Stovėdamas žalio pilkapio papėdėje Meris verkė. Pasibaigus dainai, jis pakilo ir sušuko:
-Teodenai Karaliau! Teodenai Karaliau! Lik sveikas! Kaip tėvas man buvai, nors ir labai trumpai! Lik sveikas!
Laidotuvėms pasibaigus ir moterų raudoms nutilus, Teodenas pagaliau liko vienas savo pilkapyje. Visi susirinko į Auksinę Salę didelei puotai ir pamiršo širdgėlą – Teodenas nugyveno ilgą gyvenimą, o baigė jį su šlove, verta jo protėvių. Kai pagal Marko paprotį atėjo laikas gerti už buvusius karalius, pasirodė auksinė kaip saulė ir balta kaip sniegas Rohano Ledi Eovyna, nešdama Eomerui sklidiną taurę.
Atsistojo menestrelis ir senovės žinovas — jis išvardijo visus Marko Valdovus: Eorlą Jaunąjį, Bregą, pastačiusį Rūmus, Aldorą, nelaimingojo Baldoro brolį, Frėjų, Freaviną, Goldviną, Deorą, Gramą, Helmą, kuris gynė Helmo Daubą, kai Markas buvo nusiaubtas. Taip atsirado devyni pilkapiai vakaruose, nes tada linija nutrūko. Po to prasidėjo rytiniai pilkapiai: Frealafas, Helmo sūnėnas, Leofas, Valda, Folka, Fosvainas, Fengelis, Tengelis ir galiausiai – Teodenas. Paminėjus Teodeną, Eomeras išgėrė taurę. Eovyna mostelėjo tarnams pripildyti taures, visi svečiai atsistojo ir išgėrė už naująjį karalių, šaukdami: „Šlovė Eomerui, Marko Karaliui!"
Puotai baigiantis, Eomeras prakalbo:
— Čia yra Karaliaus Teodeno laidotuvių puota, tačiau aš kalbėsiu apie džiaugsmingus dalykus, o jis, manau, nesupyks, nes mano seseriai Eovynai visada buvo kaip tėvas. Tad išgirskite, visi mano svečiai, žmonės iš daugelio šalių, kokių dar nematė šita salė! Faramiras, Gondoro Valdytojas ir Itilieno princas, prašo Rohano Ledi Eovynos tapti jo žmona, ir ji savo noru sutinka. Todėl jie bus sužadėti čia, jūsų akivaizdoje.
Faramiras su Eovyna išėjo į priekį, laikydamiesi už rankų, visi džiaugdamiesi gėrė į jų sveikatą.
— Taip, – kalbėjo Eomeras, – Marko ir Gondoro draugystė bus sutvirtinta nauja gija, kuria labiausiai džiaugiuosi.
— O tu ne šykštuolis, Eomerai, — juokėsi Aragornas, – atiduodi Gondorui gražiausią savo karalystės gėlę! Eovyna pažiūrėjo Aragornui į akis ir tarė:
— Palinkėk man laimės, mano valdove ir gydytojau!
O jis atsakė:
— Aš tau linkėjau laimės nuo tada, kai pirmą sykį išvydau. Mano širdis džiaugiasi, matydama tave tokią.
Puotai pasibaigus, visi atsisveikino su Karaliumi Eomeru. Aragornas su savo riteriais, Rivendeilo ir Lorieno elfai pasirengė išjoti, tačiau Faramiras su Imrahiliu pasiliko Edorase, liko ir Arvena Žvaigždė Vakarė atsisveikinti su savo gimine. Niekas nematė jos paskutinio pokalbio su tėvu Elrondu — jie pakilo į kalvas ir ilgai kalbėjosi. Išsiskyrimas buvo liūdnas, nes turėjo trukti iki pasaulio pabaigos.
Kai svečiai susiruošė, Eomeras su Eovyna priėjo prie Merio ir tarė:
— Lik sveikas, Meriadokai iš Grafystės, Marko Narsuoli! Jok į sėkmę ir greitai grįžk, nes tavęs lauksime! O Eomeras pridūrė:
— Senovės karaliai už tavo žygdarbius Mundburgo laukuose būtų apkrovę dovanomis, kurios netilptų į vežimą, tačiau tu sakai, kad neimsi nieko, tik tau duotus ginklus. Aš nusileidžiu, nes iš tiesų neturiu tavęs vertos dovanos, bet mano sesuo prašo priimti šitą nedidelį daiktelį, kuris primins Dernhelmą ir Marko ragus auštant.
Eovyna įteikė Meriui senovinį ragą, mažą, bet dailiai nukaldintą iš sidabro su žaliu atspalviu, juvelyrai ant jo išgraviravo greitus raitelius, vora šuoliuojančius nuo rago pradžios, ir išrašė stebuklingos galios turinčiomis runomis.
— Tai mūsų namų palikimas, – tarė Eovyna, – jį nukaldino nykstukai, o pas mus jis atsirado iš Drakono Skatos lobio. Iš šiaurės jį atsivežė Eorlas Jaunasis. Papūtus jį sunkią valandą, priešų širdyse atsiras baimė, o draugų širdis užplūs džiaugsmas, jie išgirs ragą ir skubės pas tave.
Meris priėmė ragą, nes atsisakyti negalėjo, pabučiavo Eovynai ranką, jie į į apkabino ir išsiskyrė.
