Jo protas atsikratė visų planų, visų baimės ir išdavystės voratinklių, visų strategijų ir karų, per visą šalį nusirito jo virpulys, vergai susigūžė, armijos sustojo, o jų vadovai, netekę aukščiausiosios valios, beviltiškai sudrebėjo. Juos pamiršo. Visas juos laikiusios Jėgos protas, visa galia susitelkė į Kalną. Saurono pašaukti, sukdamiesi ir klykdami, greičiau už vėją į lenktynes su likimu puolė Nazgulai, Žiedo Šmėklos. Lyg vėtra jie skubėjo į pietus prie Lemties Kalno.
Semas atsistojo. Jis buvo apsvaigęs, akis užliejo iš galvos tekantis kraujas. Grabinėdamasis žengė į priekį ir pamatė keistą, siaubingą vaizdą. Ant bedugnės krašto Golumas lyg beprotis kovėsi su nematomu priešu. Jis svirduliavo – tai ant paties prarajos krašto, per plauką nuo kritimo, tai atitoldamas nuo jos, – griuvo ant žemės, kėlėsi ir vėl griuvo. Jis visą laiką šnypštė, bet nesakė nė žodžio.
Apačioje pabudo piktos liepsnos, tvykstelėjo raudona ugnis, visą urvą užliejo nepakeliamas karštis bei švytėjimas. Staiga Semas pamatė, kaip ilgos Golumo rankos pakilo prie burnos, blykstelėjo baltos iltys ir kąsdamos susičiaupė. Frodas suriko ir vėl pasirodė, suklupęs ant kelių šalia bedugnės krašto. O Golumas, šokdamas tarsi beprotis, laikė iškėlęs Žiedą, kuriame vis dar styrojo pirštas. Žiedas dabar švytėjo taip, lyg būtų nukaldintas iš gyvos ugnies.
— Mieliausias, Mieliausias, Mieliausias! – šaukė Golumas. – Manf) Mieliausias! O mano Mieliausias! – Su tais žodžiais, pakėlęs akis į savo lobį, jis žengė per toli, palinko, susvyravo ant krašto ir klyktelėjęs krito žemyn. Iš gelmių paskutinįkart atsklido jo „Mieliausias", Golumas dingo.
Pasigirdo staugimas ir bildesys. Į viršų pašokusios ugnys laižė stogą. Virpesys vis stiprėjo, Kalnas sudrebėjo. Semas pribėgo prie Frodo, pakėlė jį ir nunešė prie durų. Ten, ant tamsaus Samat Nauro slenksčio, aukštai virš Mordoro lygumų, jį apėmė toks siaubas bei nuostaba, kad Semas pamiršo visa kita ir žiūrėjo lyg suakmenėjęs.
Jis išvydo sūkuriuojančius debesis, o jų viduryje – bokštus ir sienas, aukštas kaip kalvos, pastatytas ant galingo Kalno sosto virš neišmatuojamo gylio duobių, didžiulius rūmus ir įtvirtinimus, stačius kaip uolos aklus kalėjimus, žiojinčius plieninius bei deimantinius vartus. Bet staiga visa tai išnyko. Bokštai griuvo, kalnai šliaužė žemyn, sienos byrėjo ir lydėsi, į viršų kilo didžiuliai dūmų stulpai ir garų fontanai, susitvenkę viršuje kaip visa ryjanti banga. Jos putota viršūnė nugarmėjo ant žemės. Pagaliau per mylių mylias pasigirdo trenksmas, virsdamas kurtinančiu dundėjimu ir staugimu, žemė sudrebėjo, lyguma susigarankščiavo ir suskilo, Orodruinas susvyravo. Dangūs pratrūko griaustiniu, žemę laižė žaibai. Kaip švilpiantys rimbai plakė juodo lietaus srovės. O į audros širdį su klyksmu, nustelbiančiu visus kitus garsus, draskydami debesis tarsi liepsnojančios strėlės krito Nazgulai. Užspeisti tarp degančių kalvų ir griūvančio dangaus, jie sutraškėjo, pajuodo ir išnyko.
— Tai pabaiga, Semai Gemdži, – pasakė balsas šalia.
Tai buvo Frodas, išbalęs, išvargęs, tačiau vėl toks kaip anksčiau. Jo akyse buvo ramybė, be valios įtampos, be beprotybės, be baimės. Jo nešulys buvo nuimtas. Frodas vėl buvo brangusis šeimininkas kaip saldžiomis dienomis Grafystėje.
— Šeimininke! – suriko Semas ir suklupo ant kelių. Žlugo visas pasaulis, tačiau tą sekundę jis jautė tik džiaugsmą, didį džiaugsmą.
Nešulys dingo. Šeimininkas buvo išgelbėtas, vėl tapo laisvas, toks kaip anksčiau. Semas pastebėjo sužalotą, kraujuojančią ranką.
— Vargšė jūsų ranka! – tarė jis. – Aš net neturiu kuoją aprišti ar pagydyti. Mielai būčiau jam atidavęs visą savo plaštaką. Bet dabar jo nebeprisišauksi, jis dingo amžiams.
— Taip, – pasakė Frodas, – bet ar prisimeni Gendalfo žodžius: „Net ir Golumas gali mums pasitarnauti"? Jei ne jis, Semai, aš nebūčiau sunaikinęs Žiedo. Užduotis būtų žlugusi, pabaiga būtų karti. Tad atleiskim jam! Viskas atlikta, viskas baigta. Džiaugiuosi, kad tu čia, su manimi. Čia, visko pabaigoje, Semai.
