— Puiku! Nuostabu! Bet kur mes sustojome?
Tada jie vėl pasakodavo nuo tos vietos, kur jis pradėjo knapsėti.
Vienintelė dalis, kuri iš tiesųjį sudomino, buvo pasakojimas apie Aragorno karūnavimą bei vestuves.
— Žinoma, aš buvau pakviestas į vestuves, – sakė jis, – ilgai jų laukiau. Bet kai atėjo laikas išvykti, pamačiau, kad čia turiu begalę reikalų. Be to, dėtis daiktus taip sunku.
Praėjus beveik porai savaičių, Frodas pažvelgė pro langą ir pastebėjo, kad naktį būta šalnos, o voratinkliai draikosi pabalę. Hobitas staiga suprato, jog turi iškeliauti – reikia atsisveikinti su Bilbu. Oras vis dar buvo gražus ir ramus. Žmonės jau seniai neprisiminė tokios gražios vasaros. Bet jau atėjo spalis, netrukus turėjo subjurti ir pradėti lyti. O laukė ilga kelionė. Tiesą sakant, Frodą išjudino ne mintys apie orą. Jis jautė, kad reikia grįžti į Grafystę. Semas taip pat. Dar praėjusią naktį jis pasakė:
— Na, pone Frodai, buvome toli ir matėme nemažai, bet geriau nei čia neradome. Čia yra visko po truputį, jei mane suprantate: Grafystė, Auksinis Miškas, Gondoras, čia susimaišė karalių rūmai, smuklės, pievos ir kalnai. Bet vis tiek galvoju, jog laikas būtų judėti. Tiesą pasakius, nerimauju dėl savo senioko.
-Taip, visko po truputį, Seniai, išskyrus Jūrą, – atsakė Frodas ir pakartojo pats sau: – Išskyrus Jūrą.
Tą dieną Frodas pakalbėjo su Elrondu ir sutarė, kad išvyks kitą rytą. Jų džiaugsmui, Gendalfas pasakė:
— Manau, aš irgi keliausiu drauge. Bent jau iki Bryliaus. Noriu pamatyti Sviestmušį.
Vakare jie nuėjo atsisveikinti su Bilbu.
— Na, jei turite keliauti, tai turite, – pasakė jis. – Man labai gaila. Ilgesiuos jūsų. Malonu žinoti, kad jūs čia, netoliese. Bet aš labai apsnūdau.
Tada jis atidavė Frodui mitrilo šarvus ir Gylį, pamiršęs, kad jau dovanojo juos anksčiau, o dar – smulkiu greitu raštu prirašytas tris savo knygas. Ant raudonų viršelių buvo užrašyta: „Iš elfų kalbos vertė B.B."
Semui jis davė maišelį aukso.
— Beveik paskutinis lašelis iš Smogo lobyno, – pasakė Bilbas. — Gal pravers, jei galvoji vesti, Semai. Semas nuraudo.
— Jums, jaunuoliai, neturiu ko duoti, – tarė senasis hobitas Meriui ir Pipinui, – nebent gerų patarimų. – Nepagailėjęs šito gero, jis atsisveikino kaip įprasta Grafystėje. – Tegu jūsų galvos nebūna didesnės už skrybėles! Bet jei nenustosite augti, skrybėlės ir drabužiai atsieis jums nepigiai.
-Jeigu tu nori pralenkti Senąjį Tuką, – tarė Pipinas, – kodėl mes negalėtume pabandyti apšokti Staugiantį Bulių?
Bilbas nusijuokė ir išsitraukė iš kišenės dvi gražias pypkutes su perlamutriniais kandikliais, aptaisytas dailiu sidabru.
— Prisiminkit mane, jas rūkydami! – pasakė jis. – Elfai padarė jas man, tačiau aš neberūkau.
Staiga jis knaptelėjo ir užsnūdo, o vėl pabudęs tarė:
— Kur čia mes dabar? Taip, žinoma, dalijame dovanas. Beje, prisiminiau. Kas atsitiko su mano Žiedu, kurį tu išsinešei, Frodai?
-Aš jį pamečiau, brangusis Bilbai, – atsakė Frodas, – atsikračiau jo.
— Kaip gaila! – šūktelėjo Bilbas. – Norėjau dar sykį jį pamatyti. Bet ne, koks aš kvailas! Tu juk to ir keliavai, ar ne – atsikratyti jo? Viskas taip sudėtinga, tiek daug dalykų susidėjo į krūvą – Aragorno reikalai, Baltoji Taryba, Gondoras, Arklių Žmonės, pietiečiai, drambliai – ar tikrai matei jį, Semai? – urvai ir bokštai, auksiniai medžiai ir dar bala žino kas. Matyt, iš savo kelionės grįžau pernelyg greitai. Gendalfas galėjo trumpam pasiimti mane drauge. Bet tada būčiau grįžęs jau linksmybėms pasibaigus – tik dar daugiau vargo. Na, dabar jau per vėlu, man kur kas patogiau sėdėti čia ir apie tai klausytis. Židinys jaukus, maistas labai geras, visur pilna elfų. Ko dar galima norėti?
