Kalbėdamas jis sudaužė į mažą sidabrinį gongą, stovėjusį netoli jo kėdės. Tuoj pat pasirodė tarnai. Pipinas pastebėjo, jog jiems su Gendalfu įėjus jie nepastebimi stovėjo alkovose iš abiejų durų pusių.
— Atneškite vyno, valgio ir kėdžių svečiams, – tarė Denetoras. – Pasirūpinkite, kad vieną valandą mūsų niekas netrukdytų.
— Tik tiek laiko galiu jums skirti. Manęs laukia daug svarbių reikalų, – pasakė jis Gendalfui. – Labai svarbių kitiems, tačiau ne taip svarbių man. Galbūt baigiantis dienai galėsime dar sykį pasikalbėti.
— O gal ir kiek anksčiau, – tarė burtininkas, – nes keturis šimtus mylių iš Izengardo vėjo greičiu aš jojau ne vien tam, kad atgabenčiau tau vieną mažą karį, kadir koks mandagus jis būtų. Ar tau jau žinoma, jog Teodenas kovojo didžiame mūšyje, kad Izengardas parblokštas, o aš sulaužiau Sarumano lazdą?
- Tai svarbios naujienos. Bet ir aš nemažai žinau, nes pats patariau saugotis grėsmės iš Rytų. — Jis pasuko tamsias akis į Gendalfą ir Pipinas dabar pastebėjo, kokie jie panašūs, pajuto įtampą tarp jų, tarsi rusenančios ugnies linija būtų nusidriekusi nuo akių iki akių. Linija, galinti ūmai virsti liepsna.
Denetoras buvo daug panašesnis į galingą burtininką nei Gendalfas – karališkesnis, gražesnis, galingesnis ir vyresnis. Tačiau kažkoks keistas jausmas Pipinui sakė, kad Gendalfas turi daugiau galios, daugiau išminties ir tylios didybės. Be to, jis buvo vyresnis, daug vyresnis. „Kiek vyresnis?" – pagalvojo hobitas. Kaip keista, jog jis nesusimąstė apie tai anksčiau. Medžiabarzdis kažką minėjo apie burtininkus, bet net tada Pipinas negalvojo apie Gendalfą kaip vieną iš jų. „Kas yra Gendalfas? Kada ir kur jis atėjo į šį pasaulį ir kada jį paliks?" Pipino apmąstymai nutrūko. Jis pastebėjo, jog Denetoras ir Gendalfas vis dar žiūri vienas kitam į akis, tarsi skaitydami mintis. Tačiau pirmasis žvilgsnį nusuko Denetoras.
-Taip, – tarė jis, – nors Akmenys ir prarasti, bet, sakoma, Gondoro valdovų žvilgsnis aštresnis nei paprastų žmonių, – daug žinių pasiekia jų ausis. Bet sėskitės.
Tarnai atnešė kėdę, žemą suoliuką ir padėklą su sidabriniu ąsočiu, puodeliais bei baltais pyragėliais.
Pipinas atsisėdo, negalėdamas nuleisti akių nuo senojo lordo. Ar jam tik pasirodė, ar iš tikrųjų prakalbus apie Akmenis sublizgusios žmogaus akys nuslydo Pipino veidu?
— Dabar papasakok savo istoriją, bičiuli, – lyg ir švelniai, lyg pajuokiamai tarė Denetoras. – Žodžiai iš lūpų to, su kuriuo taip greitai susidraugavo mano sūnus, bus išties mieli.
Pipinas niekada nepamiršo tos valandos didžiojoje menėje kaustančio Gondoro Valdovo žvilgsnio, dygių jo klausimų. Šalia sėdinčio Gendalfo, kuris stebėjo, klausėsi ir (kaip jautė Pipinas) valdė kylantį pyktį bei nekantrumą. Valandai prabėgus ir Denetorui sudavus į gongą, Pipinas jautėsi tarsi išgręžtas.
„Dar nė devynių nėra, – galvojo jis, – o aš suvalgyčiau trejus pusryčius iš eilės".
— Palydėkite Lordą Mitrandirą į jam paruoštus kambarius, – liepė Denetoras. — Jei norės, jo bendrakeleivis kol kas gali gyventi su juo. Bet žinokit, kad jis prisiekė man tarnauti, nuo šiol bus vadinamas Peregrinu, Paladino sūnumi ir žinos mažuosius slaptažodžius. Perduokite kapitonams, kad lauktų manęs čia, kai tik išmuš trečia valanda. Atvyk ir tu, Lorde Mitrandirai, kada norėsi ir galėsi. Niekas nekliudys tau lankytis bet kuriuo metu, gal tik išskyrus trumpas mano miego valandas. Nepyk dėl senio kvailysčių ir jauskis kaip namie.
— Kvailysčių? – paklausė Gendalfas. – Ne, valdove, tu sukvailėsi tik miręs. Netgi savo širdgėlą moki panaudoti kaip priedangą. Manai, nesuprantu, kodėl valandą klausinėji žinantį mažiausiai, kai šalia sėdžiu aš?