4
Kormaleno Laukas
Visur apie kalvas siautėjo Mordoro armijos. Vakarų Kapitonai paskendo tvinstančioje jūroje. Saulė žėrėjo raudonai, po Nazgulų sparnais ant žemės krito mirties šešėliai. Aragornas stovėjo po savo vėliava, tylus ir rūstus, kaip žmogus, paskendęs mintyse apie praėjusius ar ateisiančius įvykius. Jo akys žibėjo kaip žvaigždės, kurios gilesnę naktį šviečia skaisčiau. Ant kalvos stovėjo Gendalfas, baltas ir šaltas, jo nepalietė joks šešėlis. Mordoro puolimas kaip banga atsimušė nuo apsiaustų kalvų, balsų staugimas tarp ginklų žvangėjimo ir dundesio kilo lyg potvynis.
Tada, tarsi kažką išvydęs, Gendalfas sujudėjo. Jis atsisuko į šiaurę, kur dangus buvo aiškus ir tyras. Iškėlęs rankas, burtininkas sušuko, nustelbdamas sąmyšį:
— Ereliai atskrenda!
Daugybė balsų pagavo: „Ereliai atskrenda! Ereliai atskrenda!" Mordoro armijos žvelgė į dangų ir nesuprato, ką galėtų reikšti šis ženklas.
Pasirodė Gvaihiras, Vėjų Valdovas, su savo broliu Landrovaliu, didžiausi iš šiaurinių Erelių, galingiausi senojo Torondoro palikuonys. Jų protėviai suko lizdus neprieinamose Pakraščio Kalnų viršūnėse Viduržemio jaunystės laikais. Už jų ilgomis gretomis skrido visi pavaldiniai iš šiaurinių kalnų – kylančiame vėjyje vis greičiau. Jie smigo tiesiai į Nazgulus, lyg mirtis iš dangaus. Platūs sparnai šniokštė tarsi vėtra.
Tačiau Nazgulai apsisuko ir spruko į Mordoro šešėlius, staiga išgirdę siaubingą šauksmą iš Tamsiosios Tvirtovės. Tą akimirką sudrebėjo visos Mordoro armijos, jų širdis sugniaužė abejonės, juokas nutilo, rankos suvirpėjo, kojos sulinko. Juos vedusi, neapykanta ir įniršiu penėjusi Jėga susvyravo, jos valia atsitraukė nuo karių, pažvelgę į savo priešų akis jie ten pamatė mirtiną šviesą ir išsigando.
Tada visi Vakarų Kapitonai garsiai suriko — jų širdyse tamsos vidury gimė nauja viltis. Nuo apsuptų kalvų Gondoro riteriai, Rohano Raiteliai, šiauriečiai Dunadanai glaudžiomis gretomis puolė susvyravusius priešus, pralauždami apsuptį savo kietomis ietimis. Tačiau Gendalfas vėl iškėlė rankas ir dar sykį garsiai sušuko:
— Stokite, Vakarų žmonės! Stokite ir laukite! Tai lemties valanda.
Su tais žodžiais po jų kojomis sudrebėjo žemė. Aukštai virš Juodųjų Vartų Bokštų, aukštai virš kalnų, į dangų šovė milžiniška tamsa, mirgėdama ugnimi. Žemė dejavo ir drebėjo. Ilčių Bokštai susvyravo ir sugriuvo, galingas pylimas subyrėjo, Juodieji Vartai išlakstė šipuliais, o iš labai toli, pradžioje vos girdimas, po to vis garsesnis, plėšydamas debesis atsklido dundėjimas ir staugimas, ilgas griūvančios tamsos aidas.
— Saurono karalystė žlugo! – sušuko Gendalfas. – Žiedo Nešėjas įvykdė savo Užduotį.
Žvelgiantiems į pietus Kapitonams pasirodė, kad debesų uždangos fone pakilo milžiniškas juodas šešėlis, nepermatomas, karūnuotas žaibais, užpildęs visą dangų. Didžiulis šešėlis pakibo virš pasaulio ir ištiesė grėsmingą ranką – baisią, tačiau bejėgę, nes jį pagriebė galingas vėjas ir nupūtė šalin. Stojo tyla.
Kapitonai nulenkė galvas. Vėl pakėlę akis jie išvydo, jog priešai sprunka, o Mordoro galia sklaidosi kaip dulkės vėjyje. Kaip mirčiai pakirtus išpurtusią Valdovę, gyvenančią skruzdėlyne ir viską valdančią, skruzdėlės ima blaškytis be proto ir be tikslo, kol galų gale vargingai miršta, taip ir Saurono padarai – orkai, troliai bei apkerėti žvėrys – pametę protą lakstė aplink, kai kurie žudėsi patys, kiti šoko į duobes ar klykdami puolė slėptis skylėse ir urvuose. Runo vyrai, taip pat pietiečiai, haradrimai ir rytiečiai pamatė savo karo žlugimą ir didžią Vakarų Kapitonų šlovę. Tie, kurie seniausiai ir ištikimiausiai tarnavo blogiui, nekęsdami Vakarų, tačiau vis dėlto buvo išdidūs ir narsūs žmonės, susitelkė paskutinei beviltiškai kovai. Bet dauguma bėgo į rytus, o kiti metė ginklus ir prašė pasigailėjimo.