Pamatęs ją – žėrinčią vakaro žaroje, žvaigždėmis papuošta kakta, dvelkiančią saldžiais aromatais – Frodas apstulbo. Susijaudinęs jis tarė Gendalfui:
— Pagaliau suprantu, kodėl laukėme! Tokia turėjo būti visko pabaiga. Dabar mylėsime ne tik dieną – naktis irgi bus palaiminta, o jos baimės pasitrauks!
Karalius pasveikino savo svečius, jie nulipo nuo žirgų. Elrondas perdavė skeptrą, įdėjo dukros ranką į Karaliaus ranką, ir visi drauge pakilo į Viršutinį Miestą. Danguje pražydo visos žvaigždės. Karalių Mieste vidurvasario dieną Karalius Elesaras vedė Arvena Undomielę. Jų ilgas laukimas ir vargai baigėsi laimingai.
6
Daug išsiskyrimų
Prabėgo džiaugsmo kupinos dienos. Draugai ėmė galvoti apie grįžimą į namus. Frodas nuėjo pas Karalių. Jis sėdėjo su Karaliene Arvena prie fontano, ji dainavo dainą apie Valinorą, o Medis augo ir žydėjo. Jie nudžiugo pamatę Frodą ir atsistojo jį pasveikindami. Aragornas tarė:
— Žinau, ko atėjai pasakyti, Frodai, – tu nori grįžti namo. Na, brangiausias drauge, medis geriausiai auga tėvų dirvoje, tačiau tu visada būsi laukiamas Vakarų žemėje. Nors tavo tauta neišgarsinta didžiosiose legendose, dabar jūs būsite prisimenami dažniau nei daugelis didžių pražuvusių karalysčių.
— Taip, aš noriu grįžti į Grafystę, – sutiko Frodas, – bet iš pradžių turiu aplankyti Rivendeilą. Jei šiuo palaimintu laiku man ko trūko, tai Bilbo. Man skaudėjo širdį, kai pamačiau, kad su Elrondo palyda jis neatvyko.
— Tave tai stebina, Žiedo Nešėjau? – paklausė Arvena. – Tu juk žinai galią daikto, kuris dabar sunaikintas, žinai, jog toji galia pranyko. Tavo giminaitis turėjo jį ilgiau nei tu. Jis jau senolis ir laukia tavęs. Jam liko vienintelė ilga kelionė.
— Tada aš prašau leidimo skubiai išvykti, – tarė Frodas.
— Mes išvyksime po septynių dienų, – pasakė Aragornas. – Su tavimi dar ilgai josime drauge, iki pat Rohano. Po trijų dienų čia grįš Eomeras — jis parsiveš Teodeną amžino poilsio Marke. Mes josime drauge pagerbti kritusioje. Tačiau prieš tau išvykstant noriu patvirtinti Faramiro žodžius – tu ir visi tavo bendražygiai visam laikui nekliudomi galite laisvai keliauti po Gondorą. Sunku surasti dovanų, atitinkančių tavo darbus, – imk, ką panorėsi, ir keliauk garbingai kaip princas.
O Karalienė Arvena pasakė:
— Turiu tau dovaną. Aš esu Elrondo duktė. Nekeliausiu su juo, kai jis išvyks į Uostus, – turėjau rinktis kaip Lučiena ir pasirinkau. Saldus ir kartus pasirinkimas. Tačiau vietoje manęs keliausi tu, Žiedo Nešėjau, kai ateis laikas ir jei to norėsi. Jei tavo skausmai vis dar kankins, jei prisiminimai apie nešulį bus sunkūs, galėsi keliauti į Vakarus, kur bus išgydytos tavo žaizdos ir nuovargis. Nešiok šį akmenį, prisimindamas Elfų Berilą ir Žvaigždę Vakarę, su kuriais buvo susietas tavo gyvenimas!
Ji nusiėmė nuo krūtinės ant sidabrinės grandinėlės kabojusį baltą brangakmenį, panašų į žvaigždę, ir užkabino Frodui ant kaklo.
— Kai tave slėgs baimė ar tamsos prisiminimai, – tarė ji, – jis tau padės.
Po trijų dienų, kaip ir sakė Karalius, į Miestą atjojo Eomeras su geriausių Marko riterių eoredu. Jis buvo pasveikintas, o visiems susėdus prie stalo Meretronde, Didžiojoje Puotų Menėje, didžiai nustebo, išvydęs moterų grožį. Prieš eidamas ilsėtis Eomeras pasikvietė nykštuką Gimlį.
— Gimli, Gloino sūnau, ar turi čia savo kirvį?
— Ne, lorde, – atsakė Gimlis, – bet jei reikia, galiu tuoj pat atsinešti.
