Nejučia jų rankos susitiko ir susikibo, bet jie to nepastebėjo. Laukė patys nežinodami ko. Staiga abu išvydo, kad virš tolimų kalnų iškilo dar vienas tamsos gūbrys – kaip banga, užliesianti pasaulį. Aplink jį.blykčiojo žaibai. Žeme perbėgo virpulys, jie pajuto, kaip sudrebėjo Miesto sienos. Visa erdvė aplink tarytum atsiduso, širdys vėl ėmė plakti.
— Man tai primena Numenorą, – pasakė Faramiras ir nustebo, išgirdęs save šnekantį.
— Numenorą? – paklausė Eovyna.
— Taip, – pasakė Faramiras. – Vakarų šalį, kuri paskendo, ir didelę juodą bangą, kylančią virš žalių žemių bei kalvų, šniokščiančią tolyn, nesustabdomą Tamsą. Aš dažnai ją sapnuoju.
— Vadinasi, ateina Tamsa? – paklausė Eovyna. – Nesustabdoma Tamsa? – Staiga ji prisiglaudė priėjo.
— Ne, – atsakė Faramiras, žiūrėdamas jai į akis, – tai tik paveikslas mintyse. Aš nežinau, kas ten vyksta. Mano protas sako, kad nugalėjo didysis blogis ir mes matome dienų pabaigą. Tačiau širdis sako „ne", kojos ir rankos lengvos, aš jaučiu viltį bei džiaugsmą, kurio negali paneigti joks protas. Eovyna, Eovyna, Baltoji Rohano Karaliene, šią valandą aš netikiu, kad Tamsa atsilaikys! — jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą.
Taip jie stovėjo ant Gondoro sienų, pakilo stiprus vėjas, jų plaukai – varno plunksnų ir aukso spalvos – susipynė plaikstydamiesi. Šešėlis pasitraukė, pasirodė saulė, viską užplūdo šviesa, Anduino vandenys sužėrėjo sidabru, visuose Miesto namuose žmonės dainavo širdyse susikaupus džiaugsmui, kurio jie negalėjo suprasti.
Saulei vos perkopus vidudienį iš rytų atskrido didžiulis erelis, nešdamas praradusiems viltį naujienas nuo Vakarų Valdovų ir šaukdamas:
Ir žmonės dainavo visame Mieste.
Stojo auksinės dienos, pavasaris ir vasara drauge puotavo Gondoro laukuose. Apie viską, kas nutiko, atnešė žinias raiteliai iš Kair Androso, Miestas ėmė ruoštis Karaliaus atvykimui. Pakviestas Meris išvyko kartu su vežimais, gabenusiais atsargas į Osgiliatą, o iš ten laivu į Kair Androsą. Faramiras pasiliko, nes išgijęs perėmė Valdytojo pareigas, nors ir trumpam — jo užduotis buvo pasiruošti sutikti Valdovą, kuris į i pakeis.
Pasiliko ir Eovyna, nors jos brolis atsiuntė žinią, prašydamas ją atvykti į Kormaleno Lauką. Faramiras nustebo, tačiau matė ją retai, buvo užsiėmęs kitais reikalais, o ji vis dar gyveno Gydymo Namuose ir viena vaikščiojo sode. Jos veidas vėl nubalo, atrodė, kad visame Mieste ji vienintelė kentė skausmą bei širdgėlą. Namų Vyresnysis nerimavo ir papasakojo tai Faramirui.
Faramiras atėjo jos ieškoti. Jie vėl drauge stovėjo ant sienų, kai jis paklausė:
— Eovyna, kodėl gaišti čia, o ne vyksti džiaugtis į Kormaleną už Kair Androso, kur tavęs laukia brolis? Ji atsakė:
— Negi nežinai?
— Gali būti dvi priežastys, kuri iš jų teisinga, aš nežinau, – atsa kė jis.
Ji tarė:
— Nenoriu minti mįslių. Kalbėk aiškiau!
— Ką gi, – tarė jis, – tu nevyksti, nes kvietė tik tavo brolis, o žiūrėti į Aragorno, Elendilo įpėdinio, triumfą tau nedidelis džiaugsmas. O gal dėl to, kad nevykstu aš, ir tu nori būti šalia? O gal dėl abiejų šių priežasčių negali pasirinkti? Eovyna, ar tu mane myli?
— Aš norėjau būti mylima kito, – tarė ji, – bet man nereikia gailesčio.
