Su tais žodžiais Semas krito miegoti.
Jam pabudus, šviesa jau nyko. Frodas sėdėjo atsirėmęs į uolą ir miegojo. Vandens butelis buvo tuščias. Golumo nesimatė.
Grįžo Mordoro tamsa, aukštumose nuožmiu raudoniu užsidegė sargybinės ugnys. Hobitai pradėjo pavojingiausią kelionės etapą. Iš pradžių grįžę prie šaltinėlio, jie atsargiai užkopė į kelią toje vietoje, kur jis sukosi į Izenmautą, dunksantį už dvidešimties mylių. Kelias buvo neplatus, be jokių sienų ar parapetų palei kraštus, jam kylant, praraja prie kelio krašto vis gilėjo. Hobitai žingsnių negirdėjo, tad kurį laiką pasiklausę ramiai pasuko į rytus.
Po dvylikos mylių jie sustojo. Kelias sukosi į šiaurę, ką tik nueita atkarpa dingo iš akių. Tai galėjo būti pražūtinga. Hobitai kelias minutes pailsėjo ir pasiruošė keliauti toliau, bet nespėję žengti nė poros žingsnių staiga nakties tylumoje išgirdo garsą, kurio visą laiką bijojo: dundančius žingsnius. Jie dar buvo tolokai, tačiau atsigręžę hobitai jau matė mirgančius deglus posūkyje mažiau nei už mylios. Jie sparčiai artėjo: per sparčiai, kad Frodas galėtų pasprukti keliu.
-To ir bijojau, Semai, – pasakė Frodas. – Mes pasitikėjome sėkme, bet ji mus apvylė. Mes spąstuose. — Jis pakėlė akis į dunksančią sieną – senovės kelių tiesėjai iškirto kelią giliai uoloje. Jis nubėgo į kitą pusę, įsižiūrėjo į tamsią bedugnę. – Vis dėlto mus užspei-tė! pakartojojis.
Hobitas susmuko ant žemės šalia sienos ir panarino galvą.
— Atrodo, kad taip, – pasakė Semas. – Galime tik laukti ir žiūrėti. – Jis irgi atsisėdo šalia Frodo po uolos šešėliu.
Ilgai laukti jiems neprireikė. Orkai žygiavo greitai. Pirmosios eilės nešė deglus. Raudonos liepsnos tamsoje greitai didėjo. Semas irgi nulenkė galvą, tikėdamasis, kad paslėps veidą deglų šviesoje. Priešais jiedu pastatė skydus, kad paslėptų kojas.
„O, kad jie skubėtų ir paliktų porą pavargusių kareivių ramybėje!" – pagalvojo jis.
Atrodė, kad taip ir bus. Nuleidę galvas, sunkiai kvėpuodami pražygiavo pirmieji orkai. Jie priklausė mažesniųjų orkų genčiai, ne savo noru varomai į Tamsos Lordo karus, jiems terūpėjo užbaigti žygį ir išvengti rimbo. Iš šonų pirmyn atgal lakstė du didžiuliai nuožmūs uruksai, pliaukšėdami rimbais ir rėkaudami. Pro šalį žygiavo eilė po eilės, pirmieji deglai jau buvo toli priekyje. Semas sulaikė kvėpavimą. Jau praėjo daugiau nei pusė kolonos. Bet tada vienas iš vergų varovų šalia kelio išvydo dvi figūras. Jis pliaukštelėjo rimbu ir suriko:
— Ei, jūs! Kelkitės!
Jie neatsakė, surikęs jis sustabdė visą būrį.
— Nagi, utėlės! – rėkė orkas. – Ne laikas dabar drybsoti. Jis žengė žingsnį artyn ir netgi prieblandoje atpažino simbolius ant skydų.
— Aha, dezertyrai! – suurzgė jis. – Ar dar tik ruošiatės bėgti? Visi jūsiškiai jau užvakar turėjo būti Udune. Jūs tai žinot. Nagi, stokitės į eilę, arba užsirašysiu numerius ir pranešiu.
Hobitai sunkiai atsistojo ir susikūprinę, šlubčiodami kaip išvargę kareiviai nusivilko kolonos pabaigos link.
— Ne, ne į galą! – sušuko vergų varovas. – Trim eilėm arčiau! Pasilikit ten arba aš jus taip pamokysiu, kad ilgam atsiminsit!
Jis pliaukštelėjo savo ilgu rimbu jiems virš galvų, o tada vėl pasiuntė būrį žvalia ristele.
Nuvargusiam Semui buvo sunku, o Frodui tai tapo tikra kankyne, baisiausiu košmaru. Jis sukando dantis, pabandė liautis galvojęs. Hobitą dusino aplink tvyranti orkų smarvė, jis pradėjo žiopčioti iš troškulio. Pirmyn ir pirmyn — jie bėgo nesustodami. Frodas, įtempęs visą valią, stengėsi kvėpuoti, priversti kojas judėti. Hobitas nedrįso galvoti, kuo baigsis šis kankinantis bėgimas. Nebuvo jokios vilties atsilikti nepastebėtiems. Orkų vedlys nuolatos grįždavo į eilės galą ir tyčiojosi iš jų.
— Nagi! — juokėsi jis, šmaukšėdamas jiems per kojas. – Ten, kur rimbas, ten ir valia, utėlės. Laikykitės! Čia tik pradžia, atvykę į stovyklą gausite tiek, kad nepanešite. Taip jums ir reikia. Ką, nežinote, kad mes kariaujame?
