė pirmyn. Mėšlungiškai krūptelėjęs sustojo, tarsi gavęs smūgį į krūtinę bei galvą. Tada nepaprastai įžūliai, nes daugiau nieko nesugalvojo, jis išsitraukė Galadrielės buteliuką ir iškėlė viršun. Iš jo plykstelėjo balta šviesa, nuginusi šešėlius po tamsia arka. Siaubingi Sargai sėdėjo ramūs, šalti, atsivėrę visu savo baisumu. Akimirką Semas pastebėjo žibesį tamsiuose jų akių akmenyse. Juose degantis pyktis privertė susigūžti, tačiau vėliau hobitas pajuto, kaip jų valia susvyruoja ir subyra į baimę.
Jis šoko pro juos. Vos įsikišęs buteliuką į užantį, pajuto, tarsi už nugaros į žemę būtų smogęs plieninis strypas — jie vėl buvo budrūs. Iš blogio galvų išsiveržė plonas šaižus klyksmas, ataidėjęs bokšto sienose. Aukštai viršuje atsakydamas sugaudė varpas.
— Puikumėlis! – pasakė Semas. – Aš dar ir prie durų paskambinau! Ei, išeikit kas nors! – suriko jis. – Pasakykit Kapitonui Šagratui, kad atėjo didysis elfų karys su elfišku kardu!
Atsakymo nebuvo. Semas žengė pirmyn. Jo rankoje mėlynai degė Gylys. Kiemas glūdėjo giliuose šešėliuose, tačiau matėsi, kad grindinys nuklotas kūnais. Į dešinę nuo jo kojų gulėjo du orkų lankininkai su peiliais nugarose. Už jų buvo dar daugiau – vieni atskirai, lyg nukirsti ar nušauti, kiti poromis, vis dar įsikibę vienas į kitą, mirę bedurdami, besmaugdami, bekąsdami. Akmenys buvo slidūs nuo tamsaus kraujo.
Lavonai vilkėjo dviejų rūšių uniformas. Viena, pažymėta Raudonosios Akies ženklu, kita – baisiai iškreiptu mirtinu Mėnulio veidu, tačiau hobitas nesustojo įsižiūrėti. Didelės durys Bokšto papėdėje buvo pusiau atviros, pro jas skverbėsi raudona šviesa, ant slenksčio gulėjo stambus negyvas orkas. Semas peršoko per lavoną, įėjo vidun, sutrikęs apsidairė.
Platus aidintis tunelis nuo durų vedė gilyn. Jo pradžia buvo blausiai nušviesta sienose įstatytų deglų, tačiau toliau gaubė prietema. Iš abiejų pusių matėsi daug durų ir atsišakojimų, niekur nė gyvos dvasios, išskyrus du ar tris kūnus, gulinčius ant grindų. Iš to, ką pasakė kapitonai, Semas suprato, jog gyvą ar mirusį Frodą tikriausiai uždarė kambaryje viršuje, aukščiausiame bokštelyje, tačiau kelio ten galėjai ieškoti visą dieną.
— Tikriausiai kur nors tolimajame gale, – sumurmėjo Semas, visas Bokštas kyla atbulai. Geriau jau seksiu šviesas.
Jis ėmė eiti tuneliu, bet dabar lėtai, kiekvieną žingsnį žengdamas per prievartą. Jj vėl apėmė siaubas. Nesigirdėjo nieko, išskyrus žingsnių garsą, kuris aidėjo vis garsiau, tarsi didelės rankos, mušančios per akmenį. Lavonai, tuštuma, drėgnos juodos sienos, kurios deglų šviesoje tarsi varvėjo krauju, netikėta mirtis, tykanti už durų ar šešėlyje, budri grėsmė prie vartų — jis jautė, kad tuoj neišlaikys. Hobitas būtų mielai sutikęs kautis, – kad tik ne per daug priešų vienu metu, – o ne vaikščioti siaubingame netikrume. Jis prisivertė galvoti apie Frodą, kažkur šioje baisioje vietoje gulintį surištą, sužeistą ar negyvą, ir ėjo toliau.
Jis nuėjo beveik iki didelių skliautuotų durų tunelio gale, kur baigėsi deglai ir, kaip jis teisingai spėjo, dunksojo vidiniai vartai. Staiga kažkur iš viršaus pasigirdo siaubingas dusinantis klyksmas. Semas sustingo. Pasigirdo žingsniai. Kažkas labai skubėdamas bėgo aidinčiais laiptais žemyn.
Semo valia buvo per silpna ir per lėta, kad sulaikytų ranką. Ranka griebė už grandinėlės, sučiupo Žiedą. Tačiau Semas nespėjo jo užsimauti – vos jis prispaudė Žiedą prie krūtinės, atbildėjo orkas. Išniręs iš tamsaus tunelio dešinėje, jis bėgo hobito link. Liko ne daugiau kaip šeši žingsniai, kai pakėlęs galvą orkas pamatė Semą. Hobitas girdėjoje švokštimą, matė krauju pasruvusių akių žvilgsnį. Orkas sustojo kaip įbestas. Jis išvydo ne mažą išsigandusi hobitą, besistengiantį išlaikyti virpantį kardą, o didžiulę tylią figūrą, apgobtą pilko šešėlio, dūluojančią virpančios šviesos fone. Vienoje rankoje ji laikė kardą, kurio šviesa buvo aštri ir skaudi, o kitą ranką buvo prispaudusi prie krūtinės, slėpdama bevardę galios ir lemties grėsmę.