— Humm, ne, ne į Orthanką! – tarė Medžiabarzdis. — Jis prieidavo prie lango ir klausydavosi, nes kitaip negalėdavo sužinoti naujienų. Tos naujienos kėlėjam neapykantą, jis troško klausytis, aš mačiau, kad jis viską girdi. Bet prie naujienų pridurdavau daug dalykų, apie kuriuos, mano manymu, jam vertėjo pagalvoti. Jis labai pavargo. Buvo įpratęs skubėti. Todėl ir pralaimėjo.
— Kiek pastebiu, mano gerasis Fangornai, – pasakė Gendalfas, labai stengdamasis tu kartoji „gyveno", „buvo", „pavargo". O kaip su „yra"? Ar jis mirė?
— Ne, nemirė, kiek žinau, – atsakė Medžiabarzdis, – bet jo nebėra. Taip, jau septynios dienos nebėra. Aš jį paleidau. Kai Sarumanas iššliaužė, iš jo ir to šliužo jau nedaug buvo likę – išblyškę kaip šešėliai. Nesakyk, Gendalfai, kad aš pažadėjau jį saugoti, aš tai žinau. Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Aš jį saugojau, kol jis pasidarė nebepavojingas, nebegalėjo padaryti nieko blogo. Tu turėtum žinoti, kad labiau už viską aš nekenčiu uždaryti į narvą gyvų padarų, netgi tokių kaip šitie. Gyvatė be geluonies gali šliaužti kur nori.
— Gal tu ir teisus, – pasakė Gendalfas, – tačiau, man regis, šitai gyvatei dar liko vienas dantis. Jo balsas nuodingas, spėju, kad jis įtikino net ir tave, Medžiabarzdi, žinodamas tavo gerą širdį. Na, jo nebėra, tad nebėra apie ką kalbėti. Orthanko Bokštas atitenka Karaliui, kuriam jis ir priklausė. Nors galbūt jam jo nereikės.
— Pamatysime vėliau, – tarė Aragornas, – tačiau aš atiduodu entams visą slėnį daryti su juo, ką nori, tol, kol jie saugos Orthanką ir prižiūrės, kad be mano žinios niekas į jį neįeitų.
-Jis užrakintas, – pasakė Medžiabarzdis, – aš priverčiau Sarumaną užrakinti ir atiduoti man raktus. Juos turi Greitmintis.
Greitmintis nusilenkė tarsi medis vėjyje ir įteikė Aragornui du didelius juodus sudėtingos formos raktus, suvertus ant plieninio žiedo.
— Dėkoju tau dar sykį, – tarė Aragornas, – ir linkiu viso labo. Tegu tavo miškas vėl auga ramybėje. Kai šis slėnis vėl bus pilnas medžių, vietos atsiras į vakarus nuo kalnų, kur tu kadaise vaikščiojai.
Medžiabarzdžio veidas tapo liūdnas.
— Miškai gali augti, – pasakė jis, – girios gali plėstis. Tačiau ne entai. Nėra entukų.
— Galbūt dabar jums atsiras daugiau vilties, – tarė Aragornas. – Atsivėrė žemės rytuose, kurios ilgai buvo neprieinamos. Tačiau Medžiabarzdis tik purtė galvą kalbėdamas:
— Per toli. Šiomis dienomis ten pernelyg daug žmonių. Bet aš pamiršau mandagumą! Ar pasiliksite pailsėti? Galbūt kas nors iš jūsų norėtų pereiti per Fangorno Mišką ir sutrumpinti kelią namo? — jis pasižiūrėjo į Keleborną su Galadriele.
Tačiau visi, išskyrus Legolasą, sakė, kad turi keliauti į pietus arba į vakarus.
— Eime, Gimli! – pakvietė Legolasas. – Su Fangorno leidimu aš aplankysiu slapčiausias Entų Miško vietas, pamatysiu tokius medžius, kurių Viduržemyje neberasi. Tu keliausi su manimi ir išlaikysi žodį, o tada kartu pasuksime į mūsų gimtus kraštus Gūdžiojoje Girioje bei užjos.
Gimlis sutiko, nors be didelio džiaugsmo.
— Čia pagaliau Žiedo Brolija išsiskirstys, – tarė Aragornas, – tačiau aš tikiuosi, jog netrukus jūs grįšite su pažadėta pagalba.
— Mes atvyksime, jei leis mūsų valdovai, – pažadėjo Gimlis. — Na, likite sveiki, hobitai! Dabar turėtumėte saugiai pasiekti namus, man nebereikės šokinėti iš miegų baiminantis dėl jūsų. Kai tik galėsime, atsiųsime žinią, gal retkarčiais susitiksime, tačiau visi drauge daugiau turbūt nebepasimatysime.
Medžiabarzdis atsisveikino su kiekvienu atskirai. Tris kartus žemai, su pagarba jis nusilenkė Kelebornui ir Galadrielei.