Manasis kelias vis tolyn
Nuo durų veda. Jo pradžia Jau miglose, tamsu aplink.
Kitiems duok kelią, ją valia!
Te naujas žygis prasidės!
O aš pavargusiu žingsniu Į
smuklę suksiu pailsėt
Ir miegu atsigaut saldžiu.
Bilbas sumurmėjo paskutinius žodžius, jo galva nusviro ant krūtinės, jis kietai užmigo.
Kambaryje gilėjo prietema, židinys degė skaisčiau, o jie žiūrėjo į miegantį Bilbą ir matė, kad jis šypsosi. Kurį laiką hobitai sėdėjo tylėdami. Semas apsidairė kambaryje, pažiūrėjo į ant sienų šokančius šešėlius ir tyliai pasakė:
— Nemanau, pone Frodai, kad jis būtų daug parašęs, kol mes buvome išvykę. Jis niekada nebeparašys mūsų istorijos. Bilbas atmerkė akį, lyg būtų viską girdėjęs, ir atsikėlė.
— Matote, koks aš miegalius, – tarė jis, – o kai turiu laiko rašyti, norisi rašyti tik eiles. Frodai, mielas mano berniuk, ar tu negalėtum prieš išvykdamas čia aptvarkyti? Surink mano užrašus, popierius, dienoraštį ir pasiimk su savimi, jei nori. Aš neturiu laiko atrinkinėti ar skirstyti. Paprašyk Semo, kad jis padėtų, o kai sudėliosite viską kaip priklauso, atvažiuok – aš patikrinsiu. Nebūsiu labai kritiškas.
— Žinoma, aš tai padarysiu! – sutiko Frodas. – Ir, aišku, greitai grįšiu – kelionė daugiau nebebus pavojinga. Grįžo tikrasis Karalius, netrukus jis sutvarkys kelius.
— Ačiū, mielas berniuk! – nudžiugo Bilbas. – Man akmuo nuo širdies nukrito.
Ir jis vėl ramiai užmigo.
Kitą dieną Gendalfas ir hobitai atsisveikino su Bilbu jo kambaryje, nes lauke buvo šalta. Tada jie tarė sudie Elrondui bei visiems jo namiškiams.
Ant slenksčio Elrondas palinkėjo Frodui laimingos kelionės, palaimino jį ir tarė:
— Manau, Frodai, kad tau nebereikės grįžti čia, nebent sumanytum atvykti labai greitai. Maždaug tokiu metų laiku, kai prieš nukrisdami lapai tampa auksiniai, ieškok Bilbo Grafystės miškuose. Aš būsiu su juo.
Tų žodžių niekas neišgirdo, Frodas pasiliko juos sau.
7
Namo
Pagaliau hobitai pasuko namų link. Jie labai troško vėl pamatyti Grafystę, tačiau iš pradžių jojo lėtai, nes Frodas nekaip jautėsi. Pasiekęs Bruineno Brastą jis sustojo ir nenorėjo joti vandeniu, bičiuliai pastebėjo, kad kurį laiką jo akys nematė nei jų, nei daiktų aplinkui. Visą tą dieną Frodas tylėjo. Buvo spalio šeštoji.
-Tau skauda, Frodai? – tyliai paklausė Gendalfas, jodamas šalia Frodo.
— Taip, skauda, – linktelėjo Frodas, – mano petys. Skauda žaizda, mane slegia Tamsos atsiminimai. Šiandien sukako metai.
— Deja, yra žaizdų, kurių neįmanoma visiškai išgydyti, – tarė Gendalfas.
— Turbūt taip bus ir su manąja, – atsakė Frodas. – Grįžti atgal neįmanoma. Nors keliauju į Grafystę, viskas bus kitaip. Aš nebebūsiu toks pat. Mane sužeidė durklas, geluonis, dantys ir sunkus nešulys. Kur man rasti poilsį?
Gendalfas neatsakė.
Kitos dienos vakare skausmas ir nerimas praėjo, Frodas vėl buvo linksmas, toks linksmas lyg nebebūtų prisiminęs vakarykščios dienos šešėlių. Vėliau kelionė sekėsi gerai, greitai bėgo dienos, jie jojo neskubėdami, dažnai apsistodavo gražiuose miškeliuose, kur rudenio saulėje lapai degė raudonai ir geltonai. Pagaliau jie pasiekė Ori} Viršūnę. Artėjo vakaras, ant kelio driekėsi tamsus kalvos šešėlis. Frodas paprašė paskubėti ir nežiūrėjo į kalvą – prajojo šešėlį nulenkęs galvą, įsisupęs į apsiaustą. Tą naktį oras pasikeitė, vėjas iš vakarų atnešė lietų, jis šniokštė garsiai, šaltai, o geltoni lapai sukosi ore kaip paukščiai. Jiems pasiekus Kaštongirę, medžių šakos buvo jau beveik plikos. Bryliaus Kalvą nuo jų akių dengė tanki lietaus uždanga.