Orkas akimirkai susigūžė, baisingai suklikęs iš baimės apsisuko ir nulėkė ten, iš kur atbėgo. Dar niekada joks šuo nejuto tokio įkvėpimo, matydamas priešą, pabrukusį uodegą, kaip Semas, išvydęs netikėtai sprunkantį orką. Surikęs jis puolė vytis.
— Taip! Elfų karys jau čia! – šaukė jis. – Aš ateinu! Parodyk kelią viršun arba nulupsiu tau odą!
Bet orkas buvo savo pilyje, vikrus ir sotus. O Semas – pasiklydęs, alkanas ir pavargęs. Laiptai pasitaikė aukšti, statūs, vingiuoti. Semas ėmė sunkiai šnopuoti. Orkas greitai išnyko iš akių, girdėjosi tik aukštyn bėgančių jo kojų pliaukšėjimas. Retkarčiais jis suklykdavo, sienomis nusirisdavo aidas. Netrukus visi garsai nutilo.
Semas vilkosi toliau. Jis jautė, jog pataikė į teisingą kelią, nuotaika pakilo. Hobitas paslėpė Žiedą ir susiveržė diržą.
— Nagi, nagi! – tarė jis. — Jeigu jie taip bijo manęs ir Gylio, gal bus geriau nei tikėjausi. Panašu, kad Šagratas ir Gorbagas su sėbrais atliko beveik visą darbą už mane. Ko gero, be tos išsigandusios žiurkės, čia daugiau nėra nieko gyvo.
Staiga jis sustojo tarsi vožęsis galva į akmeninę sieną. Visa ką tik pasakytų žodžių prasmė smogė kaip kūjis.
— Nieko gyvo! O kieno tas siaubingas priešmirtinis riksmas? Frodai, Frodai! Šeimininke! – kūkčiodamas suriko jis. — Jeigu jie jus užmušė, ką aš darysiu? Ką gi, aš einu, einu į viršų. Pamatysiu, ką turiu pamatyti.
Jis lipo aukštyn. Buvo tamsu, išskyrus šen bei ten pasitaikantį deglą šalia posūkio ar atsišakojimo, vedančio į kitus Bokšto aukštus. Semas bandė skaičiuoti laiptelius, bet po dviejų šimtų pametė skaičių. Dabar jis judėjo tyliai, jam pasigirdo, kad viršuje suskambo balsai. Atrodė, kad gyva liko ne viena žiurkė.
Kai nebeliko nei kvapo, nei jėgos sulenkti keliams, laiptai staiga pasibaigė. Jis sustojo. Balsai girdėjosi čia pat. Semas apsidairė. Jis užlipo ant paties Bokšto stogo – dvidešimties jardų skersmens plokščios aikštelės su žemu parapetu. Laiptai baigėsi mažu kupolo formos kambariu, su žemomis durimis į rytus ir vakarus. Rytuose Semas matė milžinišką tamsią Mordoro lygumą, tolumoje liepsnojantį kalną. Jo gilūs šuliniai vėl nerimo, ugninės upės liepsnojo taip ryškiai, kad net už daugybės mylių nušvietė bokšto viršūnę raudonai. Vakaruose vaizdą užstojo didelis bokštas, pastatytas viršutinio kiemo gale ir keliantis savo viršūnę aukštai virš aplinkinių kalvų. Lango plyšyje degė šviesa. Durys buvo ne toliau kaip už dešimties jardų nuo Semo. Jos buvo atviros, tamsios. Iš šešėlių sklido balsai.
Iš pradžių Semas nesiklausė, žengė prie rytinių durų ir apsidairė. Jis iš karto pamatė, kad čia, viršuje, kova vyko aršiausiai. Visas kiemas buvo pilnas negyvų orkų, nuklotas nukirstomis galvomis bei galūnėmis. Vieta dvokė mirtimi. Urzgesys, po kurio pasigirdo smūgis ir riksmas, privertė Semą nerti slėptis. Pasigirdo garsus piktas orko balsas, Semas tuoj pat jį atpažino, aštrų, žiaurų, šaltą. Kalbėjo Šagratas, Bokšto Kapitonas.
— Sakai, neisi dar sykį? Velniai rautų, Snaga, tu kirmėle! Jeigu manai, kad aš taip sužeistas, kad gali ramiai man prieštarauti, tai labai klysti. Ateik čia, aš ištrėksiu tau akis, kaip ką tik padariau Retbagui. O kai atvyks vaikinai, susidorosiu su tavimi – pasiųsiu Šelobai.
-Jie neatvyks, o kai atvyks, tu jau būsi negyvas, – šiurkščiai atrėžė Snaga. – Aš tau du kartus sakiau, kad Gorbago kiaulės pasiekė vartus pirmi, niekas iš mūsiškių neištrūko. Lazdafas su Mazgašu prasiveržė, bet juos nušovė. Sakau, mačiau pro langą. Jie buvo paskutiniai.
— Tada eik tu. Aš vis tiek pasiliksiu čia. Aš sužeistas. Tegu Juodosios Duobės tą smirdantį sukilėlį Gorbagą! – Šagratas prapliupo keiktis. – Aš jam atidaviau geresnę dalį, o tas padugnė mane perdūrė, vos spėjau jį pasmaugti. Eik arba suėsiu tave. Reikia pranešti Lagburzui, nes mūsų abiejų laukia Juodosios Duobės. Taip, ir tavęs. Neišsisuksi čia lindėdamas.