— Aš žinau, – tarė jis, – tu troškai Lordo Aragorno meilės. Nes jis aukštas ir kilnus, o tu norėjai susilaukti garbės, šlovės, iškilti virš visų, kurie šliaužioja žemėje. Kaip žymus vadas jaunam kareiviui, jis atrodė tau žavingas. Toks jis yra, žmonių valdovas. Tačiau jis tegalėjo suteikti tau gailestį ir atjautą. Todėl tu panorai narsios mirties mūšyje. Pažiūrėk į mane, Eovyna!
Eovyna ilgai, ramiai žvelgė į Faramirą. Jis pasakė:
— Neatstumk atjautos, kurią dovanoja švelni širdis, Eovyna! Bet aš atėjau ne gailėtis tavęs. Tu kilni ir narsi moteris, tu pati iškovojai šlovę, kurios žmonės nepamirš. Bet mano akys pirmiausia mato tavo grožį, kurio nenusakytų net elfų dainos. Aš myliu tave. Anksčiau man buvo gaila tavo širdgėlos. Tačiau dabar, net jei būtum nepaliesta skausmo, be baimės ir nerimo, palaiminta Gondoro Karalienė, aš vis tiek tave mylėčiau. Eovyna, ar tu mane myli?
Eovynai širdis atlėgo. Ji pagaliau viską suprato. Staiga jos žiema praėjo, nušvito saulė.
— Aš stoviu Minas Anore, Saulės Tvirtovėje, – sušuko ji. – Žiūrėk – Šešėlis pasitraukė! Aš daugiau nebebūsiu merginakarys, nesivaržysiu su Raiteliais, neieškosiu džiaugsmo karo dainose. Būsiu gydytoja, mylėsiu visa, kas auga. – Tada ji vėl pažvelgė į Faramirą. – Aš nebenoriu būti karaliene.
Faramiras linksmai nusijuokė.
— Puiku! – šūktelėjo jis. – Nes aš ne karalius. Tačiau, jeigu tokia bus jos valia, vesiu Baltąją Rohano gėlę. Jeigu ji norės, mes persikelsime per Upę ir laimingai gyvensime Itiliene. Mes užveisime sodą. Jei ten ateis Baltoji Princesė, viskas iš džiaugsmo pražys.
-Vadinasi, aš turiu palikti savo žmones, gondorieti? – paklausė ji. – O tu ar norėtum, kad išdidi tavo tauta apie tave kalbėtų: „Štai tas valdovas, kuris pažabojo laukinę šiauriečių moterį-karį! Argi jam neužteko Numenoro dukrų?"
— Tegu kalba! – atsakė Faramiras. Jis apkabino ją ir pabučiavo po saulės nutviekstu dangumi, nesirūpindamas, kad jie stovi ant aukštų sienų, masalas smalsuolių akims. Išties daug kas juos matė. Šviesos apsupti jie nusileido nuo sienų ir susikabinę rankomis nuėjo į Gydymo Namus.
Namų Vyresniajam Faramiras pasakė:
— Štai ledi Eovyna Rohanietė, dabar ji pasveiko.
Vyresnysis atsakė:
— Tuomet aš paleidžiu ją iš savo globos ir atsisveikinu, tegu niekada jos nebekankins nei žaizdos, nei ligos. Kol grįš jos brolis, patikiu ją Miesto Valdytojui.
Tačiau Eovyna paprieštaravo:
— Dabar, kai turiu teisę išvykti, norėčiau pasilikti. Šitie Namai virto laimingiausiais namais mano gyvenime. Ir ji pasiliko, kol grįžo Karalius Eomeras.
Miestas ruošėsi. Į jį plūdo minios žmonių, nes naujienos pasiekė visus Gondoro pakraščius, nuo Minas Rimono iki Pinat Gelino ir tolimųjų jūros krantų. Visi, galintys atvykti, skubinosi į Miestą. Jis vėl buvo pilnas moterų bei vaikų, grįžusių su glėbiais gėlių, iš Dol Amroto atkeliavo geriausi šalies arfininkai, rinkosi smuikininkai ir fleitininkai, sidabrinių ragų pūtėjai ir tyriabalsiai dainininkai iš Lebenino slėnių.
Pagaliau atėjo vakaras, kai miestiečiai nuo sienų išvydo lauke pastatytas palapines. Visą naktį degė šviesos, žmonės laukė aušros. O kai tyrą rytmetį saulė paliejo savo šviesą virš kalnų rytuose, kurių nebeslėgė šešėliai, sugaudė visi varpai, vėjyje suplazdėjo visos vėliavos. Baltesnė už sniegą saulėje, be jokių ženklų ir simbolių, Baltajame Bokšte į Gondoro dangų paskutinį kartą iškilo Valdytojų vėliava.