— Gondoro Karalius, Vakarinių Žemių Valdovas, – atsakė Gendalfas. — Jis susigrąžino visą senąją karalystę. Greitai jis jos į savo karūnavimą, tačiau dabar laukia jūsų.
— O ką mums apsirengti? – dar pasiklausė Semas, nes matė tik senus, apibrizgusius kelioninius drabužius, sulankstytus ir padėtus ant žemės šalia lovų.
— Drabužius, kuriuos vilkėjote kelionėje į Mordorą, – tarė Gendalfas. – Net tie orkiški skarmalai, kuriuos tu dėvėjai juodojoje šalyje, Frodai, bus išsaugoti. Nei,šilkai su linais, nei šarvai su gražiausiais simboliais nebus garbingesni. Tačiau vėliau rasiu jums kitų drabužių.
Tada jis ištiesė jiems rankas, ir hobitai pamatė, kad viena spindi.
— Ką ten turi? – šūktelėjo Frodas. – Ar tik ne?..
-Taip, aš atnešiau abu jūsų lobius. Išgelbėję jus, radome juos pas Semą. Valdovės Galadrielės dovanos: tavo buteliukas, Frodai, ir tavo dėžutė, Semai. Manau, džiaugsitės vėl juos turėdami.
Nusiprausę, apsirengę bei lengvai užkandę hobitai nusekė paskui Gendalfą. Jie išėjo iš bukų giraitės ir nužingsniavo per plačią žalią pievą, švytinčią saulėje, apsuptą gražių tamsialapių medžių, dabar nukrautų raudonais pumpurais. Už nugarų girdėjosi krentančio vandens garsas, prieš juos tarp gėlėmis nusėtų krantų žemyn gurgėjo upeliukas. Pasiekęs giraitę pievos pabaigoje, jis nėrė po medžiais, pro kuriuos dar matėsi į tolius nuskubančio vandens žvilgesys.
Priėję proskyną miške draugai nustebo, išvydę stovinčius riterius skaisčiais šarvais ir aukštus sargybinius, apsirengusius juodai ir baltai. Kariai pagarbiai pasveikino hobitus ir nusilenkė jiems. Tada vienas tęsiamai papūtė trimitą, ir jie nuėjo toliau pro medžių gojelius palei čiurlenantį upeliuką. Bičiuliai priėjo platų žalią lauką. Už jo sidabriniu rūku dangstėsi plati upė su aukšta miškinga sala srovės vidury. Daugybė laivų suposi prie jos krantų. Tame lauke stovėjo didžiulė kariuomenė, eilių eilės žėrėjo saulėje. Hobitams prisiartinus, sveikindami sužibo kardai, ietys iškilo virš galvų, uždainavo ragai bei trimitai, žmonės skirtingais balsais ir skirtingomis kalbomis šaukė:
Tegyvuoja miškavaikiai! Garbinkim ir šlovinkim juos!
Cuio i Pheriain anann! Aglar'ni Pheriannath!
Garbinkim ir šlovinkim juos, Frodą ir Semiumą!
Daur a Berhael, Conin en Annun! Eglerio!
Garbė jiems!
Eglerio!
A laitą te, laitą te! Andave laituvalmet!
Garbė jiems!
Cormacolindor, a laitą tarienna!
Garbė jiems! Garbinkim Žiedo Nešėjus didžia garbe!
Išraudusiais skruostais, iš nuostabos žėrinčiomis akimis Frodas su Semu ėjo pirmyn. Pro džiūgaujančius karius jie pamatė iš žalių samanų pastatytus tris aukštus sostus. Virš sostų plazdėjo vėliavos. Virš dešiniojo – puikus baltas žirgas, it vėjas lekiantis žaliais laukais. Virš kairiojo sidabrines bures it gulbės sparnus kėlė laivas, skrodžiantis žydrą jūrą. Virš aukščiausiojo sosto brizas plaikstė didžiausią vėliavą – baltas medis žydėjo po žėrinčia karūna su septyniom spindinčiom žvaigždėm. Soste sėdėjo šarvuotas vyras, ant kelių pasidėjęs didžiulį kardą, tačiau be šalmo. Hobitams priartėjus, jis atsistojo. Jie pažino Karalių, nors ir pasikeitusį – aukštą, laimingą, taurų žmonių valdovą, tamsiais plaukais ir pilkomis akimis.
Frodas nubėgo pas jį, Semas neatsiliko.
— Čia tai bent! – sušuko Semas. – Platžengys arba aš dar sapnuoju!
— Taip, Semai, Platžengys, – atsakė Aragornas. – Ar ne ilgas kelias nuo Bryliaus, kur tau aš taip nepatikau? Ilgas kelias mums visiems, tačiau jūsiškis buvo tamsiausias.
Semo nuostabai ir visiškam sutrikimui, jis priklaupė ant kelio prieš juos. Paėmęs hobitus už rankų, Frodą už dešiniosios, Semą už kairiosios, Aragornas nuvedė draugus prie sosto, pasodino ir, pasisukęs į žmones bei šalia stovinčius kapitonus, sušuko taip, kad jo balsas nuskriejo per visą kariuomenę:
— Garbinkime ir šlovinkime juos!
