Orkai ir kalbantys medžiai, mylių mylios žolės, šuoliuojantys raiteliai ir žibančios olos, balti bokštai ir auksinės salės, mūšiai ir jūromis skriejantys laivai – visa tai plaukė Semui prieš akis, kol jis pasijuto svaigstąs. Tačiau tarp visų šių stebuklų nesiliovė stebėtis Merio ir Pipino ūgiu. Jis liepė jiems pasimatuoti nugaromis su Frodu bei savimi. Semas kasėsi galvą.
— Nesuprantu, – sakė jis, – bet net aklas mato — jūs trimis coliais aukštesni nei įprasta jūsų amžiaus hobitui. O gal aš tapau nykštuku?
— Tu tai jau tikrai ne, – atsiliepė Gimlis. – O ką aš sakiau? Mirtingieji negali gerti entų gėrimo ir tikėtis to paties poveikio kaip nuo kaušo alaus.
— Entų gėrimo? – sukluso Semas. — Jūs vėl apie entus, nieko nebesuprantu. Reikės geros savaitės, kol viską išsiaiškinsime.
— Tikrai ne mažiau, – pritarė Pipinas, – o Frodą reikės uždaryti Minas Tirito bokšte, kad jis viską surašytų, kitaip pusę pamirš, ir vargšas senis Bilbas siaubingai nusivils.
Pagaliau Gendalfas pakilo.
— Karaliaus rankos – gydančios rankos, brangūs draugai, – pasakė jis, – bet jūs buvote ant mirties slenksčio, kai jis jus pašaukė, sutelkęs visą savo galią, ir nusiuntė į saldų miego užsimiršimą. Nors miegojote palaimingai ilgai, dabar vėl laikas ilsėtis.
— Ir ne tik Frodui su Semu, – tarė Gimlis, – bet ir tau, Pipinai. Aš tave myliu jau vien dėl tų skausmų, kuriuos per tave iškenčiau ir kurių niekada nepamiršiu. Nepamiršiu, kaip radau tave ant paskutiniojo mūšio kalvos. Jei ne nykštukas Gimlis, ten būtumei žuvęs. Bet aš žinau, kaip atrodo hobito pėdos, nors iš visos krūvos kūnų tik jos vienos ir kyšojo. Ištraukęs tave iš po tos didžiulės pabaisos buvau tikras, kad tu negyvas. Galėjau nusirauti sau barzdą. Šiandien tik pirma diena, kai atsikėlei. Tad marš į lovą. Mano kelias irgi ten pat.
— O aš, – tarė Legolasas, – pasivaikščiosiu šios gražios šalies miškais. Tai puikiausias poilsis. Vėliau, jei leis Elfų Valdovas, dalis mūsų žmonių persikels čia ir trumpam pavers šitą žemę palaimintu kraštu. Trumpam – mėnesiui, gyvenimui, šimtui žmogaus metų. Tačiau Anduinas arti, o Anduinas teka į Jūrą. Į Jūrą!
Taip dainuodamas Legolasas nusileido nuo kalvos ir išnyko iš akių.
Visi išsiskirstė. Frodas su Semu krito į savo lovas. Kitą rytą jie vėl prabudo su viltimi bei ramybe. Taip Itiliene prabėgo daug dienų. Kormaleno Laukas, kuriame apsistojo kariuomenė, buvo šalia Henet Anuino. Naktį galėjai girdėti, kaip šniokščia jo kriokliai, kaip čiurlena vanduo, skubantis pro uolėtus vartus, pro gėlėtas pievas ir įtekantis į patvinusį Anduiną šalia Kair Androso salos. Hobitai klajojo tai šen, tai ten, lankydami vietas, kur pabuvojo anksčiau, o Semas visą laiką tikėjosi kokiam miškų šešėlyje ar atokioje pievutėje dar sykį išvysti didįjį drambilą. Sužinojęs, kad Gondoro apsiaustyje dalyvavo daug šių žvėrių, tačiau visi buvo sunaikinti, hobitas nuliūdo.
— Negali būti visur iš karto, – pasakė jis, – bet aš, matyt, daug praradau.
Tuo metu armija ruošėsi grįžti į Minas Tiritą. Pavargusieji pailsėjo, sužeistieji išgijo. Vyrams teko smarkiai kautis, kol jie pažabojo rytiečių bei pietiečių likučius. Vėliausiai grįžo tie, kurie buvo pasiųsti į Mordorą griauti šiaurinių tvirtovių.
