Lėtai, nenoriai slinko nekenčiama naktis. Vėliau išaušusi diena buvo blanki. Čia, prie Kalno, oras buvo amžinai padūmavęs, o nuo Tamsiosios Tvirtovės šliaužė Šešėlio garai, kuriais siautėsi Sauronas. Frodas gulėjo ant nugaros ir nejudėjo. Semas stovėjo šalia, nenorėdamas kalbėti, bet žinodamas, jog turi tarti žodį: jis privalo pakelti šeimininko valią dar vienam žygiui. Pagaliau pasilenkęs, paglostęs Frodo kaktą, jis sušnibždėjo:
— Pabuskite, šeimininke! Laikas vėl keliauti. Tarsi pakeltas varpo dūžio, Frodas greitai pakirdo, atsistojo ir pažiūrėjo į pietus, tačiau pamatęs Kalną bei dykumą vėl susmuko.
— Aš negaliu, Semai, – pasakė jis, – taip sunku nešti, taip sunku.
Semas žinojo dar nepravėręs burnos, kad jo žodžiai veltui, kad jie atneš daugiau žalos nei naudos, bet kupinas gailesčio jis negalėjo susivaldyti.
— Leiskite man jį truputį panešti, šeimininke, – tarė Semas. – Aš nešiu tą naštą neburnodamas, kol turėsiu jėgų. Frodo akys užsiplieskė.
— Pasitrauk! Neliesk manęs! – suriko jis. — Jis mano. Eik šalin! — Jo ranka sugriebė kardo rankeną, bet greitai balsas pasikeitė. – Ne, ne, Semai, – liūdnai pasakė Frodas, – tu turi suprasti. Tai mano nešulys, niekas kitas jo neneš. Jau per vėlu, brangusis Semai. Taip man nepadėsi. Aš jau beveik jo valioje. Negalėčiau jo atiduoti, o jei bandytum atimti, išprotėčiau.
Semas linktelėjo.
— Suprantu, – pasakė jis. – Aš pagalvojau, pone Frodai, kad yra kitų daiktų, be kurių galime apsieiti. Kodėl nepalengvinus naštos? Dabar mes keliausime tiesiai, — jis parodė į Kalną, – neverta nešti to, ko tikrai neprireiks.
Frodas pažvelgė į Kalną.
— Taip, – tarė jis, – tame kelyje mums daug nereiks. O pabaigoje – išvis nieko.
Paėmęs orko skydą jis nusviedė jį šalin, paskui ir šalmą. Tada nusiėmė pilką apsiaustą, atsisegė sunkų diržą ir metė jį žemėn kartu su makštyse įkištu kardu. Frodas nusiplėšė ir išmėtė juodo apsiausto skiautes.
— Viskas, daugiau orkų nebūsiu, – šūktelėjo jis, – ir nenešiosiu jokio ginklo, doro ar šlykštaus. Tegu jie pabando mane paimti!
Semas pasielgė taip pat. Jis nusimetė orkiškus drabužius, išsiėmė visus daiktus iš kuprinės. Kiekvienas daiktelis pasidarė jam brangus – kartu su juo jie nukeliavo tokį vargingą kelią. Sunkiausia buvo skirtis su virimo įrankiais. Nuo minties, kad reikės juos išmesti, Semo akyse susikaupė ašaros.
— Ar prisimenate tą triušieną, pone Frodai? – paklausė jis. – Ir mūsų vietelę šiltame krante kapitono Faramiro krašte, tą dieną, kai pamačiau drambilą?
— Ne, bijau, kad neprisimenu, Semai, – papurtė galvą Frodas. – Žinau, kad taip atsitiko, bet nieko nematau. Nejaučiu maisto skonio, vandens čiurlenimo, vėjo pūtimo, neatsimenu nei medžių, nei žolės, nei gėlių, nebeliko nei mėnulio, nei žvaigždžių. Aš nuogas tamsoje, Semai, nebeliko uždangos tarp manęs ir ugnies rato. Aš pradedu matyti jį net ir atmerktomis akimis, visa kita nublanksta.
Semas priėjo ir pabučiavo jam ranką.
— Kuo greičiau juo atsikratysime, tuo greičiau pailsėsime, – lėtai tarė jis, nerasdamas geresnių žodžių. – Kalbos nieko nepakeis, sumurmėjo Semas pats sau, rinkdamas daiktus, kurių jie nusprendė atsikratyti. Jis nenorėjo palikti jų vidury dykvietės, kad visi matytų. – Smirdžius, aišku, paėmė tuos orkiškus šarvus, bet kardo jis negaus. Net tuščiomis rankomis jis pridarys bėdos. Jos nelies ir mano puodų!
Tai pasakęs jis nunešė visą turtą prie vienos iš žiojinčių skylių, išvarpiusių žemę, ir įmetė vidun. Į tamsą krintančių brangiųjų jo puodų barškėjimas skaudžiai sugniaužė širdį.
Jis grįžo pas Frodą ir nuo elfiškos virvės atpjovė atraižą, kuria šeimininkas susijuosė pilką apsiaustą. Likusią virvės dalį kruopščiai suvyniojo ir įsidėjo į kuprinę. Bejos, liko tik kelioninės duonos likučiai, vandens butelis, prie diržo kabantis Gylys ir tunikos kišenėje prie krūtinės paslėptas Galadrielės buteliukas su maža dėžute, kurią ji padovanojo Semui.