Po kelių mylių kelias pagaliau ilgu šlaitu ėmė leistis į lygumą. Frodo jėgos baigėsi, jo valia ėmė silpnėti. Jis susvyravo ir suklupo. Semas iš paskutiniųjų stengėsi padėti, palaikyti Frodą, nors jautė, kad pats vargiai išlaikys tokį tempą. Jis suprato, kad galas gali ateiti bet kurią akimirką – šeimininkas apalps ar pagrius, viskas paaiškės, o jų karčios pastangos nueis veltui.
„Bet aš vis tiek spėsiu pasmeigti tą vergus varantį velnią", – galvojo jis.
Kai jis jau tiesė ranką prie kardo rankenos, atėjo netikėtas palengvėjimas. Jie jau buvo lygumoje, prie įėjimo į Uduną. Kiek tolėliau, prieš vartus tilto gale, vakarinis kelias jungėsi su kitais keliais, ateinančiais iš pietų ir iš Barad Duro. Visais keliais judėjo kariuomenė – Vakarų Kapitonai artėjo, Tamsos Lordas skubino savo karius į šiaurę. Atsitiko taip, kad į kelių sankirtą vienu metu atžygiavo keli būriai ir susidūrė tamsoje, kur nepasiekė ant sienų degusios sargybinės ugnys. Prasidėjo didžiulis stumdymasis bei plūdimasis, nes kiekvienas būrys norėjo prie vartų patekti pirmas ir baigti dienos žygį. Nors varovai rėkė, pliauškino rimbais, prasidėjo grumtynės, sužvango ginklai. Sunkiai ginkluotų uruksų būrys iš Barad Duro įsirėžė į Durthango koloną ir viską galutinai sutrikdė.
Nors ir apsvaigęs nuo skausmo bei nuovargio, Semas griebėsi paskutinės vilties — jis krito ant žemės, kartu nusitempdamas Frodą. Orkai sugriuvo ant jų, ėmė urgzti, keiktis. Repečkom hobitai lėtai šliaužė tolyn nuo sąmyšio, kol pagaliau niekieno nepastebėti nusirito nuo kelio. Aukštas kelkraštis, reikalingas tam, kad būrių vadovai nepasiklystų nei juodą naktį, nei rūke, kilo keletą pėdų virš lygios žemės.
Kurį laiką jie gulėjo nejudėdami. Buvo per tamsu ieškoti prieglaudos, o ir beviltiška. Bet Semas jautė, jog reikia bent jau dingti kuo toliau nuo pagrindinių kelių ir nuo deglų šviesos.
— Nagi, pone Frodai, – sušnibždėjo jis. – Dar truputį pašliaužki-te ir galėsite gulėti ramiai.
Paskutinėmis beviltiškomis pastangomis Frodas pasikėlė ant rankų ir nuropojo galbūt dar dvidešimt jardų. Tada įgriuvo į netikėtai priekyje atsivėrusią negilią duobę ir liko gulėti kaip negyvas.
3
Lemties Kalnas
Semas padėjo apiplyšusį orkišką apsiaustą šeimininkui po galva, tada jį ir save pridengė pilku Lorieno rūbu. Jo mintys nuklydo į tą gražų kraštą pas elfus, Semas tikėjo, kad jų rankomis išaustas audinys gali paslėpti juos šitoje baimės dykvietėje, kai nebeliko jokios vilties. Jis išgirdo, kaip tilsta grumtynės ir riksmai, būriams žygiuojant pro Izenmautą. Per tą netvarką bei sumaištį jų kol kas nepasigedo.
Semas gurkštelėjo vandens, privertė atsigerti Frodą, o kai šeimininkas šiek tiek atsigavo, davėjam visą vertingosios kelionės duonos paplotėlį ir liepė jį suvalgyti. Tada, pavargę taip, kad nebejautė jokios baimės, jie išsitiesė. Miegojo nedaug, neramiai, nes prakaitas atšalo, kieti akmenys dūrė, hobitai virpėjo. Iš šiaurės nuo Juodųjų Vartų per Kirit Gorgorą palei žemę šnarėjo šaltas vėjas.
Rytas vėl išaušo pilkas. Nors aukštai viršuje tebepūtė vakaris, bet apačioje, ant akmenų, po Juodosios Žemės sienomis, oras atrodė beveik'negyvas, šaltas ir kartu troškus. Semas iškišo galvą iš daubos. Žemė aplinkui buvo niūri, plokščia, purvinai ruda. Šalimais esančiais keliais niekas nejudėjo, bet Semas baiminosi budrių akių ant Izenmauto sienos, stūksojusios ne toliau kaip už aštunda-lio mylios į šiaurę. Toli pietryčiuose kaip didžiulis šešėlis dunksojo Kalnas. Iš jo rūko dūmai. Viena jų dalis kilo aukštyn, sklendė į rytus, kita didžiuliais tumulais ritosi nuo šlaitų ir plito pažeme. Pora mylių į šiaurės rytus tarsi rūstūs pilki vaiduokliai kilo Pelenų Kalnų šlaitai, už kurių lyg tolimi debesys, vos tamsesnės nei dangaus kraštas, kilo ūkanotos šiaurinės viršūnės.