Semas pabandė atspėti atstumus ir nuspręsti, kurį kelią rinktis.
— Kiekvienas žingsnis atrodo kaip penkiasdešimt mylių, – niūriai murmėjo jis, spoksodamas į grėsmingą kalną. – Dienos kelią įveikti ponui Frodui prireiks savaitės.
Jis papurtė galvą. Nuo tokių svarstymų Semą užplūdo tamsios mintys. Jo ištikimoje širdyje viltis niekada nemirdavo ilgam. Iki šiol jis vis svajojo apie grįžimą. Tačiau dabar pagaliau suprato karčią tiesą: maisto atsargų geriausiu atveju užteks pasiekti tikslui, o tada, atlikus užduotį, ateis galas vienišiems, benamiams ir alkaniems hobitams, atsidūrusiems vidury baisios dykumos. Kelio atgal nebus.
„Vadinasi, tokia bus mano pareiga, kaip aš ir nujaučiau pradėdamas, – pagalvojo Semas. – Padėti ponui Frodui iki paskutinio atodūsio ir numirti kartu su juo... Ką gi, pareiga yra pareiga, ją reikia atlikti. Nors mielai dar sykį pamatyčiau Krantinę ir Rožytę, ir jos brolius, ir Senioką, ir Merigoldą, ir visus. Negaliu įsivaizduoti, kad Gendalfas būtų pasiuntęs poną Frodą su šita užduotimi, jei nebūtų vilties grįžti. Viskas žlugo, kai jis krito Morajoje. Jei būtų likęs gyvas.. . Jis tikrai ką nors padarytų".
Tačiau mirusi ar mirštanti Semo viltis virto nauja jėga. Paprastas hobitiškas jo veidas tapo rūstus, valia – nepalaužiamasis pajuto, kaip per kojas ir rankas perbėgo virpulys, tarsi Semas virstų akmens ir plieno būtybe, kurios negali įveikti nei neviltis, nei nuovargis, nei nesuskaičiuojamos plikos mylios.
Su nauju ryžtu jis vėl ėmė dairytis aplink, svarstydamas kitą žingsnį. Kai prašvito smarkiau, jis nustebęs pamatė, kad lygumos, iš toli plokščios ir bekraštės, iš tiesų yra plyšėtos, nelygios. Visas Gorgoroto paviršius – minkšto purvo dykynė – buvo nusėtas didelėmis skylėmis, tarytum nučaižytas didžiulių akmenų lietaus. Didžiausią iš tokių skylių supo uolų skeveldrų pylimas, nuo jos į visas puses bėgo platūs plyšiai. Tokiame krašte buvo įmanoma sėlinti nuo slėptuvės iki slėptuvės, nematomiems niekam, išskyrus pačias budriausias akis. Tačiau reikėjo būti stipriam ir niekur neskubėti. Alkaniems ir pavargusiems hobitams, kurių laukė ilga kelionė, kraštas atrodė pražūtingai.
Svarstydamas visa tai, Semas grįžo pas savo šeimininką. Jam neprireikė jo kelti. Frodas gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į debesuotą dangų.
— Na, pone Frodai, – pasakė Semas, – aš čia truputį apsižvalgiau ir pagalvojau. Keliuose tuščia, tad geriau dingti, kol dar yra galimybė. Ar pajėgsite?
— Pajėgsiu, – atsakė Frodas, – privalau.
Dar sykį hobitai pradėjo žygį, šliauždami nuo daubos iki daubos, naudodamiesi visomis pasitaikančiomis užuoglaudomis. Jie nuolat artėjo prie šiaurinės kalnų grandinės šlaitų. Laikėsi rytinio Mordoro kelio, kol pagaliau jis atitolo, apsikabinęs kalnų šlaitus, ištirpdamas juoduose šešėliuose toli priekyje. Gorgoroto plynėse dabar nejudėjo nei žmogus, nei orkas. Tamsos Lordas jau beveik baigė grupuoti pajėgas. Netgi savo nepaimamoje šalyje jis ieškojo nakties slaptumo, bijodamas, kad prieš jį pasisukę pasaulio vėjai nesuplėšytų jo uždangų, susirūpinęs dėl naujienų apie įžūlius šnipus, praslydusius pro jo tinklus.
Nuėję kelias vargingas mylias hobitai sustojo. Frodas atrodė visiškai išsekęs. Semas matė, kad jis negalės ilgai taip eiti – šliauždamas, susikūprinęs, tai lėtai rinkdamasis abejotiną kelią, tai bėgdamas ir klupinėdamas.
— Kol šviesu, reikia grįžti į kelią, pone Frodai, – pasakė Semas. – Teks vėl pasikliauti sėkme! Paskutinį sykį ji mus beveik apvylė, bet ne visai. Dar pora mylių, o tada poilsis.
Jis rizikavo daug labiau, nei įsivaizdavo pats, tačiau Frodą pernelyg slėgė nešulys ir kova mintyse, kad jis prieštarautų ar rūpintųsi. Jie užsiropštė ant kelio ir nužingsniavo juo – kietu šaltu grindiniu, vedusiu į pačią Tamsos Tvirtovę. Tačiau juos lydėjo sėkmė — tą dieną hobitai nesutiko nė gyvos dvasios, o užslinkus nakčiai, jie prapuolė Mordoro tamsoje. Visa šalis laukė didžiulės audros: Vakarų Kapitonai jau kirto Kryžkelę ir paleido plėnimis mirtinus Imlad Morgulo laukus.
