Nebešvito, nes Orodruinas vis dar riaugėjo tirštais garais. Priešpriešinių vėjų genami viršun, jie kilo vis aukščiau, kol pakilę virš vėjo išsiskleidė neaprėpiamu stogu, kurio centrinė kolona dūlavo šešėliuose už horizonto. Hobitai žingsniavo daugiau nei valandą, kol išgirdo garsą, nuo kurio sustojo kaip įbesti. Neįtikėtina, bet akivaizdu. Čiurleno vanduo. Iš išgraužos kairėje, tokios siauros ir aštrios, kad juoda uola atrodė lyg perkirsta milžinišku kirviu, ant žemės varvėjo vanduo – gal paskutiniai likučiai saldaus lietaus iš saulės nutviekstų jūrų. Lietaus, nelemtą valandą priversto iškristi ant Juodosios Žemės sienų ir tuščiai nuklysti į dulkes. Iš uolos vinguriavo srovelė, tekėjo skersai taką ir, pasisukusi į pietus, greitai dingo tarp negyvų akmenų.
Semas šoko prie jos.
— Jei kada dar pamatysiu Valdovę, aš jai būtinai apie tai papasakosiu! – sušuko jis. – Šviesa ir vanduo! — Jis sustojo. – Leiskite man pirmam atsigerti, pone Frodai.
— Gerai, bet juk čia pakaks vietos mums abiem.
— Ne dėl to, – tarė Semas. — Jeigujis nuodingas ar dar koks, tai... na, geriau aš, negu jūs, šeimininke, jei mane suprantate.
— Suprantu. Bet išbandykime savo sėkmę drauge, Semai. Tik būk atsargus, jei jis labai šaltas!
Vanduo buvo vėsus, tačiau ne ledinis, nemalonaus skonio, kartus ir alyvuotas, kaip jie būtų pasakę namuose. Čia jis atrodė tyresnis už krištolą, verčias pamiršti baimę ir atsargumą. Abu iki soties atsigėrė, Semas pripildė savo vandenmaišį. Frodas pasijuto geriau. Jie nužygiavo keletą mylių, kol išplatėjęs kelias ir palei šonus prasidėjusios šiurkščios sienos įspėjo keliautojus, kad priartėta prie dar vienos orkų tvirtovės.
— Čia išsuksime, Semai, – pasakė Frodas, – reikia keliauti į rytus. — Jis atsiduso ir pažiūrėjo į niūrius gūbrius anapus slėnio. – Man dar liko jėgų, kad ten susirastume kokią skylę. Tada turėsiu šiek tiek pailsėti.
Upės vaga driekėsi kiek žemiau tako. Hobitai nusileido žemyn, perėjo ją ir nustebo pamatę tamsius klanus, susidariusius iš vandens gijų, atitekančių iš šaltinio, esančio kažkur slėnio viršuje. Vakarinių Mordoro kalnų pašlaitės buvo mirštanti žemė, tačiau dar nenumirusi. Čia vis dar kerojo gyvybė – dygliuoti, susisukę, kartūs augalai, kovojantys dėl gyvybės. Morgajaus slėniuose į žemę kabinosi žemi medeliai, šiurkščios pilkos žolės kupstai kovojo su akmenimis, ant kurių šliaužė sudžiūvusios samanos, visur raitėsi didžiulės susipynusios gervuogės. Kai kurios išsiaugino ilgus dyglius, kitos – lenktus spyglius, aštrius kaip peiliai. Ant jų niūriai kabojo susitraukę pernykščiai lapai, trindamiesi ir barškėdami liūdname ore, o kirmėlių apsėsti pumpurai dar tik skleidėsi. Zvimbė ir kandžiojosi musės, pilkšvai rudos, pilkos ar juodos, lyg orkai pažymėtos raudonu tašku. Virš erškėtynų sukosi debesys alkanų uodų.
— Orkų daiktų neužtenka, – sustenėjo Semas, mojuodamas rankomis, – reikia ir orkų odos.
Pagaliau Frodas nebegalėjo eiti toliau. Jie slinko siauru grioviu, bet nė iš tolo nematė kokios tinkamesnės uolos ar užuolandos.
— Turiu pailsėti, Semai, ir numigti, jei pavyks, – pasakė Frodas. Jis apsidairė, tačiau šitoje prislėgtoje šalyje nebuvo vietos pasislėpti net žvėriui. Pagaliau, be galo išvargę, jie palindo po gervuogių užuolaida, tarsi kilimas kabojusia virš žemos uolos.
Ten jie atsisėdo ir šiek tiek užkando. Saugodami brangųjį lembasą juodoms dienoms ateityje, hobitai suvalgė pusę Semo krepšyje likusio Faramiro maisto – šiek tiek džiovintų vaisių, gabalėlį sūdytos mėsos, gurkštelėjo vandens. Jie gėrė iš balų slėnyje, tačiau dabar vėl labai ištroško. Mordoro ore tvyrojo kartus prieskonis, džiovinęs burną. Semui pagalvojus apie vandenį, priblėso net ir jo viltinga nuotaika. Už Morgajaus reikėjo kirsti siaubingą Gorgoroto lygumą.
