— Man tai visiškai nepatinka, – tarė Semas. – Sakyčiau, gana beviltiška – išskyrus tai, kad ten, kur tiek daug žmonių, turi būti ir šuliniai vandens, jau nekalbant apie maistą. Jei mano akys neklysta, ten žmonės, o ne orkai.
Nei jis, nei Frodas nieko nežinojo apie didžiulius vergų dirbamus laukus toli šitos milžiniškos šalies pietuose, už Kalno dūmų, prie tamsių, liūdnų Nurneno ežero vandenų. Hobitai nežinojo ir apie kelius, vedusius į rytus bei pietus – į duoklę mokančias šalis, iš kurių Tvirtovės kareiviai pargabendavo vežimus su prekėmis, turtu, naujais vergais. Čia, šiaurėje, buvo kasyklos ir kalvės, čia rinkosi armijos ilgai rengtam karui, čia jas tarsi figūras žaidimo lentoje stumdė Tamsioji Jėga. Jos pirmi ėjimai, jos šviežia karinė galia buvo išmėginta vakaruose, pietuose ir šiaurėje. Dabar ji atitraukė pajėgas, atvedė naujus pastiprinimus ir sutelkė juos apie Kirit Gorgorą keršto smūgiui. Atsižvelgiant į tai, kad Jėga stengėsi apsaugoti Kalną nuo bet kokio svetimšalio, daugiau padaryti, ko gero, nebuvo įmanoma.
— Na, – tęsė Semas, – kad ir ką jie valgytų ir gertų, mes to negausim. Aš nematau jokio kelio žemyn. Net jei pavyktų nusileisti, nepavyks kirsti šito atviro krašto, knibždančio priešais.
— Vis tiek turėsime bandyti, – tarė Frodas. – Tai ne blogiau nei tikėjausi. Aš ir nemaniau, jog mums pavyks prasimušti. Nematau vilties ir dabar. Bet vis tiek turiu padaryti viską, kas įmanoma. Šiuo metu tai reiškia kuo ilgiau nepatekti į nelaisvę. Todėl, matyt, turime eiti į šiaurę ir pažiūrėti, kas bus ten, kur lyguma susiaurėja.
— Įsivaizduoju, kas ten bus, – pasakė Semas. – Kuo siauriau, tuo orkų ir žmonių daugiau. Pamatysite, pone Frodai.
— Tikrai pamatysiu, jei tik taip toli nusigausim, – atsakė Frodas nusisukdamas.
Jie greitai suprato, jog žygiuoti Morgajaus kraštu ar šlaitais neįmanoma, nes takų nebuvo, tik gilūs plyšiai. Galų gale jie buvo priversti grįžti žemyn į tarpeklį ir ieškoti kelio palei slėnį. Eiti buvo sunku, nes hobitai nedrįso pasukti taku vakarinėje pusėje. Po mylios ar daugiau jie pastebėjo tą orkų postą, kurį įtarė esant šalia: sieną ir aplink tamsią urvo angą sustatytas trobeles. Nesimatė nė gyvos dvasios, tad hobitai atsargiai nusėlino, stengdamiesi laikytis kuo arčiau erškėčių tankumynų, kurie toje vietoje tankiai augo abipus sausos upelio vagos.
Dar po dviejų trijų mylių orkų postas dingo už nugarų, tačiau vos jie spėjo laisviau atsikvėpti, pasigirdo šaižūs ir garsūs orkų balsai. Hobitai greitai nėrė iš akių už rudo žemaūgio krūmo. Balsai priartėjo. Pasirodė du orkai. Vienas dėvėjo apdriskusius rudus drabužius ir buvo ginkluotas raginiu lanku, žemaūgis, juodaodis, su plačiomis šnarpščiančiomis šnervėmis – aiškiai pėdsekys. Kitas buvo didelis orkaskarys su Akies ženklu kaip Šagrato būrio nariai. Už nugaros jis irgi turėjo lanką, o rankoje nešė trumpą ietį plačiais ašmenimis. Kaip įprasta, jie riejosi, o kadangi priklausė skirtingoms gentims, savaip vartojo Bendrąją Kalbą.
Vos už dvidešimties žingsnių nuo pasislėpusių hobitų mažasis orkas sustojo.
— Kvailys! – suurzgė jis. — Aš einu namo. — Jis parodė skersai slėnį orkų posto link. – Daugiau nebenoriu trinti nosies į akmenis. Sakau tau, neliko nė pėdsako. Aš pamečiau kvapą, rodydamas tau kelią. Jis pakilo į kalvas, o ne palei slėnį, sakau tau.
— Ne kokia iš tavęs nauda, snargliau, – sugergždė didysis orkas. – Akys aiškiai yra geriau už jūsų snarglinas nosis.
— Rajomis pamatei? – suprunkštė kitas. – Har! Tu net nežinai, ko ieškai.