-Jei supranti, nerūstauk, – atsakė Denetoras. – Kvaila išdidžiai atmesti pagalbą ir patarimus, kai tau jų reikia, bet tu tokias dovanas dalini remdamasis savo planais. O Gondoro Valdovas nebus žaislas kitų rankose, kad ir kokie kilnūs būtųjų tikslai. Jam nėra pasaulyje aukštesnio tikslo kaip Gondoro gerovė, o Gondorą, mano bičiuli, valdau aš ir niekas kitas, nebent atsirastų tikrasis karalius.
— Nebent atsirastų tikrasis karalius? – pakartojo Gendalfas. – Taip, didysis Vietininke, tavo užduotis išsaugoti valstybę iki šio įvykio, kurio tikisi tik nedaugelis. Atlikdamas šią užduotį gali naudotis visa parama, kokios tik užsigeisi. Bet pasakysiu tau štai ką – aš nevaldau karalysčių – nei Gondoro, nei jokios kitos, didelės ar mažos. Pavojus, iškilęs viskam, ką šis pasaulis turi vertingo, – štai mano rūpestis. Sakau tau — jei Gondoras kristų, bet tamsoje išliktų kažkas, kas galėtų vėl augti, krauti žiedus ir nešti vaisius, aš nesijausčiau pralaimėjęs. Nes aš irgi esu Vietininkas. Argi to nežinojai?
Su tais žodžiais jis pasisuko ir išėjo iš salės, Pipinas nurisnojo šalia.
Eidamas Gendalfas nežiūrėjo į Pipiną ir nepratarė jam nė žodžio. Nuo salės durų tarnas juos palydėjo per Fontano Kiemą į alėją tarp aukštų akmeninių namų. Porą kartų pasukę jie atsidūrė prie namo, esančio šalia šiaurinės citadelės sienos, netoli nuo gūbrio, jungiančio kalvą su kalnu. Antrame aukšte, į kurį vedė platūs raižyti laiptai, jiems parodė šviesų ir erdvų kambarį su dulsvo aukso spalvos užuolaidomis. Baldų kambaryje buvo nedaug – mažas staliukas, dvi kėdės ir suolas, tačiau abiejose kambario pusėse buvo nišos su baldakimais, o jų viduje – minkštos lovos ir indai prausimuisi. Trys aukšti siauri langai žiūrėjo šiaurėn, kur, vis dar apgaubtas ūko, Anduinas darė platų vingį Emyn Mulo ir tolimojo Rauroso link. Norėdamas pažiūrėti pro langą, Pipinas turėjo užsiropšti ant suolo.
— Tu pyksti ant manęs, Gendalfai? – paklausė jis, vedliui išėjus ir uždarius duris. – Aš stengiausi kaip įmanydamas.
— Tai jau tikrai, – staiga nusijuokė Gendalfas. Jis atsistojo šalia Pipino ir apkabinęs hobito pečius pažvelgė pro langą. Pipinas truputį nustebęs pažvelgė į jo veidą, esantį šalia savojo, nes juokas skambėjo linksmai ir nuoširdžiai. Iš pradžių burtininko veide jis pastebėjo tik rūpesčio ir širdgėlos raukšles, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatė, jog po viskuo slypi didelis džiaugsmas, tikras linksmumo fontanas, kuris išsiveržęs prajukintų visą karalystę.
— Tai jau tikrai, kaip įmanydamas, – pasakė burtininkas. – Tikiuosi, jog praeis daug laiko, kol tave vėl užspeis į kampą du siaubingi seniai. Vis dėlto Gondoro Valdovas sužinojo iš tavęs daugiau, nei pats įsivaizduoji, Pipinai. Tu nenuslėpei, jog nuo Morajos Būrį vedė ne Boromiras, kad kažkas aukštos kilmės keliavo su jumis į Minas Tiritą, kad tas kažkas turėjo įžymųjį kardą. Žmonės dažnai prisimena senųjų Gondoro dienų istorijas, o Boromirui išvykus Denetoras daug galvojo apie pranašystės eiles ir žodžius „Izilduro Prakeikimas".
Jis ne toks kaip kiti šių laikų žmonės, Pipinai. Kad ir kokia būtų kraujo linija, jo gyslomis teka beveik grynas vakariečių kraujas. Toks yra ir jo kitas sūnus Faramiras, toks pat buvo ir Boromiras, kurį jis mylėjo labiau. Denetoro žvilgsnis aštrus. Sutelkęs valiąjis gali sužinoti, kas vyksta žmonių galvose, netgi gyvenančių toli toli. Jį sunku apgauti, o ir bandyti pavojinga. Prisimink tai. Dabar tu prisiekei jam tarnauti. Nežinau, kas tau šovė į galvą ar į širdį, kad taip pasielgei. Bet pasielgei gerai. Nekliudžiau tau, nes dosnaus pasiūlymo negalima nukirsti šaltu patarimu. Tai sujaudino jį ir (jei man bus leista pasakyti) pakėlė nuotaiką. Na, tu bent jau gali netrukdomas vaikštinėti po Minas Tiritą – laisvu nuo tarnybos laiku. Tu esi jo pavaldinys, jis to nepamirš. Būk atsargus.
Gendalfas nutilo ir atsiduso.