Semas vėl pakėlė Frodą, prispaudė jo rankas sau prie krūtinės, o šeimininko kojas paliko vilktis. Nuleidęs galvą jis pajudėjo kylančiu keliu. Tai nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Visa laimė, kad ugnys, išsiveržusios Semui stovint ant Kirt Ungolo, nutekėjo pietiniais ir vakariniais šlaitais, o šitoje pusėje kelias nebuvo užpiltas. Tačiau daugelyje vietų jis buvo apiręs ar sueižėjęs. Kurį laiką kilęs į rytus, jis aštriu kampu sukosi atgal, į vakarus. Posūkyje kelias buvo iškirstas vėjų nugairintoje akmens uoloje, kurią kadaise išvėmė Kalno krosnys. Švokšdamas po savo nešuliu Semas pasuko keliu ir akies krašteliu išvydo kažką krentant nuo uolos – lyg nuslydusį mažą juodą akmenį.
Netikėtas svoris užgulė hobitą, jis pargriuvo, persirėždamas delnus, tebelaikiusius šeimininko rankas. Semas suprato, kas atsitiko, nes viršuje išgirdo nekenčiamą balsą.
— Ššlykšštuss ššeimininkass! – šnypštė balsas. – Ššlykšštuss ššeimininkass muss apgavo, apgavo Smygolą, gollum. Jiss neturi ten eiti. Jiss neturi pakenkti Mieliausiajam. Atiduok jį Smygolui, taipss, atiduok jį mumss! Atiduok jį mumss!
Milžiniškomis pastangomis Semas atsistojo. Jis iš karto išsitraukė kardą, tačiau negalėjo nieko padaryti. Golumas su Frodu buvo susikabinę. Golumas draskė jo šeimininką, bandydamas pasiekti grandinėlę ir Žiedą. Tai buvo vienintelis dalykas, dar galėjęs įpūsti gęstančias Frodo širdies žarijas – puolimas, bandymas jėga išplėšti jo lobį. Jis gynėsi su įniršiu, nustebinusiu ne tik Semą, bet ir Golumą. Tačiau viskas galėjo pakrypti kitaip, jei pats Golumas nebūtų pasikeitęs. Tie siaubingi keliai, kuriais jis praėjo, vienatvė, alkis, troškulys, deginantis geismas ir siaubinga baimė paliko žymes. Golumas buvo liesas, išbadėjęs ir iškankintas padaras, vieni kaulai, glaudžiai aptempti pageltusia oda. Jo akyse degė laukinė ugnis, tačiau įniršis neprilygo ankstesnei kibiai jėgai. Frodas nusviedė jį ir virpėdamas atsistojo.
— Žemyn, žemyn! – sušvokštė jis, prispaudęs ranką prie krūtinės, kad po odiniais marškiniais galėtų užčiuopti Žiedą. – Žemyn, šliuže, traukis iš mano kelio! Tavo laikas baigėsi. Dabar nebegali manęs išduoti ar užmušti.
Staiga, kaip kažkada Emyn Mulo šlaituose, Semas kitomis akimis išvydo abu priešininkus. Susigūžusi figūra, vos daugiau nei gyvos būtybės šešėlis, visiškai suiręs ir nugalėtas padaras, vis dar kupinas siaubingo geismo bei įtūžio, ir prieš jj stovintis rūstus, negailestingas milžinas baltais rūbais, prie krūtinės laikantis ugnies ratą. Iš ugnies pasigirdo valdingas balsas:
— Nešdinkis ir daugiau nebetrukdyk! Jei dar sykį mane paliesi, būsi pats nusviestas į lemties ugnį.
Susigūžusi figūra atsitraukė, mirksinčiose jos akyse tūnojo siaubas ir vis vien – nepasotinamas geismas.
Vizija išnyko. Semas pamatė stovintį Frodą, ranką prisidėjusį prie krūtinės ir sunkiai kvėpuojantį, o Golumą parkritusį ant kelių išskėstomis rankomis ant žemės prie hobito kojų.
— Atsargiai! – suriko Semas. — Jis šoks! – Semas žengė į priekį, mosuodamas kardu. – Greitai, šeimininke, – sušniokštė jis. – Eikit! Eikit! Negaiškit! Aš su juo susidorosiu. Eikit!
Erodas pasižiūrėjo į jį lyg iš labai toli.
— Taip, turiu eiti, – pasakė jis. – Lik sveikas, Seniai! Pagaliau pabaiga. Lemtis laukia Lemties Kalno. Lik sveikas! Jis pasisuko ir lėtai, bet tvirtai nuėjo kylančiu taku.
— Aha! – tarė Semas, – pagaliau galiu susitvarkyti su tavimi!
Jis puolė į priekį su pliku kardu. Tačiau Golumas nebėgo. Jis parpuolė kniūbsčias ant žemės ir sukūkčiojo.
— Nežudyk mūsų, – verkė jis, – nedaryk skausmo žiauriu ššlykšščiu plienu! Leissk pagyventi, taipss, dar truputį pagyventi. Žuvę, žuvę! Mess žuvę! Mieliausiajam žuvus mess mirsime, taip, virsime dulkėmiss. – Ilgais kaulėtais pirštais jis graibstė kelio pelenus. – Dulkėmiss! – šnypštė Golumas.