— O kieno kaltė? – paklausė kareivis. – Ne mano. Tai įsakymas iš Viršaus. Iš pradžių jie sako – tai galingas elfas švytinčiais šarvais, po to – kažkoks nykštukžmogis, dabar turbūt būrys uruk-hajų sukilėlių, o gal viskas kartu.
— Argh! – sukrenkštė pėdsekys. — Jie pametė galvas, štai kas. O kai kurie smarkuoliai neteks ir savo kailių, jei tai, ką girdėjau, teisybė – Bokštas nusiaubtas, šimtai jūsų vaikinų sutvarkyti, kalinys pabėgo. Jeigu jūs, kariai, taip kariaujate, nenuostabu, kad iš mūšių ateina blogos žinios.
— Kas kalba apie blogas žinias? – suriko kareivis.
— Argh! O kas nekalba?
-Tai maištininkų šnekos, aš tave persmeigsiu, jei neužsičiaupsi, aišku?
— Gerai, gerai! – nusileido pėdsekys. – Tylėsiu ir galvosiu. O kaip su visu tuo susijęs juodasis šliužas? Tas burblys maskatuojančiomis rankomis?
— Nežinau. Gal niekaip. Bet lažinuosi – iš jo, čia šniukštinėjančio, nieko gero nelauk. Prakeikimas! Vos jis išslydo mums iš nagų, atėjo įsakymas, kad jo reikia gyvo ir reikia greitai.
— Tikiuosi, jie jį sugaus ir pamokys kaip įprasta, – suurzgė pėdsekys. — Jis supainiojo visus pėdsakus, nuknisęs tuos numestus šarvus ir išnaršęs visas apylinkes, kol aš ten atsiradau.
— Tie šarvai išgelbėjo jam gyvybę, – pasakė kareivis. – Dar nežinodamas, kad jo ieško, aš šoviau į jį, taikliai taikliai, iš penkiasdešimties žingsnių tiesiai į nugarą, bet jis pabėgo.
— Har! Tu nepataikei, – vyptelėjo pėdsekys. – Iš pradžių šaudai į debesis, tada bėgi per lėtai, o tada pasiunti vargšų pėdsekių. Man jau pakaks. — Jis apsisuko ir nuėjo.
— Grįžk atgal, – suriko kareivis, – arba aš apie tave pranešiu!
— Kam? Tik jau ne savo brangiajam Šagratui. Jis daugiau nebe kapitonas.
— Perduosiu tavo vardą ir numerį Nazgului, – tyliai sušnypštė kareivis, – dabar vienas iš jų vadovauja Bokštui.
Kitas orkas sustojo, jo balsas buvo kupinas baimės ir įniršio.
— Ak tu prakeiktas sumautas vagie! – suklykė jis. – Negali atlikti savo darbo ir net nesilaikai savo tautos. Nešdinkis pas savo šlykščius Klyksnius, gal jie atšaldys tau visą mėsą! Jei priešas pirmas jų nepasieks. Jie jau sutvarkė Pirmąjį, kiek girdėjau. Tikiuosi, jog tai teisybė!
Rankoje laikydamas ietį, didysis orkas šoko paskui jį. Tačiau pėdsekys, užlindęs už akmens, įsegė strėlę į akį atbėgančiam orkui, ir tas su triukšmu nugriuvo. Kitas orkas perbėgo slėnį ir išnyko.
Kurį laiką hobitai sėdėjo tylėdami. Pagaliau Semas pajudėjo.
— Sakyčiau, dovis už dovį, – tarė jis. — Jei tokia draugystė viešpatauja visame Mordore, mums vargo sumažės perpus.
— Ša, Semai, – sušnibždėjo Frodas, – aplink gali būti kitų. Atrodo, mums vos per plauką pavyko ištrūkti, o medžioklė mūsų pėdsakais buvo karštesnė nei tikėjomės. Bet tai yra Mordoro dvasia, Semai, ji išplitusi visoje šalyje. Orkai visada taip elgiasi, kai jie paliekami patys sau, – bent taip pasakoja istorijos. Bet daug nesitikėk. Jie nekenčia mūsų – visi, visuomet. Jei tuodu būtų mus pamatę, būtų pamiršę visus nesutarimus, kol mes negulėtume negyvi.
Stojo ilga tyla. Ją vėl nutraukė Semas, šį sykį sušnibždėjęs.
— Ar girdėjote, ką jie sakė apie tą burblį, pone Frodai? Juk sakiau, kad Golumas gyvas.
— Taip, prisimenu. Dar galvojau, iš kur tu sužinojai? – pasakė Frodas. – Na, tiek to! Manau, iš čia neverta judėti, kol nesutems. Papasakok, iš kur sužinojai ir kas čia atsitiko. Jei gali, nekeldamas balso.
— Pabandysiu, – sutiko Semas, – bet vos tik pagalvoju apie Smirdžių, taip įkaistu, kad norisi rėkti.