Kol pilka Mordoro šviesa lėtai virto gilia bežvaigžde naktimi, hobitai sėdėjo pasislėpę po dygliuotu krūmu. Semas Frodui į ausį pasakojo apie viską, kam tik surado žodžių – išdavikišką Golumo puolimą, Šelobos siaubą ir savo paties nuotykius su orkais. Kai jis nutilo, Frodas nieko nepasakė, tik paėmė Semo ranką ir suspaudė. Pagaliau jis sujudėjo.
— Na, vėl reikia eiti, – pasakė Frodas. – Įdomu, kiek dar laiko truks, kol mus iš tiesų pagaus, kol baigsis šitas beprasmis slapstymasis bei sėlinimas. — Jis atsistojo. – Tamsu, o mes negalime naudoti Valdovės buteliuko. Pasaugok jį, Semai. Neturiu kur jo laikyti, nebent rankoje, o tokioje akloje naktyje prireiks abiejų rankų. Duodu tau ir Gylį. Aš turiu orkų kardą, bet nemanau, kad man dar kada tektų smogti.
Kelių neturinčiame krašte judėti naktį buvo sunku ir pavojinga, tačiau lėtai, dažnai klupinėdami, hobitai valanda po valandos palei rytinį akmenuoto slėnio kraštą slinko į šiaurę. Pilkai šviesai vėl už-tykinus ant vakarinių viršūnių – už kalnų jau seniai žėrėjo diena, — jie vėl pasislėpė ir pasikeisdami truputį nusnūdo. Nemiegodamas Semas nuolatos mąstė apie maistą. Kai pagaliau Frodas pabudo ir pasakė, kad reikia užkąsti bei ruoštis tolesnei kelionei, Semas uždavė labiausiai jį kankinusį klausimą.
— Prašau atleisti, pone Frodai, – pasakė jis, – bet ar jūs bent numanote, kiek dar reikės keliauti?
— Beveik nenumanau, Semai, – atsakė Frodas. – Prieš iškeliaudamas iš Rivendeilo mačiau Mordoro žemėlapį, nubraižytą dar prieš grįžtant Priešui, tačiau dabar beveik jo neprisimenu. Tik žinau, kad šiaurėje yra vieta, kur vakarinių ir šiaurinių kalnų grandinių atšakos beveik susijungia. Nuo Bokšto tilto tai maždaug šešiasdešimt mylių. Ten būtų gera vieta pereiti kalnus. Bet, žinoma, atsidūrę ten dar labiau nuteisime nuo Kalno, ko gero, dar per šešiasdešimt mylių. Dabar į šiaurę nuo tilto nukeliavome maždaug trisdešimt penkias mylias. Net jei viskas klosis gerai, vargu, ar pasieksime Kalną per savaitę. Bijau, Semai, kad nešulys darysis vis sunkesnis ir mes judėsime vis lėčiau.
Semas atsiduso.
— To ir bijojau, – tarė jis. — Jau nekalbant apie vandenį, turime mažiau valgyti, pone Frodai, arba keliauti greičiau, bent jau šitame slėnyje. Dar kąsnis, ir visas maistas, išskyrus elfiškajį, baigsis.
— Aš pabandysiu paskubėti, Semai, – giliai įkvėpęs pasakė Frodas. – Eime! Pradėkime dar vieną žygį!
Dar nebuvo sutemę, bet naktis nusileido jiems beeinant. Ilgoje varginančioje kelionėje su trumpais stabtelėjimais slinko valandos. Vos pasirodžius pirmoms pilkos šviesos užuominoms po šešėlio skliautais, jie vėl pasislėpė tamsioje dauboje po kabančiu akmeniu. Švito lėtai, tačiau aiškiau nei bet kada. Stiprus vėjas iš vakarų draikė Mordoro garus vis smarkiau. Netrukus hobitai galėjo apžvelgti kraštą per keletą mylių. Kildamas viršun, plyšys tarp kalnų ir Morgajaus tolydžio siaurėjo, viršutinis kraštas jau buvo tik stačių Efel Duato šlaitų atbraila, tačiau rytuose į Gorgorotą jis vis dar leidosi neįmanomai stačiai. Juos vedusi versmės vaga baigėsi ties uolų sąvartomis – iš pagrindinės kalnų grandinės tarsi siena į rytus nusitiesė aukšta plika atšaka. Jos pasitikti iš pilkos ūkanotos šiaurinės Ered Litujaus grandinės skubėjo kita ilga ranka, o tarp jų buvo siauras tarpas: Karach Angrenas, Geležinės Žiotys, Izenmautas, už kurio driekėsi gilus Uduno slėnis. Tame slėnyje už Moranono slypėjo tuneliai bei dideli ginklų sandėliai, kuriuos Juodųjų Vartų gynybai išrausė Mordoro meistrai. Ten Tamsos Valdovas skubiai rinko didžiules pajėgas atremti Vakarų Kapitonų puolimui. Ant išsidriekusių atšakų stūksojo fortai ir bokštai, degė signalinės ugnys, šiauriausioje vietoje buvo supiltas žemės pylimas ir išraustas gilus griovys, kurį galėjai pereiti vieninteliu tiltu.
