Beregondas, supratęs Karaliaus gailestį bei teisingumą, nudžiugo, atsiklaupęs pabučiavo jam ranką ir džiaugdamasis išvyko. Aragornas atidavė Faramirui Itilieną kaip princo žemes. Jis pasiūlė jam gyventi Emyn Arneno kalvose, nuo kurių matosi Miestas.
— Nes, – kalbėjo jis, – Minas Itilis Morgulo slėnyje bus visiškai sugriautas. Galbūt kada nors jis išsivalys nuo blogio, bet ten dar ilgai negyvens joks žmogus.
Galiausiai Aragornas pasveikino Eomerą Rohanietį, jie apsikabino, o Aragornas pasakė:
— Tarp mūsų negali būti kalbų apie davimą, ėmimą ar atlygį, nes mes esame broliai. Laimingą valandą iš šiaurės atjojo Eorlas – dar niekada jokia žmonių sąjunga nebuvo sėkmingesnė, nė vienas iš mūsų neapvylė kito ir neapvils. Kaip žinai, mes paguldėme Teodeną Žymųjį Šventoriaus kape. Jei tokia bus tavo valia, jis amžinai gulės tarp Gondoro Karalių. O jei nori, nugabensime į Rohaną ir leisime jam ilsėtis tarp savos tautos.
Eomeras atsakė:
— Nuo tos dienos, kai išdygai prieš mane iš žalios kalvų žolės, pamilau tave. Ta meilė niekada neišnyks. Tačiau dabar kuriam laikui turiu grįžti į savo šalį, ten reikia daug ką gydyti, daug ką tvarkyti. Viską paruošę mes sugrįšime Kritusioje, kol kas tegu jis miega čia.
O Eovyna tarė Faramirui:
— Aš turiu grįžti į savo kraštą – dar sykį jį pamatyti, padėti broliui, bet kai tas, kurį ilgai mylėjau kaip tėvą, pagaliau atsiguls ilsėtis, aš grįšiu.
Taip bėgo laimingos dienos. Gegužės aštuntąją Rohano Raiteliai susiruošė ir išjojo Šiauriniu keliu, kartu su jais keliavo Elrondo sūnūs. Abiejose kelio pusėse nuo Miesto Vartų iki Pelenoro sienų išsirikiavo juos sveikinantys žmonės. Kiti, atvykę iš toliau, džiaugdamiesi grįžo namo, o Mieste visi ėmėsi darbo – reikėjo atstatyti, atnaujinti Miestą, pašalinti visus karo randus bei tamsos prisiminimus.
Hobitai vis dar gyveno Minas Tirite kartu su Legolasu ir Gimliu, nes Aragornas nenorėjo, kad brolija greitai iširtų.
— Galų gale viskas baigiasi, – kalbėjo jis, – bet norėčiau, kad dar truputį palauktumėte, nes mūsų bendrų reikalų dar liko. Artėja diena, kurios laukiau visą savo gyvenimą. Kai ji išauš, norėčiau, kad šalia būtų draugai.
Tačiau kokia tai diena, jis nepasakė.
Žiedo Bendražygiai gyveno gražiame name kartu su Gendalfu ir vaikščiodavo, kur širdis geidžia. Frodas sykį paklausė Gendalfo:
— Ar tu žinai, apie kokią dieną kalba Aragornas? Mes čia esame laimingi, aš nenoriu išvykti, bet dienos bėga, Bilbas laukia, o mano namai yra Grafystėje.
— Bilbas, – atsakė Gendalfas, – irgi laukia tos pačios dienos. Jis žino, kodėl užtrukai. O dienos tegul bėga – dar tik gegužė, vasara dar neprasidėjo. Nors viskas pasikeitė taip, lyg būtų prabėgęs ištisas amžius, nuo tavo išvykimo medžiams ir žolei nepraėjo nė metai.
— Pipinai, – tarė Frodas, – ar tu sakei, kad Gendalfas nebe toks uždaras kaip anksčiau? Turbūt jis buvo tik pavargęs nuo darbų, o dabar vėl pailsėjo.
Gendalfas šyptelėjo:
— Daug kas nori iš anksto žinoti, kas bus patiekta ant stalo, o tie, kurie ruošia puotą, nori išlaikyti tai paslaptyje, nes nuostaba svečių akyse – geriausias pagyrimas. Be to, pats Aragornas laukia ženklo.
Vieną dieną Gendalfas kažkur prašapo. Draugai svarstė, kas čia vyksta. O Gendalfas naktį pasikvietė Aragorną ir nuvedė į į prie pietinių Mindoluino Kalno šlaitų. Ten jie rado prieš daugelį amžių pramintą takelį, kuriuo niekas nedrįso žengti, nes takelis vedė aukštyn, į šventą vietą, kur galėjo įeiti tik karaliai. Stačiais šlaitais jie lipo aukštyn, kol pasiekė aukštą lauką prie sniegynų, dengiančių didingas viršūnes. Visa šalis plytėjo po jų kojomis. Aušo, žemai apačioje Miesto bokštai atrodė kaip balti pieštukai, glostomi saulės šviesos. Visas Anduino slėnis žydėjo tarsi sodas, Šešėlio kalnus gaubė auksinės ūkanos. Vienoje pusėje jų akys įžvelgė pilkąjį Emyn Mulą ir lyg tolimą žvaigždę mirgantį Raurosą, kitoje pusėje – Pelargirą, kurį it kaspinas juose Upė. Užjos dangaus pakraštyje žėrėjo šviesa juos sveikino Jūra. Gendalfas pasakė:
— Štai tavo šalis. Ji pradės dar didesnę valstybę. Trečiasis pasaulio Amžius baigėsi, prasidėjo nauja epocha. Tau teks gyventi ir valdyti naujais laikais. Stenkis išsaugoti tai, ką galima išsaugoti. Nors daug kas buvo išgelbėta, daug kas turės išnykti, nes baigėsi Trijų Žiedų galia. Visos žemės, kurias matai, ir tos, kurios yra aplink jas, priklausys žmonėms. Atėjo laikas Žmonių Valdžiai, Vyresnioji Tauta turės išnykti ar pasitraukti.