Galų gale, artėjant gegužei, Vakarų Kapitonai vėl pasirengė žygiui. Visi sulipo į laivus ir nuo Kair Androso nusileido pasroviui Anduinu iki Osgiliato, ten pasiliko dienai, o kitą dieną pasiekė žaliuosius Pelenoro laukus. Jie vėl pamatė po aukštuoju Mindoluinu kylančius baltus bokštus, Gondoro Žmonių Miestą, paskutinį Vakariečių prisiminimą, kuris po tamsos ir ugnies pasitiko naują dieną.
Ten laukuose pasistatę palapines jie laukė ryto. Baigėsi balandis. Karalius turėjo įžengti pro vartus kylant pirmajai gegužės saulei.
5
Valdytojas ir Karalius
Virš Gondoro miesto tvyrojo abejonės ir didis siaubas. Gražus oras bei skaisti saulė tarsi tyčiojosi iš žmonių, kuriems dienos nebenešė vilties, kurie kiekvieną rytą laukė lemtingų žinių. Jų valdovas susidegino, Citadelėje gulėjo žuvęs Rohano Valdovas, naktį pasirodęs naujasis karalius išvyko į mūšį su pernelyg baisiomis, pernelyg tamsiomis jėgomis, kad jėga bei narsa galėtų jas nugalėti. Nebuvo jokių žinių. Kariuomenei palikus Morgulo Slėnį ir pasukus šiauriniu keliu po kalnų šešėliu, joks pasiuntinys neatnešė naujienų, kas vyksta niūriuose rytuose.
Po dviejų dienų nuo Kapitonų išvykimo ledi Eovyna liepėją gydžiusioms moterims atnešti jos drabužius. Ji nesileido perkalbama ir pakilo iš lovos. Moterims ją aprengus ir įstačius ranką į lininį įtvarą, ji nuėjo pas Gydymo Namų Vyresnįjį.
— Pone, – tarė Eovyna, – man labai neramu, negaliu ilgiau tinginiauti.
— Ponia, – atsakė jis, — jūs dar neišgijote, o man įsakyta ypatingai jus prižiūrėti. Man liepta dar septynias dienas neleisti jums keltis, todėl prašau grįžti atgal.
— Aš sveika, – prieštaravo ji, – bent jau mano kūnas sveikas, gal tik kairioji ranka silpnoka, bet ir jos nebeskauda. Tačiau jei ko nors nesiimsiu, aš susirgsiu vėl. Ar nėra žinių iš karo? Moterys man negali nieko pasakyti.
— Žinių nėra, – tarė Vyresnysis, – tik tiek, kad lordai pasiekė Morgulo Slėnį. Vyrai kalba, kad jiems vadovauja tas naujasis kapitonas iš šiaurės. Jis didis valdovas ir karys. Man keista, kad gydanti ranka dar laiko ir kardą. Gondore to seniai nebuvo, nors anksčiau pasitaikydavo, jei senos legendos nemeluoja. Jau daug metų mes, gydytojai, stengiamės tik užlopyti skyles, kurias palieka kardai. Nors turėtume ką veikti ir be jų – pasaulyje pakanka skausmų bei nelaimių, kad jas dar daugintų karai.
— Karui pradėti reikia tik vieno priešo, ne dviejų, pone Vyresnysis, – atsakė Eovyna. – Beginkliai irgi gali žūti. Ar leistumėte Gondoro tautai vien rinkti vaistažoles, kai Tamsos Lordas renka armijas? Ne visada pakanka išgydyti kūną. Ne visada blogai kristi kovoje, net patyrus kartų skausmą. Jei man būtų leista, šią tamsią "valandą aš pasirinkčiau mirtį.
Vyresnysis pažiūrėjo į ją. Nubalusiame jos veide skaisčiai spindėjo akys, sugniaužusi kumščius Eovyna žvelgė pro langą į rytus. Vyresnysis atsiduso, papurtė galvą. Po kurio laiko ji vėl atsisuko.
— Ar nėra jokių darbų? Kas vadovauja Miestui?
— Tiksliai nežinau, – atsakė jis, – tai ne mano rūpestis. Rohano Raiteliai turi savo maršalą, o Gondoro žmonėms vadovauja Lordas Hurinas. Tačiau Miesto Valdytojo teises turi Lordas Faramiras.
— Kur galėčiau jį rasti?
— Šiuose namuose, ponia. Jis buvo sunkiai sužeistas, tačiau dabar jau taisosi. Bet aš nežinau...
— Nuvesk mane pas jį. Tada ir sužinosi.