Keletą mylių šiauriau, ten, kur atsišakojo vakarinės viršūnės, stovėjo sena Durthango pilis, dabar viena iš daugybės orkų tvirtovių, išsimėčiusių aplink Uduno slėnį. Nuo jos žemyn vingiavo gerai matomas kelias. Už mylios ar dviejų nuo tos vietos, kur gulėjo hobitai, jis suko į rytus kalnų šlaituose iškirsta atbraila, leidosi į žemumą ir vedė į Izenmautą.
Hobitams atrodė, kad visa jų kelionė į šiaurę buvo beprasmė. Lyguma dešinėje buvo ūkanota ir aptraukta dūmų, tad nesimatė nei stovyklų, nei judančių armijų, tačiau visą šį kraštą saugojo Karach Angreno fortai.
— Aklavietė, Semai, – tarė Frodas. — Jei eisim tolyn, pasieksime tik tą orkų pilį, tačiau nuo jos eina vienintelis mums tinkamas kelias, nebent pasuktume atgal. Į vakarus neužlipsime, į rytus nenulipsime.
— Vadinasi, reikės eiti tuo keliu, pone Frodai, – tarė Semas. – Eiti ir pasitikėti sėkme, jei Mordore dar galioja sėkmė. Jau geriau pasiduoti, užuot klaidžiojus aplink ar grįžus. Maisto vis vien neužteks. Reikia veržtis.
— Gerai, Semai, – linktelėjo Frodas, – vesk! Tol, kol turi vilties. Manoji viltis dingo. Bet veržtis nepajėgsiu, Semai. Tik vilksiuosi paskui tave.
— Prieš pradėdamas vilktis, pone Frodai, turite pamiegoti ir pavalgyti.
Semas davė Frodui vandens, papildomą paplotėlį elfiškos duonos, o iš savo apsiausto padarė pagalvę šeimininko galvai. Frodas buvo pernelyg pavargęs, kad ginčytųsi. Semas nepasakė, kad šeimininkas išgėrė paskutinį lašą vandens ir kartu su savąja suvalgė Semo dalį. Kai Frodas užmigo, Semas pasilenkė pasiklausyti jo kvėpavimo, įsižiūrėjo į miegančiojo veidą. Jis buvo raukšlėtas, liesas, tačiau atrodė ramus.
— Na, šeimininke, – sumurmėjo Semas, – turiu jus palikti ir išbandyti laimę. Reikia vandens, kitaip toli nenukeliausime.
Semas išsėlino lauk ir su visu hobitišku atsargumu šmurkščiodamas tarp akmenų grįžo prie versmės vagos, paėjėjo truputį į šiaurę, kol pasiekė uolų sąvartas,. Čia, be abejonės, versmė kažkada krito mažyčiu kriokliuku. Viskas aplink buvo tylu, sausa, tačiau nepasiduodamas nevilčiai Semas pasilenkė ir įsiklausęs savo džiaugsmui išgirdo vandens čiurlenimą. Užsiropštęs keliais akmenimis aukštyn, jis surado mažytę srovelę, tekančią iš kalvos šlaito, pripildančią tamsią balą ir vėl išnykstančią po plikais akmenimis.
Semas paragavo vandens, skonis atrodė pakenčiamas. Jis iki soties atsigėrė, pripildė butelį ir pasisuko grįžti. Tą akimirką hobitas pastebėjo juodą figūrą ar šešėlį, šmėkščiojantį tarp uolų šalia Frodo slėptuvės. Užgniaužęs riksmą, Semas puolė nuo šaltinio ir pasileido tekinas, šokinėdamas nuo akmens ant akmens. Padaras buvo atsargus, slapstėsi, tačiau Semas neabejojo, kas ten toks: o, kaip jis troško čiupti jį už gerklės. Tačiau padaras išgirdo jį ir nėrė šalin. Persisvėręs per rytinio skardžio kraštą Semas dar spėjo pamatyti tamsią dėmę, susigūžiančią ir dingstančią iš akių.
— Laimė manęs neaplenkė, – sumurmėjo Semas, – tačiau vos vos! Tarsi neužtenka tūkstančių orkų, kad čia dar šniukštinėja tas niekšas! O, kad jį būtų nušovę!
Jis atsisėdo šalia Frodo, bet nežadino jo ir nedrįso užmigti pats. Pagaliau akys pradėjo merktis. Supratęs, jog su miegu ilgiau nepakovos, jis švelniai pažadino Frodą.
— Bijau, kad Golumas vėl čia, – pasakė Semas. — Jei tai ne jis, vadinasi, tokių yra du. Aš nuėjau parsinešti vandens ir atsisukęs pamačiau jį čia šniukštinėjantį. Turbūt mums abiem nebesaugu miegoti vienu metu. Meldžiu atleisti, bet man akys pačios merkiasi.
— Gerasis Seniai! – pasakė Frodas. – Gulkis ir pailsėk, kiek priklauso! Bet man jau geriau Golumas nei orkai. Jis mūsų neišduos – nebent pats pakliūtų.
— Kurgi ne! Jis pats gali mus apiplėšti ir nužudyti, – suniurnėjo Semas. – Būkit budrus, pone Frodai! Ten pilnas vandens butelis. Gerkit. Prieš eidami toliau, galėsime vėl prisipilti.