Lordas Faramiras vienas vaikščiojo Gydymo Namų sode, saulės šviesa šildė jį, jautė, kaip venose vėl pulsuoja gyvybė, tačiau širdis buvo sunki, jis nuolat žiūrėjo per sienas į rytus. Atėjęs Vyresnysis pašaukė jį, atsisukęs Faramiras pamatė Eovyna Rohanietę ir pajuto gailestį, nes matė, kad ji sužeista. Įžvelgė jos širdgėlą bei nerimą.
— Mano Valdove, – tarė Vyresnysis, – atėjo ponia Eovyna Rohanietė. Ji jojo kartu su karaliumi, buvo sunkiai sužeista ir dabar slaugoma pas mane. Tačiau ji nepatenkinta, nori kalbėtis su Miesto Valdytoju.
— Nesupraskite jo neteisingai, lorde, – pasakė Eovyna, – mane skaudina ne rūpesčio stoka. Norintiems išgyti geresnių namų nesurastum. Tačiau aš negaliu gulėti uždaryta į narvą ir nieko neveikti. Mūšyje aš ieškojau mirties. Aš nemiriau, o mūšis tebevyksta.
Faramirui davus ženklą Valdytojas nusilenkė ir išėjo.
— Ko norėtum iš manęs, ponia? – paklausė Faramiras. – Aš irgi esu gydytojų kalinys.
Jis pažvelgė į Eovyna ir gailestingą, jautrią jo širdį persmelkė jos grožis bei širdgėla. Eovyna pažvelgė į Faramirą, pamatė rūstų švelnumą jo akyse. Ji užaugo tarp karių, todėl iš karto suprato, jog šio vyro mūšyje nepralenks joks Marko Raitelis.
— Ko norėtumei? – paklausė jis dar sykį. – Padarysiu viską, kas mano galioje.
— Norėčiau, kad įsakytum Vyresniajam paleisti mane, – tarė ji. Nors žodžiai skambėjo išdidžiai, širdis suvirpėjo. Pirmą sykį ji suabejojo savimi. Eovyna spėjo, kad šis rūstus ir švelnus vyras gali palaikyti ją tiesiog aikštingu vaiku, neturinčiu tvirtumo iki galo atlikti nuobodžiai užduočiai.
— Aš pats esu Vyresniojo valdžioje, – atsakė Faramiras. – Dar neperėmiau vadovavimo Miestui. Tačiau net jį perėmęs klausysiu jo patarimų, neprieštarausiu nusimanančiojo valiai, nebent iškiltų didžiulė būtinybė.
— Aš nenoriu gydytis, – tarė ji, – aš noriu joti į mūšį kaip mano brolis Eomeras ar dar geriau – kaip karalius Teodenas. Jis žuvo ir dabar ilsisi garbėje bei ramybėje.
— Ponia, jau per vėlu vytis Kapitonus, net jei turėtum jėgų, – pasakė Faramiras. – Tačiau norom ar nenorom mes dar galime pasitikti mirtį mūšyje. Tu būsi geriau pasiruošusi sutikti ją taip, kaip pati nori, jei klausysi gydytojo nurodymų. Tu ir aš, mes privalome kantriai laukti.
Ji neatsakė, tačiau pažvelgęs Faramiras pastebėjo, kad jos veidas tapo švelnesnis, tarsi skaudus speigas būtų atsitraukęs prieš pirmą silpną pavasario dvelksmą. Jos akyse pasirodė ašara, it žvilgantis lietaus lašelis nuriedėjo skruostu. Išdidi galva truputį palinko.
Tyliai, lyg kreipdamasi į save, ne į jį, Eovyna sušnabždėjo:
— Tačiau gydytojai man liepia dar septynias dienas gulėti lovoje. O langas neišeina į rytus. — Jos balsas skambėjo kaip jaunos liūdnos mergaitės.
Faramiras nusišypsojo, nors jo širdis buvo pilna gailesčio.
— Tavo langas neišeina į rytus? Mes tai ištaisysim. Čia aš galiu įsakyti Vyresniajam. Jei pasiliksi šiuose namuose mūsų priežiūroje, ponia, galėsi kiek tinkama vaikštinėti šiame sode ir žiūrėti į rytus, kol išnyks visos viltys. Čia rasi ir mane, vaikštantį, laukiantį, žiūrintį į rytus. Man bus lengviau, jei kalbėsies su manimi ar kartais drauge pasivaikščiosi.
Eovyna pakėlė galvą, vėl pažvelgė jam į akis, jos blyškus veidas nuraudo.
— Kaip palengvinsiu tavo rūpestį, mano valdove, – pasakė ji, jei visai netrokštu kalbėtis su gyvaisiais?
— Ar nori tiesaus atsakymo? – paklausė jis.
— Noriu.
— Tada, Eovyna Rohaniete, pasakysiu, kad tu esi graži. Mūsų kalvų slėniuose auga daug gražių, skaisčių gėlių ir dar daugiau gražių merginų, tačiau iki šiol Gondore nemačiau tokios gražios gėlės nei merginos. Ir tokios liūdnos. Galbūt liko tik pora dienų, kol tamsa uždengs mūsų pasaulį. Tikiuosi pasitikti ją tvirtas, tačiau mano širdžiai būtų lengviau, jei galėčiau matyti tave, kol dar šviečia saulė. Mes abu praėjome po Šešėlio sparnais, mus sugrąžino ta pati ranka.