— Gerai tai žinau, brangus drauge, – atsakė Aragornas, – bet vis dar norėčiau tavo patarimų.
— Kažin ar daug bepatarsiu, – tarė Gendalfas, – mano amžius buvo Trečiasis. Aš buvau Saurono priešas – mano darbas baigtas. Greitai išvyksiu. Dabar likimo naštą neši tu ir tavo giminė.
— Bet aš mirsiu, – pasakė Aragornas, – nes esu mirtingas. Nors priklausau grynajai Vakarų rasei ir gyvensiu ilgiau už kitus žmones, bet vis tiek ne amžinai. Kai tie, kurie dabar yra moterų įsčiose, užaugs ir pasens, pasensiu ir aš. Kas tada valdys Gondorą, kas valdys tuos, kurie žiūri į Miestą kaip į karalių, jei mano troškimas neišsipildys?,Medis Fontano Kieme vis dar nudžiūvęs, plikas. Kada aš išvysiu ženklą, jog visa bus kitaip?
— Nusisuk nuo žalio pasaulio, pažvelk ten, kur viskas atrodo plika bei šalta, – patarė Gendalfas.
Aragornas apsisuko – už jo buvo akmenuotas šlaitas, besileidžiantis nuo sniego pakraščių. Apsidairęs Aragornas pamatė, jog šioje dykvietėje auga vienintelis augalas. Jis užlipo aukštyn ir išvydo, kad ant paties sniego pakraščio išdygo jaunas, ne daugiau kaip trijų pėdų aukščio medelis. Jis jau išleido ilgus, grakščius lapus, tamsius viršuje, sidabrinius apačioje, liekną jo viršūnę dabino kuokštelis žiedų, kurių balti žiedlapiai spindėjo kaip saulės nufviekstas sniegas. Aragornas sušuko:
— Ye! Utuvienyes! Aš radau! Štai Seniausioji Medžio atžala! Bet kaip ji čia atsidūrė? Medeliui dar nėra net septynerių metų. Priėjęs Gendalfas pasižiūrėjo ir pasakė:
— Tikrai – tai yra gražiojo Nimloto atžala. Jis išaugo iš Galatiliono, kuris buvo Telperiono Daugiavardžio, Seniausiojo Medžio, vaisius! Kas pasakys, kaip paskirtą valandą jis atsirado čia? Tai sena šventykla, sėkla turėjo būti pasodinta dar prieš nutrūkstant karaliaus linijai, kai Medis dar nebuvo nudžiūvęs. Sakoma, jog Medžio vaisius retai subręsta, tačiau gyvybė jame gali miegoti pasislėpusi daugelį metų, niekas negali numatyti, kada ji prabus. Prisimink tai. Nes jei kada vaisius prinoks, jis turi būti pasodintas, kad neišmirtų giminė. Čia jis gulėjo pasislėpęs taip, kaip Elendilo giminė slėpėsi šiaurinėse dykvietėse. Tačiau Nimloto giminė senesnė už tavąją, Karaliau Elesarai!
Aragornas švelniai palietė ūglį. Jis vos laikėsi įsikibęs žemės, nes lengvai atitrūko, ir Aragornas nusinešė jį į Citadelę. Nudžiūvęs Medis buvo pagarbiai išrautas. Jo nesudegino, bet paguldė ilsėtis Rat Dineno tyloje. Kieme prie fontano Aragornas pasodino naują medelį — jis greitai ir džiaugsmingai ėmė augti. Atėjus birželiui, medis jau buvo apsikrovęs žiedais.
— Ženklas duotas, – pasakė Aragornas, – žadėtoji diena nebetoli. Jis pastatė sargybinius ant sienų.
Dieną prieš vidurvasarį iš Amon Dino į Miestą atskubėjo pasiuntiniai. Jie pranešė, jog iš šiaurės atjoja keisti gražūs raiteliai — jie artėja prie Pelenoro sienų. Karalius tarė:
— Pagaliau jie atvyko. Tegu visas Miestas pasiruošia!
Prieš pat vidurvasarį, kai rytuose safyriniame danguje vėrėsi baltos žvaigždės, o vakarus dar auksino žara, šiauriniu keliu prie Minas Tirito vartų atjojo raiteliai. Oras buvo vėsus ir tyras. Pirmieji jojo Elrohiras ir Eladanas su sidabrine vėliava, Glorfindclis, Erestoras ir Rivendeilo palyda. Už jų ant baltų žirgų, apsigaubę pilkais apsiaustais ir pasidabinę plaukus baltais brangakmeniais jojo Valdovė Galadrielė ir Kelebornas, Lotlorieno Valdovas, su jais atvyko daug elfų. Galiausiai pasirodė Didysis Elrondas, elfų ir žmonių Valdovas, nešdamas Anuminaso skeptrą. Šalia ant pilko ristūno jojo Elrondo dukra Arvena, savo tautos Žvaigždė Vakarė.