Semo ranka sudrebėjo. Jis degė iš įniršio, prisimindamas visą patirtą blogį. Būtų teisinga užmušti šitą apgaviką ir žudiką — jis nusipelnė žiauraus teisingumo. Be to, tai buvo vienintelė saugi išeitis. Tačiau giliai širdyje kažkas hobitą sulaikė: jis negalėjo smogti dulkėse gulinčiam padarui, visų apleistam, vienišam, visiškai sunaikintam. Semas pats trumpai mūvėjo Žiedą, tad dabar miglotai suvokė agoniją, apėmusią susitraukusį Golumo protą ir Žiedui tarnaujantį kūną, niekada gyvenime nebegalėsiantį rasti ramybės ar palengvėjimo. Tačiau Semas nežinojo, kokiais žodžiais išreikšti savo jausmus.
— Ak tu prakeiktas dvokiantis padare! – sušuko jis. – Nešdinkis! Eik šalin! Aš tavimi nepasitikiu ir mielai suspardyčiau, bet dabar nešdinkis! Arba aš tave papjausiu – taip, papjausiu žiauriu plienu.
Golumas atsistojo keturiomis, porą žingsnių atsitraukė, vėl grįžo, bet, Semui prisitaikius spirti, nėrė žemyn taku. Semas nebekreipė į jį dėmesio. Hobitas staiga prisiminė šeimininką. Pakėlęs akis kelyje jo nebematė. Kiek įstengdamas Semas nuskubėjo keliu aukštyn. Pažvelgęs žemyn jis būtų pamatęs, kaip netoliese Golumas apsisuko ir su akyse degančia beprotiška ugnimi greitai, bet atsargiai grįžo, sėlindamas Semui už nugaros – baikštus šešėlis tarp akmenų.
Kelias kilo aukštyn. Netrukus jis paskutinį kartą pasisuko į rytus palei kūgio viršūnę ir pasiekė tamsią landą Kalno šone – Samat Nauro duris. Tolumoje kylanti į pietus saulė, persmeigusi rūkus ir miglas, grėsmingai švytėjo kaip dulsvas raudonas diskas, tačiau aplink Kalną visos Mordoro žemės buvo negyvos, tylios, apsiklojusios šešėliais. Jos laukė siaubingo smūgio.
Semas priėjo prie atviros angos ir pažvelgė vidun. Buvo tamsu, karšta, orą drebino gilus dundėjimas.
— Erodai! Šeimininke! – pašaukė jis.
Akimirką Semas pastovėjo besidaužančia iš baimės širdimi, tada įėjo vidun. Šešėlis nusekė iš paskos.
Iš pradžių nieko nesimatė. Esant tokiai būtinybei, jis vėl išsitraukė Galadrielės buteliuką, tačiau drebančioje hobito rankoje jis buvo blyškus, šaltas ir neapšvietė troškios tamsos. Jis pasiekė Saurono šalies širdį, jo senąsias galios kalves, čia visos kitos jėgos buvo pažabotos. Semas baimingai žengė keletą žingsnių tamsoje. Netikėtai blykstelėjo raudona šviesa, šovusi į viršų ir smogusi į aukštą juodą stogą. Semas pamatė, kad atsidūrė ilgame urve ar tunelyje, išgręžtame rūkstančiame Kalno kūgyje. Tačiau netoliese grindyse ir sienose iš abiejų pusių atsivėrė didžiulis plyšys, kuriame plazdėjo raudonos liepsnos, tai šokdamos aukštyn, tai krisdamos žemyn į tamsą. Visą laiką giliai apačioje girdėjosi dundėjimas, tarsi pulsuotų ir dirbtų galingi mechanizmai.
Šviesa vėl plykstelėjo aukštyn. Ant paties prarajos krašto, prie Lemties Žiočių, stovėjo Erodas — juodas liepsnojančiame fone, įsitempęs, tiesus, tarsi suakmenėjęs.
— Šeimininke! – suriko Semas.
Frodas sujudėjo ir prabilo aiškiu balsu – aiškesniu ir galingesniu, nei Semas kada nors girdėjo. Balsas nustelbė Kalno dūsavimą ir dundėjimą, ataidėdamas urvo sienomis.
— Aš atėjau, – tarė Frodas, – tačiau renkuosi daryti ne tai, ko atėjau. Aš to nedarysiu. Žiedas yra mano! – staiga, užsimovęs jį ant piršto, Frodas išnyko Semui iš akių. Semas išsižiojo, tačiau nespėjo surikti, nes tą akimirką atsitiko daug dalykų.
Kažkas žiauriai smogė Semui į nugarą, pakirto kojas ir jis nuskriejo į šalį, susimušdamas galvą į akmenines grindis. Per jį peršoko juoda figūra. Semas sukniubo, viskas užtemo.
O tolumoje, Frodui užsimovus Žiedą ir paskelbus jį savu pačiame Samat Naure, blogio šalies širdyje, Barad Duro Jėga suvirpėjo. Visa Tvirtovė sudrebėjo nuo pamatų iki išdidžios žiaurios karūnos. Tamsos Lordas staiga pajuto hobitą. Persmeigusi visus šešėlius, jo Akis pažvelgė per lygumą į duris, lyg akinanti tiesa Sauronui atsivėrė visa jo kvailumo bedugnė, pagaliau paaiškėjo visi priešų planai. Ryjančia liepsna užsidegė jo įniršis, tačiau kaip smaugiantys juodi dūmai pakilo baimė. Sauronas suprato mirtiną pavojų. Jo likimas pakibo ant plauko.