— Deja, tik ne mane, valdove! – atsiduso ji. – Virš manęs vis dar Šešėlis. Nelauk, kad gydyčiausi! Aš kario dukra, mano ranka nešvelni. Tačiau dėkoju tau už tai, kad nereikės likti kambaryje. Galėsiu vaikščioti lauke iš Miesto Valdytojo malonės.
Ji nusilenkė jam ir grįžo į kambarį. O Faramiras dar ilgai vienas vaikščiojo sode, tik jo žvilgsnis dažniau krypo į Namus, o ne į rytines sienas.
Grįžęs į savo kambarį jis pašaukė Vyresnįjį ir išklausė viską, ką jis galėjo papasakoti apie Rohano Ledi.
— Be abejonės, valdove, – pasakė Vyresnysis, – daugiau sužinotum iš miškavaikio, kuris yra pas mus. Žmonės šneka, kad jis jojo su karaliumi ir liko su Rohano valdove iki pat pabaigos.
Taip pas Faramirą buvo atsiųstas Meris, jie prakalbėjo visą likusią dieną. Faramiras sužinojo daug, daugiau nei papasakojo Meris. Jam atrodė, jog pradeda suprasti Eovynos Rohanietės širdgėlą ir nerimą. Gražų vakarą Faramiras su Meriu vaikščiojo sode, tačiau ji neatėjo.
Bet ryte išėjęs iš Namų Faramiras pamatė ją, stovinčią ant sienų, apsirengusią baltai, švytinčią saulėje. Jis pašaukė, Eovyna nusileido ir jie vaikščiojo žole, drauge sėdėjo po žaliuojančiu medžiu, tai tylėdami, tai šnekvlčiuodamiesi. Taip darydavo kiekvieną dieną. Žiūrėdamas pro langą Vyresnysis širdyje džiaugėsi, nes jis buvo gydytojas, o jo užduotis lengvėjo – nors sunkus siaubas bei nelaimės nuojauta tomis dienomis slėgė žmonių širdis, šitie du ligoniai kasdien gijo ir stiprėjo.
Penktą dieną nuo tada, kai ledi Eovyna pirmą kartą atėjo pas Faramirą, jie drauge vėl stovėjo ant Miesto sienų ir žiūrėjo. Nebuvo jokių žinių, visų širdys apsunko. Oras irgi pasikeitė. Buvo šalta. Naktį pakilęs šiaurys vis stiprėjo, žemės aplink dūlavo pilkos, niūrios.
Jie vilkėjo šiltus drabužius, sunkius apsiaustus, o ant viršaus ledi Eovyna apsisiautė didelę mėlyną vasaros nakties spalvos mantiją, aplink kaklą ir pakraščiuose nusagstytą sidabrinėmis žvaigždėmis. Faramiras pats liepė atnešti šitą rūbą ir aprengė ją. Dabar jis galvojo, kad stovėdama šalia ji atrodo iš tiesų nuostabiai, karališkai. Mantija buvo siūta jo anksti mirusiai motinai, Finduilai Amrotietei. Faramirui ji priminė tolimų dienų grožį ir pirmąją širdgėlą. Tas rūbas puikiai tiko Eovynos grožiui bei liūdesiui.
Bet dabar ji virpėjo po žvaigždėta mantija ir žiūrėjo į šiaurę virš pilkų žemių, kur pūtė šaltas vėjas, o tolimas dangus buvo tyras it krištolas.
— Kur žiūri, Eovyna? – paklausė Faramiras.
— Ar ne ten Juodieji Vartai? – tarė ji. – Ar jis jau ten? Septynios dienos, kai išjojo...
— Septynios dienos, – pakartojo Faramiras. – Nepagalvok blogai, jei pasakysiu, kad tos dienos atnešė man džiaugsmą ir skausmą, kurių anksčiau nepažinau. Džiaugsmą matyti tave, o skausmą, nes vis stiprėja baimė bei nerimas dėl mūsų likimo. Eovyna, negalėčiau dabar pasitikti pasaulio pabaigos, taip greit netekti to, ką radau.
— Netekti to, ką radai, valdove? – paklausė ji, rimtai žiūrėdama į Faramirą. Merginos akys sušvelnėjo. – Neįsivaizduoju, ką šiomis dienomis galima rasti, kad prarastum. Bet, mano drauge, nekalbėkime apie tai! Iš viso nekalbėkime! Aš stoviu ant bedugnės krašto, prarajoje prieš mano kojas visiškai tamsu, ar už manęs yra šviesa, aš nežinau. Nes dar negaliu atsisukti. Laukiu lemties ženklo.
— Taip, mes visi laukiame lemties ženklo, – pasakė Faramiras. Daugiau jie nebekalbėjo. Abiem pasirodė, kad vėjas nurimo, aptemo, nublanko saulė, visi garsai Mieste bei aplink esančiose žemėse nutilo – nesigirdėjo nei vėjo, nei balsų, nei paukščių čiulbesio, nei lapų šlamėjimo, nei jų širdžių plakimo. Laikas sustojo.