Kanopų ir žingsnių garsams nutilus, jis išdrįso sušnibždėti:
— Kokia laimė, pone Frodai, aš net nežinojau, kad Mordore gali kažkas augti! Bet jei būčiau žinojęs, tai ieškočiau būtent tokių augalų. Šitie dygliai turėtų būti bent pėdos ilgumo: jie persmeigė viską, ką turėjau. O kad būčiau užsivilkęs tuos šarvus!
— Galiu tave paguosti – orkų šarvai neapsaugo nuo spyglių, – tarė Frodas. – Odiniai marškiniai – irgi.
Šiaip ne taip jie išsiropštė iš brūzgynų. Kieti kaip vielos erškėčių dygliai kabinosi tarsi nagais. Kai jie pagaliau išsiveržė, hobitų apsiaustai buvo apiplyšę ir suraižyti.
— Dabar žemyn, Semai, – sušnibždėjo Frodas, – žemyn į slėnį, o tada kuo skubiau į šiaurę.
Išoriniame pasaulyje brėško diena, toli nuo Mordoro prieblandų virš rytinio Viduržemio krašto kilo saulė, tačiau čia viskas liko tamsu lyg naktį. Užgeso ugnys, bet Kalnas teberūko. Uolos nustojo švytėti. Nuo pat Itilieno pūtęs rytys irgi liovėsi. Lėtai, skausmingai jie leidosi žemyn, graibydamiesi, kliuvinėdami, akluose šešėliuose sprausdamies! tarp uolų, erškėčių ir negyvų medžių, žemyn, žemyn, kol nebeteko jėgų.
Pagaliau jie sustojo, susėdo vienas šalia kito, atrėmę nugaras į akmenį. Abu prakaitavo.
— Jeigu Šagratas dabar pasiūlytų stiklą vandens, aš paspausčiau jam leteną, – pasakė Semas.
— Nekalbėk taip! – tarė Frodas. – Nuo to tik blogiau. Pavargęs, svaigstančia galva jis atsigulė ir kurį laiką tylėjo. Tada sunkiai atsistojo. Frodo nuostabai, Semas miegojo.
— Pabusk, Seniai! – pasakė Frodas. – Eime! Laikas vėl brautis pirmyn.
Semas skubiai atsistojo.
— Kad tave! – keiktelėjo jis. – Matyt, migtelėjau. Jau seniai, pone Frodai, padoriai nemiegojau, akys pačios merkiasi.
Dabar pirmas ėjo Frodas, stengdamasis taikyti kiek įmanoma šiauriau, laviruodamas tarp siaurame tarpeklyje tankiai išsimėčiusių akmenų. Jis vėl stabtelėjo. .
— Nieko gero, Semai, – tarė jis, – daugiau nebegaliu. Šių šarvų toliau nebepanešiu. Kai būdavau pavargęs, net mano mitrilas atrodė sunkus. O šitie daug sunkesni. Be to, kokia iš jų nauda? Kaudamiesi neprasimušime.
— Negali žinoti, – priminė Semas, – kada sutiksi durklą ar paklydusią strėlę. Ir Golumas dar gyvas. Nesmagu žinoti, kad tarp jūsų ir dūrio tamsoje yra tik gabalėlis odos.
— Klausyk, Semai, brangus berniuk, – tarė Frodas, – aš labai pavargau, man nebeliko jokios vilties. Bet kol galiu judėti, turiu bandyti pasiekti Kalną. Pakaks Žiedo. Papildomas svoris mane užmuš. Palikim tuos šarvus. Tik negalvok, kad aš nedėkingas. Net nenoriu galvoti apie tą šlykštų darbą, kurį turėjai atlikti, kol tarp lavonų suradai juos.
— Nekalbėkite apie tai, pone Frodai. Jei tik galėčiau, neščiau jus ant nugaros. Palikim juos!
Frodas nusimetė apsiaustą, nusiėmė orkų šarvus ir nusviedė juos šalin. Hobitas sudrebėjo.
— Man praverstų kas nors šilto, – pasakė jis. – Arba labai atšalo, arba aš persišaldžiau.
— Imkite mano apsiaustą, pone Frodai, – pasiūlė Semas. Jis nusimetė nuo pečių kuprinę ir išsitraukė elfišką apsiaustą. – Kaip manote, pone Frodai? – paklausė jis. – Apsisiauskite tais orkiškais skudurais ir susijuoskite diržu. Tada užsimesite apsiaustą. Jis nelabai orkiškas, tačiau sušildys ir, drįstu manyti, apsaugos geriau nei kas nors kita. Jį išaudė Valdovė.
Frodas paėmė apsiaustą, pritvirtino segę.
— Jau geriau! – pasakė jis. – Man daug lengviau, dabar galiu eiti. Šita akla tamsa, atrodo, graužia man širdį. Zinai, gulėdamas kalėjim'e, Semai, bandžiau prisiminti Brendivyną ir Miškagalį, ir Upę, bėgančią pro vandens malūną Hobitone. Bet dabar negaliu jų prisišaukti.
— Nagi, pone Frodai, radote laiką kalbėti apie vandenį! – tarė Semas. — Jei tik Valdovė galėtų mus matyti ar girdėti, aš jai pasakyčiau: „Jūsų Didenybe, mes norime tik šviesos ir vandens, švaraus vandens ir dienos šviesos, tai bus daug geriau už visus, prašau atleisti, brangakmenius". Tačiau iki Lorieno toli.