— Aš nesileisiu laiptais dar sykį, – suniurnėjo Snaga. – Būk tu kapitonas ar kas nori. Ne! Patrauk rankas nuo peilio arba suvarysiu strėlę į žarnas. Kapitonu ilgai nebūsi, kai Jie išgirs, kas čia vyksta. Aš gyniau Bokštą nuo tų dvokiančių Morgulo žiurkių, o jūs, du brangūs kapitonai, prisidirbote kaudamiesi dėl grobio.
— Užteks, – suurzgė Šagratas, – turėjau įsakymus. Pradėjo Gorbagas, bandydamas nuknisti tuos brangius šarvus.
— O tu jį palaikei, toks aukštas ir galingas. Vis tiek jis turėjo daugiau proto už tave. Jis ne sykį kartojo, kad pavojingiausias iš tų šnipų vis dar laisvas, o tu neklausei. Ir dabar neklausai. Sakau tau,
Gorbagas buvo teisus. Ten galingas karys, vienas iš tų kraujarankių elfų arba vienas iš šlykščių tarkų. Jis ateina čia. Girdėjai varpą? Jis praėjo pro Sargus, tai tarko darbas. Jis ant laiptų. Kol jis nepasitrauks, aš žemyn nelipsiu. Nelipsiu, net jei tu būtum Nazgulas.
— Ak šitaip! – sustaugė Šagratas. – Darysi tą, nedarysi to? O kai jis ateis, pabėgsi ir paliksi mane? Ne, neišdegs! Iš pradžių prakiur-dysiu tavo pilvą kaip rėtį.
Pro bokštelio duris išlėkė mažas orkas. Už jo pasirodė Šagratas, didžiulis susikūprinęs orkas ilgomis rankomis, kurios jam bėgant siekė žemę. Viena ranka kabojo bejėgė ir, rodosi, kraujavo, kita gniaužė didelį juodą ryšulį. Raudonoje šviesoje už durų pasislėpęs Semas įžvelgė prabėgančio orko veidą – išdraskytą nagais, aptekusį sukepusiu krauju, nuo išsišovusių ilčių lašėjo putos, nasrai buvo iššiepti kaip žvėries.
Kiek Semas matė, Šagratas vaikėsi Snaga po stogą, kol išsisukęs mažesnis orkas su klyksmu nėrė į bokštelį ir dingo. Šagratas sustojo. Semas dabar jį matė pro rytines duris šalia parapeto, sunkiai kvėpuojantį, kairė orko ranka nevalingai trūkčiojo. Jis padėjo ryšulį ant žemės, dešine letena išsitraukęs ilgą raudoną peilį paspjaudė ašmenis. Priėjęs prie parapeto orkas pasilenkė, pasižiūrėjo į apatinį kiemą žemai apačioje. Jis du kartus sušuko, bet niekas neatsakė.
Šagratui pasilenkus virš kuorų ir atsukus nugarą, Semas su nuostaba išvydo, kad vienas iš gulinčių kūnų pajudėjo. Jis šliaužė.
Šešėlis pačiupo ryšulį ir svirduliuodamas atsistojo. Rankoje laikė pla-čiaašmenę ietį trumpu lūžusiu kotu. Ranka pakilo smogti. Tą akimirką iš šešėlio lūpų ištrūko skausmo ar neapykantos šnypštimas. Greitai kaip gyvatė Šagratas nėrė į šoną, apsisuko ir suvarė peilį priešui į gerklę.
— Še tau, Gorbagai! – suriko jis. – Dar truputį gyvas, ką? Gerai, pabaigsiu darbą. Jis užšoko ant kūno ir ėmė įnirtingai trypti, šokinėti, vis pasilenkdamas ir smogdamas peiliu. Pagaliau patenkintas atmetė galvą, triumfuodamas kažką sugargaliavo. Tada nulaižė peilį, įsikando jį į dantis ir pačiupęs ryšulį nuskubėjo prie artimiausių durų į laiptus.
Semas neturėjo laiko galvoti. Galėjo pasprukti pro kitas duris, bet tikriausiai būtų buvęs pastebėtas, o su šituo baisiu orkų slėpynių ilgai nepažaisi. Jis padarė tai, kas tokiu atveju buvo geriausia. Surikęs puolė pasitikti Šagrato. Semas nebelaikė Žiedo, tačiau jis tebeskleidė savo galią, bauginančią grėsmę Mordoro tarnams, o hobito rankoje žėrėjo Gylys — jo šviesa smigo orkui į akis kaip žiaurios žvaigždės siaubingų elfų šalyse, visos jo giminės košmaras. Be to, Sagratas negalėjo vienu metu kautis ir laikyti savo lobį. Jis sustojo ir suurzgė, iššiepdamas iltis. Tada dar sykį orkų įpročiu šoko į šoną nuo puolančio Senio ir pasinaudojo sunkiu ryšuliu kaip skydu, bedęs juo priešui į veidą. Semas susvyravo. Jam dar nespėjus atsitokėti, Sagratas nėrė pro šalį ir nudundėjo laiptais žemyn.