— Prieš dieną? – nustebo Frodas. – Man rodosi, kad praėjo savaitė. Pasitaikius progai, turėsi viską papasakoti. Man kažkas smogė, ar ne? Aš nukritau į tamsą ir baisius sapnus, o pabudęs pamačiau, kad tikrovė dar baisesnė. Aplink mane buvo orkai. Atrodo, jie supylė man į gerklę kažkokio šlykštaus deginančio gėralo. Galva praskaidrėjo, tačiau viską skaudėjo, buvau pavargęs. Jie viską atėmė, o tada du žvėrys mane klausinėjo. Klausinėjo be galo, galvojau, išeisiu iš proto, stovėjo virš manęs, gyrėsi, čiupinėjo savo peilius. Niekada nepamiršiu jų nagų ir akių.
— Nepamiršite, jei apie tai kalbėsite, pone Frodai, – pasakė Semas, – o jeigu nenorime dar sykį jų pamatyti, kuo greičiau išeisime, tuo bus geriau. Ar galite eiti?
— Galiu, – lėtai stodamasis atsakė Frodas. – Aš nesužeistas, Semai. Tik jaučiuosi labai pavargęs ir skauda čia, — jis pridėjo ranką prie kaklo virš kairio peties. Frodas atsistojo. Semui pasirodė, lyg šeimininko oda žėrėtų – lempos šviesoje ji buvo purpurinė. Frodas du kartus perėjo per kambarį.
-Jau geriau, – šiek tiek pakiliau tarė jis. – Nedrįsau judėti, kai buvau vienas ar kai ateidavo sargybinis. Tada prasidėjo klyksmai ir kautynės. Tuodu žvėrys — jie susipjovė, man regis. Dėl manęs ir mano daiktų. Aš gulėjau pakraupęs. O tada viskas mirtinai nutilo, buvo dar baisiau.
-Taip, jie iš tiesų susipjovė, – tarė Semas, – šitoje skylėje turėjo būti apie du šimtus tų bjaurybių. Galima sakyti, kiek aukštoka kartelė Semui Gemdžiui. Bet jie patys išsižudė. Tai gerai, bet kol iš čia neištrūkome, anksti kurti dainas. Ką dabar daryti? Negalite nuogas keliauti į Juodąją Šalį, pone Frodai.
-Jie viską paėmė, Semai, – pasakė Frodas, – viską, ką turėjau. Supranti? Viską! – Nuleidęs galvą jis vėl susigūžė ant grindų, tarsi jo paties žodžiai būtų galutinai patvirtinę nelaimę. Hobitą apėmė neviltis. – Užduotis žlugo, Seniai. Net jei iš čia ištrūksime, nepabėgsime. Tik elfai gali pabėgti. Tolyn, tolyn nuo Viduržemio, toli už Jūros. Jeigu tik jos pakaks sustabdyti Šešėliui.
— Ne, ne viską, pone Frodai. Užduotis nežlugo, dar nežlugo. A8 paėmiau jį, pone Frodai, prašau atleisti. Aš jį išsaugojau. Jis dabar ant mano kaklo – tai siaubingas nešulys.
Semas ėmė ieškoti Žiedo ir grandinėlės.
— Turbūt turėčiau jį atiduoti. – Semas pajuto, kad nenori skirtis su Žiedu ir vėl užkrauti naštą šeimininkui.
-Tujį turi? – išsižiojo iš nustebimo Frodas. — Turi jį čia? Semai, tu stebuklas! – tada staiga jo balsas pasikeitė. – Duok jį man! – sušuko Frodas atsistodamas ir tiesdamas virpančią ranką. – Tuoj pat atiduok! Tau negalima jo turėti!
— Gerai, pone Frodai, – sutrikęs pasakė Semas, – štai jis. – Hobitas lėtai ištraukė Žiedą, per galvą nusimovė grandinėlę. – Bet mes dabar Mordore, pone, kai atsidursime lauke, pamatysite Ugninį Kalną ir visa kita. Pamatysite, Žiedas dabar labai pavojingas ir labai sunkus nešti. Jeigu jums per sunku, gal aš galėčiau padėti?
— Ne, ne! – suriko Frodas, griebdamas Žiedą ir grandinėlę iš Semo rankų. – Tai jau ne, vagie!
Jis sunkiai kvėpavo, baimės ir priešiškumo pilnomis akimis žvelgdamas į Semą. Tada netikėtai, suspaudęs Žiedą kumštyje, jis sustingo, apimtas siaubo. Migla prieš akis išsisklaidė, jis perbraukė ranka per skaudančią kaktą. Siaubinga vizija atrodė beveik realiją sustiprino gautos žaizdos ir baimė. Tiesiog Frodo akyse Semas buvo virtęs orkų, išsišiepusiu, siekiančiu jo brangenybės, šlykščių padaru godžiomis akimis ir apsiseilėjusia burna. Tačiau dabar vizija pranyko. Prieš jį klūpėjo Semas, jo veidą iškreipė skausmas, lyg hobitui būtų persmeigta širdis, akys plūdo ašaromis.
