Į Miestą savo kariuomenę vedė Vakarų Kapitonai. Žmonės pamatė juos iš tolo: eilė po eilės, žvilgančius, spindinčius saulėje, raibuliuojančius kaip sidabras. Jie pasiekė Vartų kelią ir sustojo per aštuntąją mylios dalį nuo sienų. Kadangi vartai dar nebuvo sutaisyti, prie įėjimo į Miestą buvo pastatytas barjeras. Šalimais stovėjo juodai ir sidabriškai apsirengę kariai su ištrauktais ilgais kardais. Sargybos priekyje stovėjo Valdytojas Faramiras, Raktų Saugotojas Hurinas, kiti Gondoro kapitonai, ledi Eovyna Rohanietė, Maršalas Elfhelmas ir daug Marko riterių, o iš abiejų vartų pusių susirinko minios įvairiaspalviais drabužiais pasipuošusių žmonių, rankose laikančių gėlių pynes. Visą platų lauką palei Minas Tirito sienas užėmė Gondoro ir Rohano kariai, Miesto ir aplinkinių žemių žmonės. Visi nutilo, kai iš kariuomenės žengė sidabriškai pilkai apsirengę Dunadanai, o priekyje visų lėtai ėjo Lordas Aragornas. Jis vilkėjo juodus, sidabru padabintus šarvus ir ilgą skaisčiai baltą mantiją, prie kaklo susegtą dideliu iš toli šviečiančiu žaliu brangakmeniu. Galvą dabino tik žvaigždė kaktoje, įsegta į plonytį sidabrinį lanką. Su juo kartu žengė Eomeras Rohanietis, Princas Imrahilis ir Gendalfas, visi apsirengę baltai. Šalimais ėjo keturios mažos figūrėlės. Daugelis žmonių stebėjosi jomis.
— Ne, pussesere, tai ne berniukai! – aiškino loreta šalia stovinčiai giminaitei iš Imlot Melujaus. — Taiperianai iš tolimos miškavaikių šalies, kur, kaip žmonės šneka, jie yra įžymūs princai. Aš žinau, nes Namuose vieną gydžiau. Jie maži, bet labai narsūs. Įsivaizduok, pussesere, vienas jų tik su savo ginklanešiu įsiveržė į Juodąją Šalį, pats kovojo su Tamsiuoju Lordu ir padegėjo Tvirtovę, jei gali tuo patikėti. Taip bent pasakojama Mieste. Tai tas, kuris eina šalia mūsų Elfų Berilo. Kiek žinau, jie artimi draugai. Argi ne stebuklingas tas mūsų Lordas Elfų Berilas – ne itin švelnus kalbėdamas, žinoma, bet auksinės širdies, ir, kaip sakoma, turi gydytojo rankas. „Karaliaus rankos – gydančios rankos", – tariau aš, ir tada viskas paaiškėjo. O Mitrandiras ir sako man: „loreta, žmonės ilgai prisimins tavo žodžius" ir...
Tačiau loreta nebegalėjo toliau stebinti savo giminaitės iš kaimo, nes sugaudė vienišas trimitas, stojo mirtina tyla. Priekin nuo vartų žengė Faramiras su Hurinu Raktininku. Palydos nebuvo, išskyrus už jų ėjusius keturis vyrus aukštais šalmais ir Citadelės šarvais. Jie nešė didelę dėžę iš juodo lebetrono, kaustytą sidabru. Faramiras priėjo prie Aragorno, priklaupė ir pasakė:
— Paskutinysis Miesto Valdytojas prašo leidimo perduoti pareigas. — Jis ištiesė baltą skeptrą, tačiau Aragornas, paėmęs skeptrą, jį grąžino sakydamas:
— Tavo tarnyba nesibaigė, ji bus tavo ir tavo įpėdinių tol, kol truks mano giminė. Dabar atlik savo pareigą! Faramiras pakilo ir garsiu balsu prabilo:
— Gondoro žmonės, klausykit Šalies Valdytojo! Štai tas, kuris pagaliau pareiškė teises į karūną. Štai Aragornas, Aratorno sūnus, Arnoro Dunadanų vadas, Vakarų kariuomenės Kapitonas, Šiaurės Žvaigždės nešėjas, Perkaldinto Kardo savininkas, nugalėtojas, kurio rankos gydo, Elfų Berilas, Elesaras – ainis Valandilo, sūnaus Izilduro, sūnaus Elendilo Numenoriečio. Ar jis bus Karalius, įžengs į Miestą ir gyvens jame?
Visa kariuomenė, visi žmonės vienu balsu sušuko: „Taip".
O Ioreta pasakė savo giminaitei:
— Tai tik tokia mūsų Miesto ceremonija, pussesere, juk jis jau įžengė, kaip tau pasakojau, ir sako man... – Tada ji vėl turėjo nutilti, nes Faramiras kalbėjo toliau:
— Gondoro žmonės! Istorijos žinovai sako, jog pagal seną paprotį karalius turi gauti karūną iš mirštančio tėvo rankų arba pats vienas nueiti ir paimti ją iš rankų tėvo, jau gulinčio kapo rūsyje. Tačiau nuo šiol viskas bus kitaip. Aš, Valdytojas, šiandien iš Rat Dineno atnešiau paskutiniojo karaliaus Earnuro, gyvenusio mūsų protėvių laikais, karūną.
