— Aš galvojau apie tai, pone Frodai, – atsakė Semas, – bet geriau savo daiktų nepaliksiu, o sunaikinti jų negalime. Be to, negalėsiu vilkėti orkiškų šarvų ant savo drabužių, ar ne? Reikės tik prisidengti.
Jis priklaupė ir atsargiai suvyniojo elfišką apsiaustą, virtusį nuostabiai mažu ryšulėliu. Ryšulėlį jis įdėjo į kuprinę, stovėjusią ant grindų. Atsistojo, užsimetė ją ant nugaros, ant galvos užsidėjo orkišką šalmą ir apsisiautė dar vienu juodu apsiaustu.
— Štai! – tarė jis. – Dabar esame panašūs. Skubėkime!
— Aš negaliu visą kelią bėgti, Semai, – su ironiška šypsenėle pasakė Frodas. – Tikiuosi, išsiteiravai apie smukles pakeliui? Ar pamiršai apie maistą ir gėrimą?
-Vargeli, tikrai pamiršau! – šūktelėjo Semas. Iš liūdesio jis net sušvilpė. – Pone Frodai, tik dabar supratau, koks aš alkanas ir ištroškęs! Nežinau, kada burnoje turėjau lašelį ar kąsnelį. Visai pamiršau, stengdamasis surasti jus. Leiskite pagalvoti! Kai paskutinį kartą žiūrėjau, dar buvo likę pakankamai mūsų kelionės duonos ir Kapitono Faramiro duotų atsargų, kad galėčiau gyventi du mėnesius, gnybdamas po kąsnelį. Bet jei mano butelyje ir buvo likęs lašelis, tai jo nebėra. Mums abiem niekaip neužteks. Ar orkai nevalgo ir negeria? O gal jiems pakanka šlykštaus oro bei nuodų?
— Ne, Seniai, valgo ir geria. Juos padauginęs Šešėlis gali tik imituoti, iš savęs jis negali sukurti gyvų padarų. Nemanau, kad jis davė gyvybę orkams. Jis tik pakeitė, sužalojo juos. Norėdami gyventi, jie turi misti kaip kitos gyvos būtybės. Negaudami nieko geriau, jie ėda šlykščią mėsą ir geria šlykštų vandenį, bet ne nuodus. Jie mane maitino, todėl atrodau geriau už tave. Šitoje vietoje turi būti maisto bei vandens.
— Bet nėra laiko ieškoti, – pasakė Semas.
— Viskas truputį geriau nei manai, – tarė Frodas. – Kol buvai išėjęs, man pasisekė. Jie išties visko nepaėmė. Ant grindų tarp skudurų radau savo maisto krepšį. Be abejo, jie jį išrausė. Bet lembaso kvapas ir skonis turėjo jiems patikti dar mažiau nei Golumui. Lembasas buvo išmėtytas, dalis jo sutrypta, bet aš kažkiek surinkau. Beveik tiek pat, kiek turi tu. Užtat jie atėmė Faramiro maistą ir supjaustė mano vandenmaišį.
— Na, tai nebegaiškime, – pasakė Semas. – Pradžiai užteks. Tik su vandeniu bus prastai. Pone Frodai, turime eiti, kitaip mums nepadės net visas ežeras!
— Kol tu neužkąsi, Semai, – liepė Frodas, – aš nepajudėsiu. Štai, imk elfišką pyragėlį ir išgerk tą paskutinį gurkšnį iš butelio! Viskas taip beviltiška, kad neverta jaudintis dėl rytojaus. Jis turbūt vis tiek neateis.
Pagaliau jie išsiruošė. Nusileidęs žemyn kopėčiomis, Semas jas padėjo tunelyje šalia gulinčio orko kūno. Laiptuose buvo tamsu, tačiau ant stogo dar matėsi Kalno šviesa, nors jau vėstanti į niūrų raudonį. Paėmę du skydus jie nužygiavo tolyn.
Hobitai leidosi dideliais laiptais. Aukštasis kambarys bokštelyje, kur jie vėl susitiko, atrodė beveik jaukus: keliautojai neteko priedangos, sienos spinduliavo siaubą. Kirit Ungolo Tvirtovėje visi galėjo būti negyvi, tačiau baimė ir blogis tebeviešpatavo.
Pagaliau jie pasiekė duris į išorinį kiemą ir sustojo. Netgi iš ten jie jautė atplūstantį Sargų pyktį. Juodos tylios figūros tūnojo abipus vartų, pro kuriuos vos skverbėsi Mordoro švytėjimas. Jiems einant tarp baisių orkų kūnų, kiekvienas žingsnis darėsi vis sunkesnis. Dar nepasiekę arkos jie buvo priversti sustoti. Kiekvienas tolesnis colis žeidė kūną ir alino valią.
Frodas neturėjo jėgų tokiam mūšiui. Jis susmuko ant žemės.
— Negaliu eiti toliau, Semai, – sumurmėjo jis. – Aš apalpsiu. Nežinau, kas man atsitiko.
— Aš žinau, pone Frodai. Laikykitės! Tai vartai. Ten kažkokia velniava. Bet aš praėjau pro juos vieną kartą, praeisiu ir antrą. Pavojingiau nei anksčiau nebus. Pirmyn!