— Tau spręsti, – tarė Eomeras, — jei pameni, kažkada susiginčijome dėl poros neapgalvotų žodžių apie Auksinio Miško Valdovę. Dabar aš ją išvydau savo akimis.
— Na, lorde? – paklausė Gimlis. – Ką dabar pasakysi?
— Deja! Aš nepasakysiu, kad ji yra gražiausia iš moterų.
— Tada aš einu kirvio, – apsisuko Gimlis.
— Iš pradžių leisk pasiteisinti, – paprašė Eomeras. — Jei būčiau ją išvydęs kitoje draugijoje, būčiau pasakęs viską, ko tik norėtum. Tačiau dabar man gražiausia yra Karalienė Arvena Žvaigždė Vakarė, esu pasiruošęs kautis su bet kuo, kuris tai paneigs. Ar man eiti kardo?
Tačiau Gimlis žemai nusilenkė.
— Ne, tu pasiteisinai, valdove, – tarė jis, – tu pasirinkai Vakarą, o mano meilė atiduota Rytui. Širdis man sako, kad greitai ji iškeliaus visam laikui.
Pagaliau atėjo išvykimo diena. Iš Miesto joti į šiaurę susirinko didelis, gražus būrys. Gondoro ir Rohano karaliai iš Rat Dinctio kapų auksiniu palankinu išnešė Karalių Teodeną. Tyloje jie perėjo per Miestą. Tada padėjo palankiną ant didžiulio vežimo, kurį apsupo Rohano Raiteliai, o priekyje plazdėjo jo vėliava. Meris, kaip Teodeno ginklanešys, jojo šalia, nešdamas karaliaus ginklus.
Kitiems būrio nariams buvo duoti žirgai pagal jų dydį: Frodas ir Semiumas jojo su Aragornu, Gendalfas ant Žvaigždikio, Pipinas su Gondoro riteriais, o Legolasas ir Gimlis kaip visada jojo dviese ant Arodo.
Kartu keliavo Karalienė Arvena, Kelebornas ir Galadrielė su savo elfais, Elrondas su sūnumis, Dol Amroto ir Itilieno princai, daug kapitonų ir riterių. Dar niekada joks Marko karalius neturėjo tokios palydos kaip Teodenas, Tengelio sūnus, grįždamas namo.
Neskubėdami, ramiai jie perjojo Anorieną, pasiekė Pilkąjį Mišką prie Amon Dino. Čia išgirdo kalvose dundančius būgnus, nors aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Aragornas paliepė pūsti trimitus, šaukliai sušuko:
— Atvyko Karalius Elesaras! Jis visiems laikams atiduoda Druadano Mišką Ghan-buri-Ghanui ir jo tautai, dabar be jų leidimo čia negalės įžengti joks žmogus!
Būgnai sudundėjo visu garsumu ir nutilo.
Pagaliau, po penkiolikos dienų kelionės, Karaliaus Teodeno vežimas žaliais Rohano laukais įvažiavo į Edorasą. Čia visi pailsėjo. Auksinė Salė buvo išpuošta gražiomis užuolaidomis, nutvieksta šviesomis, čia buvo iškelta puota, kokios pilis dar niekada nematė. Tris dienas Marko žmonės ruošėsi Teodeno laidotuvėms, jis buvo paguldytas į akmeninį kapą kartu su savo ginklais ir kitais turėtais daiktais, o virš jo supiltas pilkapis, apsodintas žalia žole ir baltomis neužmirštuolėmis. Dabar rytinėje Kapų slėnio pusėje buvo aštuoni pilkapiai.
Tada Karaliaus Namų Raiteliai ant baltų žirgų apsupo pilkapį ir sugiedojo giesmę apie Teodeną, Tengelio sūnų, kurią sukūrėjo menestrelis Gleovinas. Tai buvo paskutinėjo sukurta giesmė. Ilgesingi Raitelių balsai griebė už širdies net tuos, kurie nesuprato Rohano kalbos, tačiau nuo giesmės žodžių nušvito Marko žmonių akys: jie vėl girdėjo kanopų dundesį iš šiaurės ir Eorlo balsą, nustelbiantį Kelebranto Mūšio garsus, karalių istorija tęsėsi – garsiai gaudė kalnuose Helmo ragas, atėjo Tamsa, pakilęs Karalius Teodenas per Šešėlį skubėjo į gaisrą ir šlovingai krito tada, kai saulė, grįžusi iš beviltės tamsos, ryte sužibo ant Mindo luino kalno.
Iš dvejonių, iš tamsos, į kylančią naują dieną jis jojo dainuodamas saulėje, traukdamas kardą iš makšty. Užžiebė jis viltį ir krito su viltim, įveikęs mirtį, įveikęs siaubą, įveikęs lemtį,
iš netekties, iš gyvenimo – į nemarią šlovę.