Taip tęsėsi beviltiška kelionė – Žiedas keliavo į pietus, o karalių vėliavos – į šiaurę. Hobitams kiekviena diena, kiekviena mylia buvo kartesnė nei anksčiau, jų jėgos seko, žemė darėsi vis pilnesnė blogio. Dieną jie priešų nesutikdavo. Kartais naktį, jiems neramiai susigūžus kokioje slėptuvėje šalia kelio, hobitai girdėdavo riksmus ir daugybės žingsnių garsą arba pralekiantį žiauriai varomą žirgą. Tačiau daug blogiau už visus pavojus buvo vis artėjanti grėsmė, slegianti keliautojus – siaubinga Jėga, kuri laukė, paskendusi giliose mintyse ir budriame įtūžyje už tamsios Sosto uždangos. Ji artėjo, artėjo, darėsi vis juodesnė, kaip atslenkanti nakties siena pasaulio pabaigoje.
Pagaliau nusileido siaubinga naktis. Vakarų Kapitonams pasiekus gyvųjų žemių pabaigą, dviejų keliautojų laukė tuščios nevilties valanda. Nuo pabėgimo iš orkų kariaunos praėjo keturios dienos, tačiau laikas driekėsi už jų tarsi nuolat tamsėjantis sapnas. Visą paskutinę dieną Frodas tylėjo, ėjo nuleidęs galvą ir dažnai klupinėjo, tarsi jo akys daugiau nematytų kelio po kojomis. Semas spėjo, jog iš visų skausmų skaudžiausias buvo augantis Žiedo svoris, nešulys kūnui ir kančia protui. Semas neramiai stebėjo, kaip šeimininkas dažnai pakelia kairę ranką lyg atremti smūgiui ar prisidengti įkritusioms akims nuo siaubingos Akies, bandančios į jas pažvelgti. Dešinė ranka kartais sėlindavo prie krūtinės, sugriebdavo Žiedą, o tada lėtai, valiai vėl paėmus viršų, atsitraukdavo.
Dabar, grįžus nakties tamsai, Frodas sėdėjo panarinęs galvą tarp kelių, nuleidęs rankas ant žemės, silpnai trūkčiojo bevalės plaštakos. Semas stebėjo jį, kol naktis uždengė juos abu ir paslėpė vieną nuo kito. Jis neberado žodžių ir pasiliko su savo tamsiomis mintimis. Jis pats, nors pavargęs, nors slegiamas baimės, vis dar turėjo jėgų. Gelbėjo lembaso savybės, be kurių hobitai jau seniai būtų kritę ir numirę. Jis nenumalšino alkio, Semas dažnai prisimindavo valgį, geisdamas paprastos duonos ar mėsos. Tačiau kelioninė elfų duona turėjo galios, kuri stiprėjo, jei keliautojai tenkinosi ja viena, nemaišydami su kitu maistu. Ji maitino valią, teikė jėgų raumenims ir leido valdyti kojas stipriau nei tai įmanoma mirtingajam. Tačiau dabar reikėjo apsispręsti iš naujo. Jie nebegalėjo toliau eiti keliu, nes jis vedė į rytus, į didįjį Šešėlį, o Kalnas dunksojo dešinėje, beveik tiesiai pietuose, hobitai turėjo sukti į jį. Priekyje driekėsi plati, plika, garuojanti, pelenais nuklota žemė.
-Vandens, vandens! – murmėjo Semas. Jis gailėjo sau, todėl išdžiūvusioje burnoje liežuvis buvo storas, ištinęs, tačiau kad ir kaip jis stengėsi, vandens liko labai mažai, gal pusė butelio, o keliauti reikės dar ilgai. Viskas jau seniai būtų išgerta, jei jie nebūtų ryžęsi pasukti orkų keliu. Jame dideliais tarpais stovėjo cisternos, skirtos per sausus regionus skubiai keliaujantiems kariams. Vienoje jų Semas rado dar likusio vandens, dvokiančio, apteršto orkų, tačiau tinkančio jų beviltiškai padėčiai. Tai buvo vakar. Daugiau vandens tikėtis nebuvo galima.
Nuvargintas rūpesčių Semas užsnūdo, palikęs rytojų rytojui. Daugiau padaryti jis nieko negalėjo. Sapnai ir realybė susimaišė.
Jis matė šviesas, panašias į piktdžiugiškas akis, tamsius sėlinančius šešėlius, jis girdėjo laukinių žvėrių triukšmą ir siaubingus kankinamų padarų riksmus. Semas pabusdavo tik tam, kad suvoktų, jog visas pasaulis tamsus, o aplink – vien tuščia juoduma. Tik sykį, pabudęs ir karštligiškai dairydamasis, Semas pamanė, kad jis mato blyškias tarsi akis šviesas, bet greitai jos sumirksėjo ir dingo.