Semas vėl išsitraukė elfų Galadrielės buteliuką. Tarsi pagerbdamas jo tvirtumą, lenkdamasis jo ištikimai rudai rankai, atlikusiai tokius žygdarbius, buteliukas staiga sužėrėjo taip, kad visas šešėlių apgaubtas kiemas nušvito akinančiu spindėjimu it būtų trenkęs žaibas. Tačiau priešiška valia nesitraukė.
— Gilthoniel, A Elbereth! - sušuko Semas. Kodėl, nežinojo ir jis pats. Hobitas staiga prisiminė elfus Grafystėje ir jų dainą, nuvijusią Juoduosius Raitelius tarp medžių.
-Aiya elenion ancalima! – jam už nugaros dar sykį sušuko Frodas.
Sargų valia sudužo staiga, kaip trapus stiklas, Frodas su Semu kluptelėjo į priekį. Jie puolė bėgti. Pro vartus, pro didžiules sėdinčias figūras su žibančiomis akimis. Pasigirdo traškėjimas. Kertinis arkos akmuo beveik užkrito jiems ant kulnų, visa siena viršuje sugriuvo. Tik per plauką jiems pavyko pasprukti. Sugaudė varpas, Sargai plonai, siaubingai suklykė. Aukštai tamsoje pasigirdo atsakymas. Iš juodo dangaus tarsi strėlė krito sparnuota pabaisa, baisiu riksmu draskydama debesis.
2
Šešėlio Šalis
Semui užteko proto paslėpti buteliuką užantyje.
— Bėkim, pone Frodai! – sušuko jis. – Ne, ne ten! Už sienos bedugnė. Paskui mane!
Jie nulėkė keliu žemyn nuo vartų. Už penkiasdešimties žingsnių staigiai pasisukęs aplink išsikišusį bastioną kelias paslėpė juos nuo Tvirtovės. Kuriam laikui jie pabėgo. Atsirėmę į uolą hobitai gaudė kvapą. Staiga jie susigriebė už širdžių – įsitaisęs ant sienos šalia sugriuvusių vartų mirtinai suklykė Nazgulas. Jo balsas ataidėjo uolose.
Apimti siaubo jie puolė tolyn. Netrukus kelias vėl pasisuko į rytus ir siaubingai akimirkai atidengė juos Tvirtovei. Skubėdami pro atvirą vietą jie žvilgtelėjo atgal ir pamatė didžiulę juodą figūrą, dunksančią ant sienos. Bėgliai puolė tarp aukštų akmeninių sienų, į plyšį, kuris stačiai leidosi į Morgulo kelią, pasiekė sankryžą. Nei orkų, nei atsakymo į Nazgulo klyksmą nebuvo girdėti, bet jie žinojo, kad tyla ilgai netruks. Medžioklė galėjo prasidėti bet kuriuo momentu.
— Nieko neišeis, Semai, – pasakė Frodas. — Jei būtume tikri orkai, turėtume lėkti prie Tvirtovės, o ne bėgti nuo jos. Mus atpažins pirmas sutiktas priešas. Reikia kažkaip pasitraukti iš kelio.
— Bet mes negalime, – tarė Semas, – neturime sparnų.
Rytiniai Efel Duato gūbriai stačiomis uolomis krito į tamsą tarp jų ir vidinio gūbrio. Šiek tiek tolėliau, už kelių sankirtos, po dar vieno stataus pakilimo, virš prarajos dunksojo akmeninis tiltas, už jo kelias vedė į raukšlėtus Morgajaus šlaitus ir slėnius. Kiek tik kojos neša, Frodas su Semu perbėgo tiltą, bet vos pasiekę tolimąjį galą vėl išgirdo riksmus. Už jų nugarų, aukštai ant kalno, dunksojo Kirit Ungolo Bokštas, jo akmenys dulsvai švytėjo. Staiga vėl sugaudęs skardus varpas ėmė it pašėlęs daužytis. Sugaudė ragai. Nuo tilto galo pasigirdo atsakantys riksmai. Atkirsti nuo gęstančios Orodruino šviesos Frodas su Semu nematė, kas vyksta priekyje, bet jau girdėjo geležimi kaustytų batų trypimą ir greitą kanopų kaukšėjimą kelyje.
— Greitai, Semai! Čionai! – sušuko Frodas. Jie užsiropštė ant žemo tilto parapeto. Laimė, ten nebuvo siaubingų nuolydžių, nes Morgajaus šlaitai jau beveik susilygino su keliu, tačiau tamsoje hobitai negalėjo nustatyti tikro aukščio.
— Na, pirmyn, pone Frodai, – pasakė Semas. – Sudie!
Jis nušoko. Frodas iš paskos. Dar krisdami jie išgirdo tiltu šniokščiančius raitelius ir bėgančių iš paskos orkų kaukšėjimą. Jei tik būtų drįsęs, Semas norėjo nusijuokti. Bijoję ilgo kritimo ant nematomų uolų, hobitai nuskrido ne daugiau kaip keturis metrus ir su traškesiu įsirėžė į tai, ko mažiausiai tikėjosi – į dygliuotų krūmų raizgyną. Semas gulėjo, tyliai čiulpdamas subraižytą ranką.