Tada sargybiniai žengė į priekį, Faramiras atidarė dėžę ir iškėlė senovinę karūną. Ji buvo tokios pat formos kaip Citadelės Sargybinių šalmai, tik aukštesnė, visa balta, o sparnai iš abiejų pusių buvo nusagstyti perlais bei sidabru ir priminė žuvėdros sparnus – tai buvo iš už Jūros atvykusių karalių ženklas. Karūnos lanke buvo įtaisyti septyni deimantai, o pačiame viršuje – vienas kaip liepsna spindintis brangakmenis.
Aragornas paėmė karūną, iškėlėją ir tarė:
— Et Earello Endorenna utulien. Sinome maruvan ar Hildinyar tenn' Ambar-metta!
Taip kalbėjo Elendilas, ant vėjo sparnų grįžęs iš jūros: „Iš Didžiosios Jūros į Viduržemį ateinu. Čia gyvensiu aš ir mano ainiai iki pasaulio pabaigos".
Daugelio nuostabai, Aragornas neužsidėjo karūnos, tačiau grąžino ją Faramirui, tardamas:
— Daugelio darbu ir pastangomis aš susigrąžinau savo sostą. Pagerbdamas juos norėčiau, kad karūną man atneštų Žiedo Nešėjas, o uždėtų Mitrandiras, jei jis sutiks. Jis planavo viską, kas čia nutiko, tai yra jo .pergalė.
Priekin žengė Frodas, paėmė iš Faramiro karūną ir nunešė ją Gendalfui. Aragornas priklaupė, o Gendalfas, uždėjęs Baltąją Karūną ant jo galvos, tarė:
— Ateina Karaliaus dienos. Tebūnie jos palaimintos, kol stovi Valarų sostai!
Aragornas atsistojo, o minia nuščiuvo, žvelgdama į jį, nes atrodė, jog jis pirmą kartą atskleidė tikrąjį veidą. Aukštas kaip senieji jūrų karaliai stovėjo jis virš visų šalia esančių, atrodė senas ir tuo pat metu pačiame jėgų žydėjime, veidas švietė išmintimi, rankos slėpė jėgą ir gydančią galią, jį gaubė šviesa. Faramiras suriko:
— Šlovė Karaliui!
Tą akimirką sugaudė visi trimitai, Karalius Elesaras žengė vartų link. Kūrinas Raktininkas atitraukė barjerą, grojant arfoms, smuikams bei fleitoms, dainuojant tyriems balsams, Karalius perėjo gėlėmis nuklotomis gatvėmis ir įžengė į Citadelę. Ant aukščiausio jos bokšto suplazdėjo vėliava su žvaigždėtu Medžiu – prasidėjo Karaliaus Elesaro valdymas, apie kurį sudėta daug dainų.
Jo laikais Miestas tapo gražesnis nei kada nors buvo, net pirmosios šlovės dienomis. Mieste buvo pilna medžių ir fontanų, vartai nukaldinti iš mitrilo bei plieno, gatvės grįstos baltu marmuru. Ten dirbo Kalno Tauta ir mėgo lankytis Miško Tauta, viskas buvo atstatyta, sutvarkyta, namuose vėl apsigyveno vyrai su moterimis, skambėjo vaikų juokas, neliko nei aklų langų, nei tuščių kiemų. Pasibaigus Trečiajam pasaulio Amžiui, Miestas ateinantiems laikams išsaugojo praėjusių metų atsiminimus ir šlovę.
Po karūnavimo sekusiomis dienomis Karalius sėdėjo savo soste Karalių Salėje ir skelbė sprendimus. Atvyko daugelio kraštų pasiuntiniai, iš rytų ir pietų, nuo Gūdžiosios Girios pakraščių ir nuo Dun-žemių vakaruose. Karalius dovanojo pasidavusiems rytiečiams ir paleidėjuos, sudarė taiką su Harado žmonėmis, išvadavo Mordoro vergus, atidavė jiems žemes aplink Nurneno ežerą. Daugelis atėjušių sulaukė pagyrimų bei apdovanojimų už savo narsą. O tada Sargybos Kapitonas teisti atvedė Beregondą. Karalius tarė Beregondui:
— Beregondai, tavo kardas praliejo kraują Šventoriuje, kur tai yra uždrausta. Tu palikai postą be Valdovo ar Kapitono leidimo. Nuo seno už tokius dalykus bausmė yra mirtis. Todėl dabar turiu paskelbti tau nuosprendį. Už narsą mūšyje tau yra atšaukiamos visos bausmės, tuo labiau kad taip pasielgti tave paskatino meilė Lordui Faramirui. Tačiau tu turi pasitraukti iš Citadelės Sargybos ir palikti Minas Tirito Miestą.
Beregondas mirtinai išbalo, jis buvo pakirstas, žemai nunarino galvą. Tačiau Karalius tęsė:
— Taip ir bus, nes esi paskiriamas į Baltąjį Būrį, Itilieno Princo Faramiro Apsaugą, tu būsi būrio kapitonas. Taikoje bei garbėje gyvensi Emyn Arnene, tarnaudamas tam, kurį gelbėdamas iš mirties rizikavai viskuo.