— Atsakymus žinai pats, – atrėmė Gendalfas, – ne ir ne. Bet kuriuo atveju mano laikas jau baigiasi. Nešulį perėmė Karalius. Jei būtum palaukęs Orthanke, būtum jį pamatęs, o jis gal būtų parodęs savo išmintį ir gailestį.
— Tada dar geriau, kad išvykau anksčiau, – pasakė Sarumanas, nes iš jo man nereikia nieko. Jei iš tiesų nori atsakymo į savo pirmą klausimą, aš ieškau kelio iš jo šalies.
— Tada tu vėl pasukai ne tuo keliu, – tarė Gendalfas. – Tavo kelionė beviltė. Ar spjausi į mūsų pagalbą? Mes tau ją siūlome.
— Man? – paklausė Sarumanas. – Dar ir šaipotės! Jau geriau raukytumėtės. Kai dėl čia esančios Valdovės, aš ja nepasitikiu — ji visada manęs nekentė, rezgė intrigas tavo pusėje. Neabejoju, kad ji atsivedėjus šiuo keliu, kad galėtumėte pasidžiaugti mano vargu. Jei būčiau įspėtas, kad jūs vejatės, nebūčiau suteikęs to malonumo.
— Sarumanai, – pasakė Galadriele, – mes turime kitų darbų ir užduočių, kurios mums atrodo svarbesnės, nei medžioti tave. Geriau sakyk, kad tave pasivijo sėkmė, nes turi paskutinę galimybę.
— Džiaugiuosi, jei ji tikrai paskutinė, – tarė Sarumanas, – nes man nebereikės vargti vėl atsisakant. Visos mano viltys žlugo, tačiau jūsiškėmis nesidalinsiu. Jei tik turite kokių.
Akimirką jo akys užsidegė.
— Keliaukite! – sušuko jis. – Aš ne veltui ilgai tyrinėjau tuos dalykus. Jūs pasmerkėte patys save ir tai žinote. Klajojant man bus malonu galvoti, kad jūs sugriovėte savo namus sunaikindami manuosius. Koks laivas grąžins jus per tokią plačią jūrą? – tyčiojosi Sarumanas. – Pilkas ir pilnas vaiduoklių! — jis nusijuokė, tačiau balsas buvo gergždžiantis, baisus.
— Kelkis, idiote! – suriko jis kitam elgetai, sėdėjusiam ant žemės, ir tvojo jam lazda. – Sukis! Jeigu šitie ponai keliauja vienu keliu, mes rinksimės kitą. Judėk, nes vakarienei negausi savo kriaukšlės!
Elgeta apsisuko ir nušlubčiojo pro šalį skųsdamasis:
— Vargšas Grimą! Vargšas senas Grimą! Mušamas ir keikiamas! Kaip aš jo nekenčiu! Kad galėčiau jį palikti!
— Tai palik! – pasiūlė Gendalfas.
Bet Sliužburnis tik blykstelėjo savo išblukusiomis, siaubo pilnomis akimis į Gendalfą ir greitai nušlepsėjo paskui Sarumaną. Kai nelaiminga porelė praeidama pro būrį pasiekė hobitus, Sarumanas sustojo ir įsižiūrėjo įjuos, o jie žvelgė į jį su gailesčiu.
— Tai ir jūs atėjote padžiūgauti, neūžaugos? – paklausė jis. – Jums nerūpi, ko trūksta elgetai, ar ne? Jūs turite viską, ko reikia maisto, šiltų drabužių, geriausio tabako savo pypkėms. O taip, aš žinau! Žinau, iš kur jis. Ar nepaskolintumėte tabakėlio elgetai?
— Paskolinčiau, jei turėčiau, – pasakė Frodas.
— Gali paimti, kas liko man, – pasiūlė Meris, — jei tik truputį palauksi. — Jis nulipo žemėn, pasirausė krepšyje. Tada padavė Sarumanui odinį kapšelį. – Imk, kas ten liko, – tarė hobitas, – rūkyk į sveikatą, jis iš Izengardo griuvėsių.
— Mano, mano, taip, brangiai pirktas! – sušuko Sarumanas, griebdamas kapšelį. – Grąžini tik dalelę, esu tikras, kad prisigrobei daugiau. Tačiau elgeta turi būti dėkingas, jei vagis grąžina nors kąsnelį to, kas jam priklausė. Na, bus teisinga, kai grįžęs namo pamatysi, jog Pietkiemyje ne viskas taip gerai, kaip norėtum. Tegu tavo šaliai nuolat trūksta tabako!
— Labai ačiū! – pasipiktino Meris. – Duokš kapšelį — jis ne tavo ir toli keliavo su manimi. Įsivyniok tabaką į savo skudurus.
— Vagis vertas vagies, – tarė Sarumanas, atsuko Meriui nugarą, spyrė Šliužburniui ir nuėjo miško link.
— Šaunu! – šūktelėjo Pipinas. – Tikras vagis! Jis, žinoma, pamiršo, kad per jį užtrukome, buvome sužeisti ir orkų nuvilkti per visą Rohaną?
— Aha! – pridūrė Semas. – „Pirktas", sakė jis. Ar tikrai? Man nepatinka, kąjis kalbėjo apie Pietkiemį. Laikas grįžti namo.
