Keikdamasis Semas pasileido paskui, bet vijosi neilgai. Netrukus jis vėl pagalvojo apie Frodą, prisiminė, kad kitas orkas pasislėpė bokštelyje. Štai dar vienas siaubingas pasirinkimas, kuriam apsvarstyti laiko nebuvo. Jeigu Sagratas pabėgs, jis greitai susiras pagalbos ir grįš. Bet jei Semas jį vysis, kitas orkas gali viršuje padaryti ką nors siaubinga. Be to, Semas gali nepavyti Šagrato arba Sagratas jį gali užmušti. Hobitas greitai apsisuko ir nubėgo laiptais aukštyn.
— Turbūt vėl suklydau, – atsiduso jis, – bet man reikia iš pradžių užlipti į viršų, o paskui tebūnie, kas bus.
Apačioje Sagratas šuoliais nulėkė laiptais, per kiemą ir pro vartus, nešdamas savo lobį. Jei Semas būtų jį matęs ir žinojęs, kiek skausmo atneš pabėgęs orkas, jis tikriausiai būtų sudvejojęs. Tačiau dabar jis apsisprendė ieškoti Frodo. Atsargiai prisėlinęs prie bokštelio durų jis įžengė vidun. Durys vedė į tamsą. Tačiau netrukus jo akys pastebėjo šviesą iš dešinės. Ji sklido iš tunelio, vedančio į dar vienus siaurus tamsius laiptus. Atrodo, jie sukosi aplink bokštelį palei apvalios išorinės sienos vidų. Kažkur viršuje mirgėjo deglas.
Semas tyliai pradėjo lipti. Jis pasiekė aprūkusį deglą, pritvirtintą šalia durų kairėje, priešais langą, žvelgiantį į vakarus – vieną iš tų raudonų akių, kurias jiedu su Frodu matė apačioje, prie tunelio pradžios. Semas greitai žengė pro duris ir nuskubėjo į antrą aukštą, kiekvieną mirksnį su siaubu laukdamas puolimo ar smaugiančių pirštų iš nugaros. Jis pasiekė dar vieną langą į rytus ir dar vieną deglą virš durų į tunelį, vedantį bokštelio vidurio link. Durys buvo atdaros, tunelis tamsus, tik mirgėjo deglas, o pro lango plyšį skverbėsi raudona šviesa. Čia laiptai baigėsi. Semas įsėlino į tunelį. Iš abiejų pusių buvo žemos durys, abejos uždarytos ir užrakintos. Nieko nebuvo girdėti.
— Aklavietė, – sumurmėjo Semas. – Po tiek lipimo! Tai negali būti bokšto viršus. Ką man dabar daryti?
Jis nubėgo į apatinį aukštą ir stumtelėjo duris. Jos nejudėjo. Vėl užbėgo aukštyn, veidu ėmė lašėti prakaitas. Semas jautė, kad brangi kiekviena minutė, bet viena po kitos jos tirpo, o jis negalėjo nieko padaryti. Jam neberūpėjo nei Sagratas, nei Snaga, nei joks kitas orkas. Semas ilgėjosi tik savo šeimininko, vieno žvilgsnio į jo veidą ar vieno rankos prisilietimo.
Pagaliau pavargęs, jausdamasis galų gale nugalėtas, jis atsisėdo ant laiptelio kiek žemiau tunelio grindų ir padėjo galvą ant rankų. Buvo tylu, siaubingai tylu. Jau beveik sudegęs deglas mirktelėjo ir užgeso, tarsi potvynis jį apglobė tamsa. Ir štai tada, savo paties nuostabai, nesėkmingoje ilgos kelionės pabaigoje, savo širdgėlos dugne, paskatintas kažkokios pačiam nesuprantamos minties Semas ėmė dainuoti.
Tamsiame šaltame bokšte jo plonas balselis virpėjo – vienišo, pavargusio hobito balselis, kurio joks besiklausantis orkas nesupainiotų su Elfų Lordo balsu. Jis niūniavo vaikiškas Grafystės melodijas ir ištraukas iš misterio Bilbo eilių, atėjusias į galvą kaip pralekiantis gimtosios šalies prisiminimas. Staiga jame gimė nauja jėga, balsas suskambėjo, prie paprastos melodijos prisijungė iš niekur atėję žodžiai:
— Nors parkritau ilgam kely... – vėl pradėjo Semas, bet staiga nutilo. Jam pasirodė, kad girdėjo atsiliepiantį tylų balsą. Vėl nieko. Taip, jis kažką girdėjo, tačiau ne balsą. Artėjo žingsniai. Kažkur viršuje tyliai atsidarė durys, sugirgždėjo vyriai. Semas susigūžė klausydamasis. Durys dusliai užsitrenkė, tada pasigirdo orko urzgimas:
— Ei, tu! Tu viršuje, purvina žiurke! Baik cypsėti arba ateisiu ir susitvarkysiu su tavim. Ar girdi? Niekas neatsakė.
— Gerai, – suniurnėjo Snaga, – aš vis tiek užlipsiu ir pažiūrėsiu, ką čia sugalvojai.
Vyriai vėl sugirgždėjo. Semas, žiūrintis pro tunelio staktą, pamatė atvirose duryse sumirgėjusią šviesą ir išeinančio orko šešėlį. Orkas, atrodė, nešėsi kopėčias. Semas staiga suprato: į viršutinį kambarį buvo galima patekti pro slaptas dureles tunelio lubose. Snaga pastatė kopėčias, atrėmė jas ir užlipęs dingo iš akių. Semas išgirdo atitraukiamą skląstį. Tada vėl pasigirdo orko balsas:
— Gulėk ramiai arba pasigailėsi! Turbūt ramiai pagyventi tau liko nedaug, bet jei nenori, kad linksmybės prasidėtų tuoj pat, užčiaupk srėbtuvę! Štai tau įspėjimas!
Pasigirdo rimbo pliaukštelėjimas.
Pyktis Senio širdyje ūmai virto deginančiu įniršiu. Jis pašoko, pribėgo ir kaip katinas užsiropštė kopėčiomis. Jo galva išlindo didelio apvalaus kambario grindų viduryje. Nuo stogo kabojo raudona lempa, į vakarus žvelgė siauras aukštas langas. Po juo šalia sienos kažkas gulėjo, o jį apžergęs stovėjo juodas orkas. Jis pakėlė rimbą antrą kartą, tačiau smogti nespėjo.
Surikęs Semas šoko pirmyn, rankoje laikydamas Gylį. Orkas apsisuko, bet nespėjo pajudėti, kai Semas nukirto rimbą laikiusią plaštaką. Sustaugęs iš skausmo ir baimės, orkas beviltiškai nuleidęs galvą puolė hobitą. Kitas Semo smūgis nepataikė, praradęs pusiausvyrą jis pargriuvo ant nugaros, įsikibęs į ant jo suklupusį orką. Nespėjęs atsistoti jis išgirdo klyksmą ir trenksmą. Skubėdamas orkas užkliuvo už kopėčių viršaus ir nukrito pro atviras dureles. Semas daugiau apie jį negalvojo. Jis pribėgo prie figūros, gulinčios ant grindų. Tai buvo Frodas.
Jis gulėjo nuogas ant purvinų skudurų krūvos, viena ranka buvo iškelta, gindama galvą, krūtinė perrėžta baisaus rimbo kirčio.
— Frodai! Pone Frodai, brangusis! – sušuko Semas, beveik apakintas ašarų. – Čia aš, Semas, aš atėjau! — Jis kilstelėjo savo šeimininką, prispaudė jį prie krūtinės. Frodas atsimerkė.
— Ar aš dar sapnuoju? – sumurmėjo jis. – Bet kiti sapnai buvo tokie siaubingi.
- Jūs nesapnuojate, šeimininke, – pasakė Semas, – tai tiesa. Tai aš. Aš atėjau.
— Negaliu tuo patikėti, – tarė Frodas, apkabindamas Semą. – Buvo orkas su rimbu, o štai dabar – Semas! Vadinasi, aš nesapnavau, kai girdėjau dainą apačioje ir bandžiau atsakyti? Tai buvai tu?
— Tikrai taip, pone Frodai. Aš jau beveik buvau praradęs viltį. Negalėjau jūsų surasti.
— Dabar suradai, Semai, suradai, brangusis, – pasakė Frodas ir užsimerkęs atsigulė į švelnų Semo glėbį, kaip vaikas kad ilsisi mylimam balsui ar rankoms nuginus naktines baimes.
Semas jautė, kad galėtų tokioje palaimoje sėdėti be galo, tačiau nebuvo kada. Neužteko vien surasti šeimininką, reikėjo dar jį išgelbėti. Jis pabučiavo Frodui kaktą.
— Pabuskit, pone Frodai! – pasakė Semas, bandydamas kalbėti linksmai, taip, kaip kalbėdavo vasaros rytą atitraukdamas Begendo užuolaidas.
Frodas atsiduso ir atsisėdo.
— Kur mes? Kaip aš čia patekau? – paklausė jis.
— Istorijoms bus laiko, kai atsidursim kur kitur, pone Frodai, tarė Semas. – Mes esame bokšto viršuje, kurį matėme dar tunelio pradžioje. Jus pagavo orkai. Kada tai buvo, nežinau. Gal prieš dieną.