Kalnas vis artėjo, kol pagaliau užpildė visą horizontą, rūsčiai dunksėdamas priekyje: milžiniška pelenų, šlako ir apdegusių akmenų krūva, iš kurios į debesis kilo status kūgis. Išnykus dienos prietemai ir atėjus nakčiai hobitai atšliaužė iki jo papėdės.
Sušvokštęs Frodas krito ant žemės. Semas atsisėdo šalia. Savo nuostabai, jis jautė nuovargį, tačiau kartu ir palengvėjimą, jo galva vėl buvo šviesi. Minčių nebetrikdė ginčai. Jis žinojo visus nevilties argumentus ir nesiklausė jų. Dabar palaužti jo valią galėjo tik mirtis. Jis nebenorėjo miegoti, jautėsi budrus. Semas žinojo, jog visi pavojai dabar rinkosi į vieną vietą – kita diena bus lemties diena, paskutinių pastangų ar nesėkmės diena, paskutinis atodūsis.
Tačiau kada ji ateis? Naktis atrodė belaikė, niekada nesibaigsianti, mirštančios minutės tįso į sustingusias valandas. Semas pradėjo galvoti, jog prasidėjo antroji tamsa ir diena daugiau niekada nebeateis. Galų gale jis užčiuopė Frodo ranką. Ji buvo šalta, drebėjo. Seimininką purtė šaltis.
— Nereikėjo palikti antklodės, – sumurmėjo Semas ir atsigulęs pabandė rankomis bei kūnu sušildyti Frodą. Tada jį suėmė miegas, blanki paskutinė jų užduoties diena užtiko juos drauge. Vakar nutilęs vėjas pasikeitė. Dabar jis atskriejo iš šiaurės ir ėmė stiprėti. Nematomos saulės šviesa smelkėsi į šešėlius, kuriuose gulėjo hobitai.
— Na, pirmyn! Paskutinį kartą pirmyn! – pasakė stodamasis Semas. Jis pasilenkė virš Frodo, švelniai jį žadindamas. Frodas sudejavo, didžiulėmis valios pastangomis atsistojo, tačiau vėl suklupo ant kelių. Jis sunkiai pakėlė akis į tamsius Lemties Kalno šlaitus, dunksančius viršuje, ir pradėjo ropoti.
Semas žiūrėjo į jį, verkdamas širdyje, tačiau sausose, geliančiose akyse nepasirodė nė ašaros.
-Aš sakiau, kad nešiu jį, net jei lūs stuburas, – sumurmėjo jis, — ir padarysiu tai.
— Pone Frodai! – sušuko jis. – Negaliu nešti jo už jus, tačiau galiu nešti jus ir jį. Kelkitės! Eime, pone Frodai, brangusis! Semas jus paneš. Tik pasakykit, kur eiti, ir jis eis.
Frodas užsiropštė Semui ant nugaros, rankomis laisvai apkabino kaklą, o kojas stipriai paspaudė po rankomis. Semas atsistojo ir nustebęs pajuto, koks lengvas jo nešulys. Jis bijojo, kad vargiai turės jėgų pakelti vieną šeimininką, o dar tikėjosi pajusiąs siaubingą prakeikto Žiedo svorį. Tačiau taip nebuvo. Gal dėl to, kad Frodą išsekino ilgi skausmai, nuodinga žaizda, širdgėla, baimė ir klaidžiojimai be namų, gal netikėtai prabudus paskutinėms jėgoms, Semas pakėlė Frodą ne sunkiau nei hobitų vaiką ant nugaros, kai lakstydavo Grafystės pievose ar šieno laukuose. Jis giliai įkvėpė, pajudėjo.
Jie pasiekė Kalno papėdę iš šiaurės vakarų pusės, ten jo ilgi pilki šlaitai, nors ir plyšėti, nebuvo tokie statūs. Frodas tylėjo, tad Semas stengėsi kaip įmanydamas, neturėdamas kito vedlio, tik savo valią, verčiančią kopti tol, kol baigsis jėgos ir palus valia. Jis svirduliavo vis aukštyn, sukiodamasis, vengdamas statesniu šlaitų, dažnai griūdamas į priekį, galų gale šliauždamas kaip sraigė su sunkiu nešuliu ant nugaros. Kai valia nebepajėgė vesti jo toliau, o kojos sulinko, Semas sustojo ir švelniai paguldė šeimininką ant žemės.
Frodas atsimerkė, atsikvėpė. Čia viršuje kvėpuoti buvo lengviau, nebedusino žemumoje tumuliuojantys garai.
— Ačiū, Semai, – sugergžė jis. – Ar dar toli?
— Nežinau, – atsakė Semas, – nes nežinau, kur mes einame.