— Semai! – sušuko Frodas. – Ką aš pasakiau? Ką aš padariau? Atleisk! Po viso to, ką tu iškentei. Tai baisi Žiedo galia. O, kad jo niekada, niekada nebūtų suradę! Nepyk, Semai! Aš privalau jį nešti iki galo. To negalima pakeisti. Tu negali įsiterpti tarp manęs ir mano likimo.
— Viskas gerai, pone Frodai, – pasakė Semas, rankove šluostydamasis akis. – Aš suprantu. Bet juk aš galiu padėti, ar ne? Turiu jus iš čia išvesti. Tuoj pat. Iš pradžių reikės drabužių, ginklų ir trupučio maisto. Su drabužiais bus lengviausia. Jei mes Mordore, reikia apsirengti mordoriškai, kito pasirinkimo nėra. Bijau, kad jums teks orkų drabužiai, pone Frodai. Man taip pat. Jeigu keliausime drauge, turime būti panašūs. Apsisiauskite šituo.
Semas atsisegė pilkąjį apsiaustą ir apgobė Frodo pečius. Nusimetė kuprinę. Iš makščių ištraukė Gylį. Kardo ašmenys vos švytėjo.
-Visai pamiršau, pone Frodai, – pasakė jis. – Ne, jie ne viską atėmė! Jūs man paskolinote Gylį, jei prisimenate, ir Valdovės buteliuką. Tebeturiu juos abu. Duokite man juos dar neilgam, pone Frodai. Turiu eiti apsidairyti. Likite čia. Pasivaikščiokite truputį, pamankštinkite kojas. Ilgai netruksiu. Toli neisiu.
— Pasisaugok, Semai, – tarė Frodas, – ir paskubėk! Gali būti dar gyvų tykančių orkų.
— Turiu pabandyti, – atsiliepė Semas. Jis priėjo prie slaptųjų durelių ir nusileido kopėčiomis žemyn. Labai greitai jo galva pasirodė vėl. Jis numetė ant grindų ilgą peilį.
— Gali praversti, – tarė Semas. — Jis negyvas – tas, kuris jus plakė. Atrodo, beskubėdamas nusilaužė sprandą. Dabar, jei galite, užtraukite kopėčias, pone Frodai, ir nenuleiskite, kol neišgirsite mano slaptažodžio. Aš pašauksiu Elberetas. Taip, kaip elfai. Joks orkas neištars šių žodžių.
Frodas kurį laiką sėdėjo virpėdamas, jo mintyse viena kitą vaikėsi baimės. Tada jis atsistojo, įsisupo į elfišką apsiaustą ir, norėdamas prasiblaškyti, ėmė vaikštinėti-šen bei ten, apžiūrėdamas kiekvieną savo kalėjimo kampelį.
Ilgai netrvikus, nors baimė tą laiką ištempė iki valandos, jis išgirdo tylų Semo balsą iš apačios: „Elberetas, Elberetas". Frodas nuleido lengvas kopėčias. Viršun pūkšdamas užlipo Semas, ant galvos nešdamas didelį ryšulį, kurį su trenksmu numetė.
— Greitai, pone Frodai! – pasakė jis. — Turėjau paieškoti, kad rasčiau ką nors mažo, tinkančio mums. Turės būti gerai. Bet reikia skubėti. Nieko gyvo nesutikau, nieko nemačiau, tačiau man neramu. Atrodo, šita vieta stebima. Negaliu paaiškinti, bet jaučiuosi taip, lyg netoliese būtų kuris iš tų šlykščių skraidančių RaiteliiĮ, aukštai tamsoje, kur jo nesimato.
Jis atrišo ryšulį. Frodas su pasibjaurėjimu pasižiūrėjo į turinį, bet nieko kito neliko – reikėjo rengtis arba eiti nuogam. Ryšulyje buvo ilgos plaukuotos kažkokio purvino padaro kelnės ir nešvarios odos ilgi marškiniai. Jis apsirengė. Ant marškinių užsivilko tvirtus grandininius šarvus, per trumpus suaugusiam orkui, bet per ilgus Frodui. Be to, jie buvo sunkūs. Hobitas susijuosė diržu, prie kurio trumpose makštyse kabojo plačiaašmenis durklas. Semas atnešė ir keletą orkų šalmų. Vienas jų gerai tiko Frodui, juodas su geležiniais apvadais ir geležiniais lankais, aptaisytais oda, virš jo į snapą panašios nosies apsaugos buvo nupiešta blogio Akis.
— Morgulo daiktai, Gorbago ginklai buvo geresni ir geriau tiko, – tarė Semas, – bet, ko gero, būtų neprotinga su jo ženklais vaikščioti po Mordorą, kai čia įvyko tokios pjautynės. Na štai, pone Frodai. Tikras mažas orkas – leisiu sau tokią drąsą. O jei pridengtume veidą kauke, ištemptume rankas ir padarytumėme kojas kreivas... Šitai paslėps keletą nereikalingų detalių. — Jis apgaubė Frodo pečius dideliu juodu apsiaustu. – Dabar jūs pasirengęs! Skydą paimsite išeidamas.
— O tu, Semai? – paklausė Frodas. – Ar neapsirengsi panašiai?