Kaip banga nusirito džiugūs riksmai, o tada, didžiausiam Semo pasitenkinimui ir galutinei laimei, į priekį išėjo Gondoro menestrelis ir priklaupė, paprašydamas leidimo dainuoti. Štai ką jis pasakė:
— Lordai ir riteriai, nesuterštos narsos vyrai, karaliai ir princai, žmonės Gondoro ir Raiteliai Rohano, sūnūs Elrondo ir Dunadanai, nykštukai ir elfai, Grafystės narsuoliai ir visi laisvieji Vakarų žmonės, klausykit, ką jums pasakysiu. Nes dainuosiu apie Frodą Devynpirštį ir Lemties Žiedą.
Tai išgirdęs Semas iš nepaprasto džiaugsmo nusijuokė, atsistojo ir sušuko:
— O didi šlovė ir šventė! Visi mano norai išsipildė! – Ir... apsiverkė.
Visa kariuomenė juokėsi ir verkė, o tarp linksmybių ir ašarų kaip auksasidabris skambesys pakilo tyras menestrelio balsas, visi žmonės nuščiuvo. Jis dainavo tai elfiškai, tai Vakarų kalba, kol jų širdis perpildė palaima, o džiaugsmas tapo aštresnis už kardo ašmenis. Visų sielos nuskriejo į šalį, kur skausmas ir džiaugsmas plaukia kartu, o ašaros yra tikrasis palaimos vynas.
Kai saulė perkopė vidudienį ir šešėliai ėmė ilgėti, menestrelis baigė savo dainą.
— Garbė ir šlovė jiems! – tarė menestrelis priklaupdamas.
Tada Aragornas atsistojo, su juo sujudo kariuomenė, visi perėjo į parengtus paviljonus pavalgyti, atsigerti ir pasilinksminti, kol dar nesibaigė diena.
Frodą su Semu atskyrė nuo kitų, nuvedė į palapinę ir nuvilko jų senuosius drabužius. Juos pagarbiai sulankstė ir padėjo į šalį, o hobitams padavė švarius lininius. Atėjo Gendalfas. Frodo nuostabai, rankose jis nešė kardą, elfišką apsiaustą ir mitrilo šarvus, atimtus Mordore. Semui burtininkas atnešė paauksuotus šarvus ir nuo visų purvų išvalytą elfišką apsiaustą. Burtininkas padėjo prieš juos du kardus.
— Aš nenoriu kardo, – pasakė Frodas.
— Bent jau šįvakar turėtum jį prisisegti, – paprieštaravo Gendalfas.
Tada Frodas pasirinko mažesnįjį, kuris priklausė Seniui ir buvo padėtas priėjo Kirit Ungole.
— Gylį aš atidaviau tau, Semai, – tarė jis.
— Ne, šeimininke! Ponas Bilbas davė jį jums kartu su sidabriniais šarvais. Jis nenorėtų, kad kardą nešiotų kas kitas.
Frodas nusileido. Gendalfas lyg jų ginklanešys priklaupė ir apjuosė kardų diržus, o atsistojęs uždėjo jiems ant galvų sidabrinius vainikus. Susiruošę bičiuliai nuskubėjo į didelę šventę, jie sėdėjo prie Karaliaus stalo kartu su Gendalfu, Karaliumi Eomeru Rohaniečiu, Princu Imrahiliu ir visais garbingais vadais. Čia pat vaišinosi Legolasas su Gimliu.
Kai po Tylos Minutės atnešė vyną, karaliams patarnauti atėjo du pažai. Bent atrodė, kad tai pažai – vienas vilkėjo sidabriškai juodomis Minas Tiri to Sargybos spalvomis, o kitas baltai ir žaliai. Semas dar pagalvojo, ką galingų vyrų armijoje veikia tuodu jauni berniukai. Tačiau jiems prisiartinus jis įsižiūrėjo ir staiga sušuko:
— Žiūrėkit, pone Frodai! Žiūrėkit! Ar tik tai ne Pipinas, ponas Peregrinas Tukas, turėčiau sakyti, ir ponas Meris! Kaip jie išaugo! Tai bent! Matau, bus dar ir kitų istorijų, ne vien mūsų.
— Iš tikrųjų taip, – pasakė atsisukdamas Pipinas. – Pradėsime jas pasakoti, kai tik baigsis šventė. Kol kas galite išmėginti Gendalfą. Jis jau ne toks uždaras kaip būdavo, nors dabar juokiasi daugiau nei kalba. Šiuo metu mes su Meriu užsiėmę. Esame Miesto ir Marko riteriai, kaip jau pastebėjote.
Pagaliau laimingoji diena baigėsi. Nusileido saulė, apvalus mėnulis lėtai pakilo virš Anduino miglų ir sumirgėjo pro plazdančius lapus. Frodas su Semu susėdo po šnibždančiais medžiais ir skęsdami gražiojo Itilieno kvapuose iki gilios nakties šnekėjosi su Meriu, Pipinu bei Gendalfu. Kiek vėliau atėjo Legolasas su Gimliu. Frodas su Semu sužinojo, kas nutiko Būriui, kai tą blogą dieną Part Galene prie Rauroso Krioklių suiro Žiedo Brolija. Klausimai vijo klausimus, o pasakojimams nebuvo galo.