Jis pažiūrėjo atgal, pažiūrėjo į viršų, ir apstulbo, pamatęs, kaip aukštai jie užkopė paskutinėmis jėgomis. Grėsmingas ir vienišas Kalnas atrodė aukštesnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar Semas matė, kad jis ne toks status kaip Efel Duato tarpekliai, kuriuos įveikė jiedu su Frodu. Raukšlėtas, apgriuvęs jo pagrindas kilo gal tris tūkstančius pėdų virš lygumos, o virš jo dar pusę tiek stiebėsi centrinis kūgis – tarsi didžiulė krosnis ar kaminas, besibaigiąs dantytu krateriu. Semas jau užkopė iki pusės pagrindo, Gorgoroto lyguma dūlavo apačioje, apgaubta garų ir šešėlių. Pažvelgęs aukštyn Semas norėjo sušukti, jei tik būtų leidusi perdžiūvusi gerklė, nes tarp išsi-varčiusių akmenų jis aiškiai matė taką ar kelią. Jis vingiavo iš vakarų aukštyn, it gyvatė vydamasis apie Kalną, ir nyko iš akių kūgio papėdėje, rytinėje pusėje.
Semas nematė kelio tiesiai virš savęs — jį užstojo šlaitas, – tačiau spėjo, jog dar truputį palypėję jie pataikytų į taką. Hobitui sugrįžo viltis. Jie dar gali užkariauti Kalną.
-Tarsi tamtyčjis ten nutiestas! – pasakė jis pats sau. — Jei jo nebūtų, turėčiau pripažinti, kad pabaigoje pralaimėjau.
Takas buvo nutiestas ne Semui. Jis nežinojo, kad žiūri į Saurono Kelią nuo Barad Duro iki Samat Nauro, Ugnies Kambarių. Kelias atėjo nuo milžiniškų vakarinių Tamsiosios Tvirtovės vartų, pro didžiulį geležinį tiltą, pastatytą virš gilios prarajos, tada leidosi žemyn į lygumą, tris mylias vingiavo tarp dviejų rūkstančių bedugnių, kol galų gale pasiekė ilgą šlaitą, kylantį rytine Kalno puse.
Ten, sukdamasis apie galingą kalną nuo pietų iki šiaurės, jis kilo aukštyn iki viršutinio kūgio, tačiau dar toli iki dvokiančios viršūnės, iki tamsaus įėjimo, žvelgiančio į rytus, tiesiai į Akies Langą šešėlių mantijomis apgaubtoje Saurono tvirtovėje. Dažnai užverčiamas ar sunaikinamas sujudusių Kalno krosnių, tūkstančių orkų pastangomis kelias visada būdavo išvalomas ir atstatomas.
Semas giliai įkvėpė. Jis matė taką, bet nežinojo, kaip užlipti šlaitu aukštyn. Iš pradžių reikėjo leisti atsikvėpti skaudančiai nugarai. Kurį laiką jis pagulėjo šalia Frodo. Jiedu nekalbėjo. Lėtai švito. Staiga Semą apėmė nesuprantamas nerimas. Atrodė, lyg kas jam šauktų: „Dabar, dabar arba bus per vėlu!" Jis susitvardė ir atsistojo. Frodas, berods, irgi išgirdo šauksmą ir atsiklaupė.
— Aš šliaušiu, Semai, – sugargė jis.
Taip pėda po pėdos kaip maži pilki kirminai jie šliaužė šlaitu aukštyn. Pasiekę taką hobitai pamatė, kad jis platus ir grįstas skalda bei presuotais pelenais. Frodas užlipo ant jo ir pagautas keistos nuojautos lėtai pasisuko į rytus. Tolumoje kabojo Saurono šešėliai, tačiau mantija, perdrėksta vakarų vėjo gūsio, o gal sujudinta nerimo viduje, suraibuliavo, akimirkai prasiskleidė, ir jis pamatė juodas, tamsesnes ir juodesnes nei milžiniški šešėliai aplink, žiaurias aukščiausio Barad Duro bokšto viršūnes bei geležinę karūną. Akimirką jie stūksojo ramūs, tačiau kažkur iš didžiulio lango neišmatuojamame aukštyje į šiaurę dūrė raudona liepsna, skrodžiančios Akies mirgesys, ir šešėliai vėl susiskleidė, siaubingas vaizdas dingo. Akis buvo pasisukusi ne į juos, ji žiūrėjo į šiaurę, kur apsupti stovėjo Vakarų Kapitonai. Ten buvo nukreiptas visas jos įniršis – Jėga rengėsi smogti mirtiną smūgį. Tačiau nuo to siaubingo vaizdo Frodas krito tarsi mirtinai sužeistas. Jo ranka puolė grabinėti apie kaklą.
Semas priklaupė šalia. Tyliai, beveik negirdimai, jis išgirdo Frodą šnibždant:
— Padėk man, Semai! Padėk man, Semai! Laikyk mano ranką! Aš negaliu sustoti.
Semas paėmė šeimininko rankas, sudėjo jas delnais, pabučiavo ir švelniai suspaudė tarp savųjų. Jam atėjo baisi mintis:
„Jis mus pastebėjo! Viskas išaiškėjo ar tuoj išaiškės. Dabar, Semai Gemdži, jau tikrai galas".