Pagaliau jie pasisuko į Kalną ir pajudėjo, nebegalvodami slėptis, nuovargį bei silpstančią valią pajungę vienam tikslui – slinkti tolyn. Niūrios dienos prieblandoje net šioje budrioje žemėje hobitų niekas nebūtų pastebėjęs, nebent visai iš arti. Iš visų Tamsiojo Lordo vergų tik Nazgulai galėjo įspėti jį apie pavojų, mažytį, bet atkakliai besiskverbiantį į pačią jo saugomos šalies širdį. Tačiau Nazgulai ant juodų sparnų skraidė su kitomis užduotimis: jie susirinko toli nuo čia, temdydami Vakarų Kapitonų žygį, o Tamsiosios Tvirtovės mintys buvo su jais.
Tą dieną Semui atrodė, kad šeimininkas rado naujų jėgų, kurių negalėjai paaiškinti kiek palengvėjusių jo nešuliu. Iš pradžių jie nukeliavo toliau ir greičiau, nei jis tikėjosi. Kraštas buvo nelygus, niūrus, bet jie vis tiek stūmėsi pirmyn ir Kalnas artėjo. Tačiau dienai besibaigiant ir blausiai šviesai ėmus nykti, Frodas vėl sulinko, pradėjo svirduliuoti, tarsi tos pastangos būtų surijusios visas likusias jėgas.
Pagaliau jis susmuko.
— Noriu gerti, Semai, – tarė jis ir nutilo. Semas davėjam gurkšnelį. Butelyje liko dar vienas. Pats jis apsiėjo be vandens. Kai hobitus apgaubė dar viena Mordoro naktis, visas jo mintis įveikė prisiminimai apie vandenį. Kiekviena matyta versmė, šaltinis ar fontanas, tekantis po žalių gluosnių šešėliais, mirguliuojantis saulėje, šoko ir raibuliavo, kankindami jį už sumerktų akių. Semas jautė vėsų purvą kojų pirštais — jis braidžiojo Krantinės Tvenkinyje kartu su Linksmute, Tomu, Nibsu ir jų sesute Rožyte.
— Tai buvo prieš daug metų, – atsiduso jis, – labai toli. Vienintelis kelias atgal, jei toks yra, veda pro Kalną. Jis negalėjo užmigti, tad ginčijosi su savimi.
— Nagi, pagalvok, mums pavyko geriau, nei tu tikėjaisi, – tvirtai pareiškė jis. – Pradžia visai šauni. Ko gero, iki sustodami nukeliavome pusę kelio. Dar viena diena ir viskas. — Jis stabtelėjo.
— Nebūk kvailys, Semai Gemdži, – atsakė jo paties balsas, — jis neišlaikys dar vienos tokios dienos, jei išvis galės pajudėti. Ir tu ilgai netempsi, atiduodamas jam visą vandenį bei didžiąją dalį maisto.
— Aš dar šauniai paėjėsiu. Matysi.
-Kur?
— Iki Kalno, be abejo.
— O kas po to, Semai Gemdži, kas po to? Kai ten atsidursi, ką tu darysi? Jis nieko negalės padaryti pats.
Savo siaubui, Semas suprato, kad negali atsakyti. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kas įvyks Kalne. Frodas nedaug kalbėjo apie savo užduotį. Semas apytikriai žinojo, kad Žiedą kažkaip reikia įmesti į ugnį.
— Lemties Žiotys, – sumurmėjo jis, prisiminęs seną vardą. – Gal šeimininkas žino, kaip jas rasti. Aš tikrai nežinau.
— Na matai! – atsklido atsakymas. – Viskas beprasmiška. Jis pats taip sakė. Tu kvailys, vargsti ir viliesi. Galėjai jau seniai atsigulti ir užmigti, jei nebūtum toks šuniškai atsidavęs. Vis tiek mirsi, tik dar blogiau. Gali jau dabar gultis ir pasiduoti. Juk niekada nepasieksi viršūnės.
— Pasieksiu, net jei reikės palikti viską, išskyrus savo kaulus, pasakė Semas. – Aš pats užnešiu poną Frodą, net jei stuburas lūs ir širdis plyš. Gana ginčytis!
Tą akimirką Semas pajuto po kojomis sudrebėjusią žemę ir išgirdo tolimą dundėjimą, lyg gelmėse įkalintas vartytųsi griaustinis. Po debesimis blykstelėjo ir išnyko raudona liepsna. Kalnas irgi miegojo neramiai.
Prasidėjo paskutinis jų kelionės iki Orodruino etapas. Jis tapo didesne kančia, nei Semas įsivaizdavo galįs iškęsti. Jam viską skaudėjo, o burna išdžiūvo taip, kad jis nebegalėjo praryti nė kąsnelio maisto. Nešvito, tačiau ne tik dėl Kalno dūmų: berods, tvenkėsi audra, toli pietryčiuose po juodais debesimis blyksėjo žaibai. Dar blogiau, oras pritvinko garų, kvėpuoti buvo sunku ir skausminga, hobitai apsvaigo, svirduliavo ir dažnai griūdavo. Tačiau jų valia nepasidavė, jie stūmėsi pirmyn.