Semas atsiduso ir mostelėjo ranka į tą pusę, kur vos nuspėjamos gilioje tamsoje po juodu dangumi dunksojo Efel Duato viršūnės.
Jie vėl pajudėjo. Tačiau neilgai trukus Frodas sustojo.
— Virš mūsų Juodasis Raitelis, – tarė jis, – aš jį jaučiu. Geriau kurį laiką palaukime.
Susigūžę po dideliu akmeniu, jie atsisėdo veidais į vakarus ir tylėjo. Po kurio laiko Frodas su palengvėjimu atsiduso.
— Nuskrido, – pasakė jis. Hobitai atsistojo ir su nuostaba apsidairė.
Toli kairėje, pietuose, pilkėjančiame danguje pasirodė juodi didžiulės kalnų grandinės gūbriai ir tamsios viršūnės. Už jų švito. Šviesa lėtai veržėsi šiaurėn. Aukštai danguje virš galvų vyko mūšis. Banguojantys Mordoro debesys traukėsi atgal, jų kraštai plyšo, gyvojo pasaulio vėjas stūmė garus ir dūmus atgal į jų tamsius namus. Pro kylančius niūrios uždangos kraštus į Mordorą skverbėsi šviesa, lyg blyškus rytas pro aprūkusį kalėjimo langą.
— Žiūrėkit, pone Frodai! – sušuko Semas. – Žiūrėkit! Vėjas keičiasi. Kažkas vyksta. Jam kažkas nebesiklosto. Pasaulyje Jo tamsa sklaidosi. Kaip norėčiau matyti, kas ten darosi!
Aušo kovo penkioliktos dienos rytas, virš Anduino slėnio ištrūkusi iš rytinių šešėlių kilo saulė, pūtė pietvakarių vėjas. Pelenoro Laukuose gulėjo mirštantis Teodenas.
Frodui su Semu stovint ir žiūrint, šviesos lankas išplito palei visą Efel Duato keterą. Tada hobitai pamatė figūrą, didžiuliu greičiu lekiančią iš vakarų – iš pradžių tik taškelį mirgančioje šviesoje virš kalnų viršūnių. Jis vis didėjo, kol pagaliau lyg strėlė smigo į tamsią uždangą ir praskrido aukštai virš jų galvų. Pralėkdamas jis pratisai skardžiai suklykė. Nazgulo balsas, tačiau klyksmas nebekėlė siaubo – tai buvo nelaimės ir sielvarto klyksmas, blogos naujienos Tamsiajai Tvirtovei. Žiedo Šmėklų Valdovas pasitiko savo likimą.
— Ką aš jums sakiau? Kažkas dedasi! – suriko Semas. – „Karas vyksta sėkmingai", sakė Šagratas, tačiau Gorbagas nebuvo tuo tikras. Atrodo, jis buvo teisus. Dar ne viskas prarasta, pone Frodai. Ar dabar neatsirado vilties?
— Ne, nedaug, Seniai, – atsiduso Frodas. – Tai vyksta už kalnų. Mes keliaujame ne į vakarus, bet į rytus. O aš toks pavargęs. Ir Žiedas toks sunkus, Semai. Jis nuolat sukasi mano mintyse – tarsi didelis ugnies ratas.
Semas vėl nuliūdo. Jis neramiai pasižiūrėjo į šeimininką, paėmė jį už rankos.
— Eime, pone Frodai! – tarė jis. – Aš jau gavau, ko norėjau – truputį šviesos. Ji mums padės, tačiau bus pavojinga. Dar kiek paėjėkime, tada atsigulsime ir pailsėsime. Dabar užkaskite truputį elfų maisto, jis gali jums suteikti jėgų.
Pasidaliję lembaso paplotėlį ir išdžiūvusiomis burnomis jį šiaip ne taip sukramtę, Frodas su Semu sunkiai nužingsniavo tolyn. Šviesos buvo ne daugiau nei pilką prieblandą, bet jie matė, jog atsidūrė giliame slėnyje tarp kalnų. Jis lėtai kilo į šiaurę, o dugnas buvo išdžiūvusio upelio vaga. Kitoje akmenuoto dugno pusėje hobitai pamatė taką, vingiuojantį uolų papėdėmis. Jei būtų žinoję, jie galėjo išeiti į jį greičiau, nes šis takas vakariniame tilto gale atsišakojo nuo pagrindinio Morgulo kelio ir ilgais laiptais, iškirstais uoloje, leidosi į slėnį. Taku naudojosi patruliai ar pasiuntiniai, skubantys į mažesnius postus bei tvirtoves šiaurėje, tarp Kirit Ungolo ir Izenmauto – geležinių Karach Angreno nasrų.
Hobitams buvo pavojinga pasukti tokiu taku, tačiau jie skubėjo. Frodas jautė, jog nebeištvers ropšdamasis akmenimis ar betakiais Morgajaus slėniais. Be to, kaip jis manė, priešai nesitiki, kad jis eis šiauriniu keliu. Pirmiausiai ir kruopščiausiai turėtų būti apieškomi rytinis kelias į lygumas arba tarpeklis atgal į vakarus. Tik nutolęs nuo Bokšto toli šiaurėn Frodas ruošėsi ieškoti kelio į rytus – į paskutinį beviltiškos kelionės etapą. Tad jie perėjo akmenuotą dugną ir kuriam laikui pasuko orkų taku. Uolos kairėje kybojo virš galvų, iš viršaus hobitų nesimatė, tačiau takas smarkiai sukiojosi, kiekviename posūkyje jie griebdavosi kardų, baugščiai sėlindami pirmyn.