— Eikite miegoti pirmas, pone Frodai, – pasakė jis, — jau vėl temsta. Man regis, diena beveik baigėsi.
Frodas atsiduso ir užmigo, Semui dar nepabaigus kalbėti. Kovodamas su nuovargiu, Semas paėmė Frodo ranką ir tylėdamas sėdėjo iki nakties. Tada, kad neužmigtų, jis iššliaužė iš slėptuvės apsidairyti. Viskas aplink braškėjo, traškėjo, tačiau nesigirdėjo nei balsų, nei žingsnių. Aukštai vakaruose virš Efel Duato dangus buvo vis dar miglotas, blyškus. Staiga Semas pamatė virš tamsių kalnų viršūnių pro debesis spigtelėjusią baltą žvaigždę. Jos grožis persmeigė širdį, jis pakėlė akis nuo pamirštos žemės, ir vėl grįžo viltis. Tarsi tyra ir šalta srovė jį perliejo mintis, jog Šešėlis tėra mažas, laikinas blogis. Aukštai virš jo amžinai spindės grožis ir šviesa. Senio daina Bokšte buvo labiau iššūkis nei viltis, nes tada jis galvojo apie save. Dabar akimirkąjo ir šeimininko likimai nustojo jaudinti hobitą. Jis nušliaužė atgal po gervuogėmis, atsigulė šalia Frodo ir pamiršęs visas baimes giliai be rūpesčių užmigo.
Jie pabudo drauge, susiėmę už rankų. Semas jautėsi beveik atsigavęs, pasiruošęs sutikti naują dieną, bet Frodas dūsavo. Jis miegojo neramiai, sapnavo ugningus sapnus, o pabudimas neatnešė palengvėjimo. Tačiau miegas nepraėjo be naudos – hobitas jautėsi stipresnis ir pasiruošęs vėl nešti savo nešulį. Jie nežinojo, nei kiek dabar valandų, nei kiek laiko jie miegojo, bet užkandę ir gurkštelėję vandens kopė tarpekliu aukštyn, kol jis baigėsi stačiu šlaitu su slenkančiais akmenimis. Ten pasidavė paskutinė gyvybė, Morgajaus viršūnės buvo be žolės, dantytos ir plikos kaip skalūnas.
Ilgai klaidžioję bei ieškoję, jie surado kelią, kuriuo galėjo pakilti. Kabindamiesi nagais įveikė paskutinį šimtą pėdų. Hobitai įsiropštė į plyšį tarp dviejų tamsių uolų, o perėję jį atsidūrė ant paskutinės Mordoro užtvaros krašto. Apačioje, penkiolika šimtų pėdų žemiau, driekėsi vidinė prakeiktosios žemės lyguma, dingdama iš akių beformėje prietemoje. Vėjas dabar pūtė iš vakarų, aukštai pakilę didžiuliai debesys plaukė į rytus, tačiau niūrius Gorgoroto laukus pasiekė tik pilkšva šviesa. Ant žemės sukosi ir daubose tvyrojo dūmai, iš plyšių žemėje šniokštė garai.
Vis dar toli, mažiausiai už keturiasdešimt mylių, jie matė Lemties Kalną – su pelenuota papėde ir į dangų kylančiu milžinišku kūgiu, kurio dvokiančią viršūnę laižė debesys. Kalno ugnys užgeso, jis rūkdamas snaudė, grėsmingas ir pavojingas kaip miegantis žvėris. Už jo tvyrojo didžiulis šešėlis, grėsmingas lyg griausmo debesis – uždanga Barad Durui, kuris stovėjo daug toliau, ant Pelenų Kalnų atšakos, ateinančios iš šiaurės. Tamsioji Jėga giliai susimąstė, Akis priblėso, svarstydama abejonę ir pavojų atnešusias žinias. Ji matė skaistų kardą ir rūstų karališką veidą. Dabar jau maža dėmesio tekreipė į visa kita. Jos didieji įtvirtinimai – vartų vartai, bokštų bokštai – buvo apsiausti niūrios prieblandos.
Jausdami pasibjaurėjimą ir nuostabą Frodas su Semu žvelgė į nekenčiamą šalį. Tarp jų bei rūkstančio kalno viskas buvo sugriauta ir negyva, išdegusi ir uždusinta dykuma, plytinti nuo šiaurės iki pietų. Jie galvojo, kaip šios karalystės Valdovas sugeba išlaikyti ir maitinti savo vergus bei armijas. O armijų jis turėjo. Kiek užmatė akis, palei Morgajaus kraštus ir tolyn į pietus driekėsi palapinių stovyklos, sustatytos kaip nedideli miestai. Viena didžiausių įsikūrė tiesiai po hobitų kojomis. Kaip milžiniškas vabzdžių lizdas ji knibždėjo vos už mylios lygumoje – tiesios pilkų lūšnų eilės ir ilgi, žemi, dulsvai rudi pastatai. Aplink ją vyko intensyvus judėjimas pirmyn ir atgal, nuo jos į pietryčius vedė platus kelias, susikertantis su Morgulo keliu, juo skubėjo daugybė juodų taškiukų.