— Jau seniai, labai seniai nebuvome susitikę nei prie kelmo, nei prie akmens. A vanimar, vanimalion nostari! - tarė jis. – Liūdna, kad susitikome tik pabaigoje. Pasaulis keičiasi – kitoks tapo vanduo, kitokia žemė, kitoks oras. Nemanau, kad dar kada pasimatytume.
Kelebornas atsakė:
— Nežinau, Seniausiasis. Tačiau Galadriele pridūrė:
— Ne Viduržemyje ir ne anksčiau, kai vėl pakils žemės, kurios dabar guli po bangomis. Tada pavasarį mes susitiksime gluosnių pievose Tasarinane. Sudie!
Meris su Pipinu paskutiniai tarė sudie senajam entui. Jis pralinksmėjo, žvelgdamas į hobitus.
— Na, mano linksmuoliai, – pasakė jis, – ar prieš išvykdami dar išgersite su manimi po gurkšnelį?
— Su malonumu! – sutiko jie. Medžiabarzdis pasivedėjuos į šoną medžio šešėlin, kur stovėjo didelis akmeninis ąsotis, pripylė tris taures, ir jie išgėrė. Per dubens kraštąjie matė keistas jo akis.
— Atsargiai, atsargiai! – patarė entas. — Jūs jau paūgėjote nuo paskutinio karto, kai mes matėmės.
Tačiau hobitai tik nusijuokė ir ištuštino dubenis.
— Likite sveiki! – pasakė Medžiabarzdis. – Nepamirškite, jei išgirsite kokių naujienų apie entes savo krašte, siųskite man žinią.
Jis pamojo savo didelėmis rankomis visam būriui ir dingo tarp medžių.
Keliautojai dabar jojo greičiau, taikydami į Rohano Tarpeklį. Aragornas atsisveikino netoli tos vietos, kur Pipinas pažvelgė į Orthanko Akmenį. Hobitai liūdėjo išsiskirdami, nes Aragornas buvo jų ištikimas draugas, lydėjęs per daugelį pavojų.
— Norėčiau, kad mes turėtume Akmenį, kuriame galėtume matyti visus savo draugus, – pasakė Pipinas, – kad galėtume iš toli su jais kalbėtis!
— Dabar liko tik vienas, kuriuo galėtumėte pasinaudoti, – atsakė Aragornas, – nes nenorėsite pamatyti, ką jums parodytų Minas Tiri to Akmuo. Tačiau Orthanko Palantirą pasiims karalius, kad matytų, kas vyksta jo šalyje ir ką daro tarnai. Nepamiršk, Peregrinai Tukai, kad tu esi Gondoro riteris, o aš neatleidau tavęs iš tarnybos. Dabar tu išeini atostogų, tačiau aš galiu tave atšaukti. Nepamirškite, brangūs draugai iš Grafystės, kad mano žemės driekiasi ir šiaurėje – vieną dieną aš ten grįšiu.
Tada Aragornas atsisveikino su Kelebornu ir Galadriele. Valdovė tarėjam:
— Elfų Berile, per tamsą tu pasiekei savo viltį, visi tavo troškimai išsipildė. Išnaudok tinkamai savo dienas! O Kelebornas pridūrė:
— Lik sveikas, giminaiti! Tegu tavo lemtis būna ne tokia kaip mano, tegu tavo lobis pasilieka su tavimi iki gyvenimo pabaigos!
Su tais žodžiais jie išsiskyrė. Saulė jau leidosi. Po kurio laiko atsigręžę pasižiūrėti atgal, jie išvydo Vakarų karalių, sėdintį raitą ir apsuptą riterių. Juos nutvieskė saulėlydis, šarvai sužibėjo it raudonas auksas, o balta Aragorno mantija virto liepsna. Aragornas išsitraukė žalią brangakmenį, iškėlė jį ir iš jo rankos tvykstelėjo žalia ugnis.
Netrukus sumažėjęs būrys palei Iženą pasuko į vakarus, pro Tarpeklį išjojo į dykas žemes, tada pasuko į šiaurę ir kirto Dunžemių sienas. Dunžemiečiai bėgo ir slėpėsi, nes jie bijojo elfų, nors į jų šalį užklysdavo vos vienas kitas. Keliautojai nekreipė įjuos dėmesio, būrys buvo vis dar didelis, gerai apsirūpinęs viskuo, ko galėjo prireikti. Jie ramiai keliavo, išskleisdami palapines tada, kada panorėdavo.
Šeštą dieną po išsiskyrimo su Karaliumi jie jojo mišku, besileidžiančiu nuo kalvų Ūkanotųjų Kalnų papėdėje, kurie dabar driekėsi iš dešinės. Saulei leidžiantis vėl atsidūrę atviroje vietoje, jie pasivijo senį, besiramstantį lazda, dėvintį pilkus ar purvinai baltus skarmalus, o jam įkandin nuolat inkšdamas nerangiai kėblino kitas žmogėnas.
— Na, Sarumanai? – ramiai paklausė Gendalfas. – Tai kur eini?
— Koks tavo reikalas? – atrėžė tas. – Negi nurodinėsi, kur man eiti, dar neatsidžiaugei mano žlugimu?