Dabar svečiai buvo pasiruošę, išgėrė balnakilpių taurę ir su linkėjimais, draugiškai atsisveikino. Neskubėdami jie nujojo į Helmo Daubą, kur dvi dienas ilsėjosi. Legolasas įvykdė savo pažadą Gimliui ir kartu su juo aplankė Žibančius Urvus. Grįžęs elfas tylėjo. Jis sakė, jog vienintelis Gimlis ras žodžių kalbėti apie tai, ką matė.
— Dar niekada žodžių varžybose nykštukas nebuvo nugalėjęs elfo, – sakė Legolasas, – bet dabar keliaukime į Fangorną, galbūt aš atsigriebsiu!
Iš Helmo Daubos jie patraukė į Izengardą pažiūrėti, ką veikia entai. Akmeniniai įtvirtinimai buvo nugriauti, miesto žemė virto sodu, pilnu vaismedžių, ten čiurleno upeliukas, o viduryje buvo tyro vandens tvenkinys, iš kurio aukštyn kilo tylus, aukštas ir nepaimamas Orthanko Bokštas, jo juodos uolos atsispindėjo tvenkinyje.
Kurį laiką keliautojai sėdėjo ten, kur anksčiau stovėjo senieji Izengardo vartai, o dabar vingiavo žalias takas į Orthanką. Abipus jo stovėjo du aukšti medžiai-sargybiniai. Visi su nuostaba žvelgė į padarytą darbą, tačiau nei toli, nei arti nematė nieko gyvo. Pagaliau jie išgirdo: „Humm-hom, humm-hom", — jų pasitikti taku žemyn žygiavo Medžiabarzdis su Greitminčiu.
— Sveiki atvykę į Orthanko Medelyną! – tarė jis. – Žinojau, kad atvyksite, tačiau slėnyje turėjau darbo, čia dar daug ką reikia padaryti. Jūs ten, pietuose ir rytuose, girdėjau, irgi nesėdėjote rankų sudėję, o tai, ką girdėjau, yra gerai, labai gerai.
Medžiabarzdis ėmė girti jų darbus, apie kuriuos jis, rodėsi, viską žinojo, pagaliau nutilo, įsižiūrėjo į Gendalfą.
— Na, matai, – pasakė jis, – tu pasirodei galingiausias, visi tavo darbai baigėsi gerai! Kur dabar keliauji? Kodėl atvykai čia?
— Pažiūrėti, kaip tau sekasi dirbti, mano drauge, – tarė Gendalfas, – ir padėkoti už pagalbą.
— Humm, na, iš esmės teisinga, – sutiko Medžiabarzdis, – entai iš tiesų atliko savo vaidmenį. Ir ne tik susidorodami su šituo, humm, prakeiktu medžių žudiku, kuris čia gyveno. Dar buvo didelis įsiveržimas tų, burarum, piktaakių-juodarankių-kreivakojų-titnagširdžių-nagapirščių-šlykščiakvapių-kraugerių, morimaitesincahonda, humm, na, jūs skubate, o pilnas jų vardas yra ilgas kaip kančios metai, tų žiurkių orkų. Jie persikėlė per Upę ir nusileido iš Šiaurės aplink Lorelindorenano mišką, į kurį patekti nesugebėjo, ačiū ten gyvenantiems Didiesiems, — jis nusilenkė Lorieno Valdovui ir Valdovei. – Tie šlykštūs padarai labai nustebo, sutikę mus Dykvietėje, nes anksčiau nebuvo apie mus girdėję, nors tai galima pasakyti ir apie vertesnes tautas. Nedaugelis mus prisimins, nes nedaug kas pabėgo gyvas, o daugumą pabėgusių pasiėmė Upė. Jums tai buvo naudinga, nes jei orkai nebūtų sutikę mūsų, lygumų karalius nebūtų toli nujojęs, o jei ir būtų, tai nebeturėtų kur grįžti.
— Mes gerai tai žinome, – pasakė Aragornas, – nei Minas Tirite, nei Edorase tai niekada nebus pamiršta.
— „Niekada" yra neatsargus žodis net man, – tarė Medžiabarzdis. – Nori pasakyti, kol gyvuos jūsų karalystės. Jos turės gyvuoti išties daug metų, kad entams atrodytų ilgai.
— Prasideda Naujasis Amžius, – tarė Gendalfas. – Gali atsitikti taip, kad žmonių karalystės pergyvens entus, mano drauge Fangornai. Bet dabar sakyk – kaip su užduotimi, kurią tau daviau? Kaip Sarumanas? Ar jis dar nepavargo nuo Orthanko? Man atrodo, jis negalvoja, kad jūs pagerinote jam vaizdą pro langus.
Medžiabarzdis ilgai, klastingai, kaip pasirodė Meriui, žiūrėjo į Gendalfą.
— Aha! – pagaliau pasakė jis, – nujaučiau, kad apie tai užsiminsi. Pavargo nuo Orthanko? Labai pavargo, bet ne tiek nuo bokšto, kiek nuo mano balso. Humm! Aš pasakojau jam ilgas istorijas, na, bent jau jums, žmonėms, ilgas.
— O jis klausėsi? – paklausė Gendalfas. – Ar tu įėjai į Orthanką?