— Tikrai taip, – sutiko Frodas, – bet greičiau vis tiek nepavyks, jei'norime pamatyti Bilbą. Kas benutiktų, iš pradžių keliausiu į Rivendeilą.
— Taip, manau, kad pasielgtum protingai, – tarė Gendalfas. – Vargšas Sarumanas! Išjojau nieko nebeišpeši. Jis visiškai išseko. Tačiau vis tiek nesu tikras, kad Medžiabarzdis teisus, — jis dar gali prikrėsti smulkių niekšybių.
Kitą dieną jie pasiekė šiaurines Dunžemes, kur niekas negyveno, nors šalis buvo žalia ir graži. Atėjo rugsėjis su savo auksinėmis dienomis ir sidabrinėmis naktimis. Jie ramiai keliavo, kol pasiekė Gulbialaukio upę ir rado senąją brastą į rytus nuo krioklių – srovė staigiai leidosi į žemumas. Toli vakarų ūkuose plytėjo ežeriukai ir liūnai, pro kuriuos vingiavo Pilksrautis – ten nendrynuose gyveno daugybė gulbių.
Taip jie atkeliavo į Eregioną. Vieną skaistų rytą, žvelgdami nuo savo stovyklos ant žemos kalvelės, keliautojai išvydo, kaip toli rytuose saulė užkliudė tris viršūnes, pro plaukiančius debesis smingančias į dangų: Karadrasą, Kelebdilą ir Fanuidholą. Keliautojai buvo netoli Morajos Vartų.
Čia jie užtruko septynias dienas, nes atėjo eilė dar vienam išsiskyrimui, kurio niekas nenorėjo. Netrukus Kelebornas, Galadrielė ir jų elfai turėjo sukti į rytus, pro Raudonojo Rago Vartus, žemyn Dimrilo Laiptais iki Sidabrinukės, į savo šalį. Jie nuklydo taip toli į vakarus todėl, kad turėjo apie daug ką pakalbėti su Elrondu bei Gendalfu. Jie vis dar neskubėjo, šnekėdamiesi su draugais. Dažnai, hobitams jau seniai įmigus, jie tebesėdėdavo drauge po žvaigždėmis, prisimindami praėjusius amžius, visus džiaugsmus ir vargus, nutikusius šiame pasaulyje, arba tarėsi dėl ateinančių dienų. Jei kokiam keliautojui būtų pasitaikę skubėti pro šalį, nedaug jis būtų pamatęs ar išgirdęs. Jam būtų atrodę, jog mato pilkas figūras, iškaltas akmenyje, pamirštų laikų pėdsakus, dingusius negyvenamose žemėse. Nes jie nekrutėjo, nekalbėjo žodžiais, vien žibančios akys judėjo ir degė, besikeičiant mintimis.
Viskas buvo išsakyta. Jie išsiskyrė, kol Trims Žiedams ateis laikas trauktis. Pilkais apsiaustais apsigobę Lorieno žmonės nujojo kalnų link, o tie, kurie keliavo į Rivendeilą, sėdėjo ant kalvos ir žiūrėjo, kol iš besirenkančių ūkanų kažkas blykstelėjo. Daugiau nieko nebesimatė. Frodas žinojo, kad atsisveikindama Galadrielė iškėlė savo žiedą.
Semas nusisuko, atsiduso.
— Kad galėčiau grįžti į Lorieną!
Pagaliau vieną vakarą jie kirto aukštus durpynus ir staiga (kaip visada atrodo keliautojams) priėjo gilų Rivendeilo slėnį. Žemai apačioje švietė Elrondo rūmų langai. Jie nusileido, pervažiavo tiltą ir į sustojo prie durų. Kai visus namus užplūdo šviesa ir dainos, visi džiaugėsi Elrondo grįžimu.
Visų pirma, nepavalgę, nenusiprausę, netgi nenusimetę savo apsiaustų, hobitai nuskubėjo ieškoti Bilbo. Jie rado jį vieną savo mažame kambarėlyje. Viskas buvo nukrauta popieriais, plunksnomis ir pieštukais, o Bilbas sėdėjo kėdėje prieš nedidelį skaistų židinį. Jis atrodė labai senas, tačiau ramus ir mieguistas.
Hobitas atsimerkė ir pakėlė akis jiems įėjus.
— Sveiki, sveiki! – tarė jis. – Tai grįžote? Rytoj kaip tik mano gimtadienis. Pasirodėte pačiu laiku. Ar žinote, man sueis šimtas dvidešimt devyneri. Dar metai, jei likimas skirs, ir susilyginsiu su Senuoju Tuku. Norėčiau jį ir pralenkti, bet dar pažiūrėsime.
Atšventę Bilbo gimtadienį, keturi hobitai pasiliko Rivendeilc dar keletui dienų. Jie daug laiko leisdavo su senuoju draugu, kuris visas dienas prasėdėdavo savo kambaryje išeidamas tik pavalgyti. Čia jis buvo labai punktualus, retai kada pramiegodavo pusryčius. Sėdėdami aplink židinį, jie paeiliui pasakodavo viską, ką prisiminė iš savo kelionių bei nuotykių. Iš pradžių Bilbas apsimesdavo, kad užsirašinėja, bet dažnai užmigdavo, o pabudęs sakydavo: