Žvarbų, drėgną paskutiniųjų spalio dienų vakarą penki keliautojai pakilo keliu ir prijojo Pietinius Bryliaus vartus. Vartai buvo tvirtai užrakinti, į veidus plakė lietus, tamsėjančiame danguje skubėjo žemi debesys. Jų nuotaika sugedo – keliautojai tikėjosi svetinges-nio priėmimo.
Jiems teko ilgai skambinti. Pagaliau išėjo vartininkas. Rankoje laikė didelį vėzdą. Jis įtariai, baimingai stebeilijosi į keliautojus, tačiau pamatęs Gendalfą bei su juo keliaujančius hobitus, nepaisydamas keistos jų aprangos nušvito ir svetingai pasisveikino.
— Užeikite! – tarė jis, atrakindamas vartus. – Nepasakosiu naujienų stovėdamas lietuje šį šaltą plėšikišką vakarą. Bet Miežius, be abejo, džiugiai sutiks jus „Ponyje", ten išgirsite viską, ką galima išgirsti.
— Išgirsite viską, ką galime pasakyti mes, ir dar daugiau, – nusijuokė Gendalfas. – Kaip Haris? Vartininkas susiraukė.
— Dingo, – tarė jis, – bet geriau paklauskite Miežiaus. Gero vakaro!
— Gero vakaro ir tau! – atsakė jie, įjodami į vidų. Keliautojai pastebėjo, jog už tvoros palei kelią buvo pastatyta ilga žema troba, iš jos išėję per tvorą įjuos spoksojo keletas žmonių. Prijoję Bilo Papartyno namą jie pamatė, kad tvora apgriauta, apleista, o visi langai užkalti.
— Kaip manai, ar tik tu jo neužmušei savo obuoliu, Semai? – paklausė Pipinas.
— Neturiu tiek vilčių, pone Pipinai, – atsakė Semas, – bet norėčiau žinoti, kas nutiko mūsų poniui. Aš daug kartų prisimindavau ir jį, ir staugiančius vilkus, ir viską.
Pagaliau jie prijojo „Šokantį Ponį". Bent jau iš išorės smuklė neatrodė pasikeitusi – žemutiniuose languose už raudonų užuolaidų degė šviesos. Jie paskambino varpeliu. Prie durų atėjęs Nobas vos vos jas pravėrė, iškišo nosį, o pamatęs juos, stovinčius po žibintu, sušuko iš nuostabos:
— Pone Sviestmušy! Šeimininke! Jie sugrįžo!
— Ak šitaip! Aš juos tuoj pamokysiu, – atsklido Sviestmušio balsas, tuoj pat išlėkė ir jis pats su vėzdu rankoje. Tačiau pamatęs, kas tokie atvyko, jis sustojo lyg įbestas, niūrią grimasą veide pakeitė nuostaba ir džiaugsmas.
— Nobai, tu vilnakoji puskvaili! – suriko jis. — Ar neprisimeni senų draugų vardų? Tokiais laikais dar šitaip mane gąsdini! Nagi, nagi! Ir iš kur jūs atvykote? Jau nesitikėjau kada nors jus pamatyti, kurgi ne – išvykstate į Dykynes su tuo Platžengiu, o dar tie Juodieji Žmonės bastosi aplink. Bet džiaugiuosi jus matydamas, o ypač — Gendalfą. Įeikit! Įeikit! Tie patys kambariai, kaip ir anksčiau? Jie laisvi. Dauguma kambarių šiomis dienomis laisvi, neslėpsiu to, nes patys greitai suprastumėte. Pasirūpinsiu vakariene kiek įmanoma greičiau, nors dabar su atsargomis riesta. Nobai, tu lėtapėdį! Sauk Bobą! Et, visai pamiršau, Bobo nėra – naktimis jis dabar grįžta pas savus. Vesk svečių ponius į arklides, Nobai! O savo žirgą, be abejo, jūs nusivesite pats, pone Gendalfai. Nuostabus gyvulys, – taip ir pasakiau sau, kai pirmą sykį jį išvydau. Nagi, užeikite! Jauskitės kaip namie!
Ponas Sviestmušys visai nepakeitė kalbėjimo manieros, rodėsi, kad jam net atsikvėpti nėra kada. Tačiau aplink beveik nieko nesimatė, buvo tylu, iš bendrojo kambario atsklido negarsus dviejų trijų balsų murmėjimas. Šeimininkas nešė priešais juos dvi žvakes. Jų šviesoje įsižiūrėjus atidžiau buvo matyti, jog Sviestmušio veidas raukšlėtas, išvargintas rūpesčių.
Jis nuvedė juos koridoriumi iki kambario, kuriame hobitai buvo apsistoję tą keistą naktį prieš metus. Šiek tiek sunerimę jie sekė paskui, nes buvo aišku, kad senasis Miežius tiesiog narsinasi, slėpdamas kažkokias bėdas. Viskas nebebuvo taip, kaip anksčiau. Bet jie nieko neklausinėjo.
Kaip jie tikėjosi, po vakarienės ponas Sviestmušys atėjo pasidomėti, kaip jie įsikūrė. Svečiams patiko viskas – nei alui, nei „Ponio" gardėsiams nieko blogo atsitikę nebuvo.
— Nebūsiu įžūlus ir nesiūlysiu eiti į bendrąjį kambarį, – pasakė Sviestmušys. — Jūs pavargę, o vakarais vis tiek renkasi nedaug žmonių. Bet jei prieš eidami miegoti skirtumėte man pusvalanduką, norėčiau tyliai su jumis šnektelėti.
— Mes kaip tik apie tai galvojome, – atsakė Gendalfas. – Nesam pavargę. Keliavome ramiai. Sušlapome, sušalome ir išalkome, bet visa tai tu pataisei. Eikš, sėskis! O jei dar duotum tabako pypkutei, būtų tiesiog puiku.
-Jei prašytumėte ko kito, būtų niekis, bet tabako... – atsiliepė Miežius. – Kaip tik su juo labiausiai striuka – turime tiek, kiek išsiauginame patys, o to nepakanka. Šiomis dienomis iš Grafystės tabako nebegauname. Bet sukrapštysiu, ką galiu.
Sugrįžęs jis atnešė tabako tiek, kad užtektų dienai ar dviem, kuokštą nepjaustytų lapų.
— Pietkaištis, – tarė jis, – geriausias, kokį turime. Nors, jums leidus, aš visada palaikau Brylių, jis neprilygsta Pietkiemiui.
Jie pastatė šeimininkui didelę kėdę prie židinio, Gendalfas atsisėdo kitoje pusėje, hobitai – žemuose krėsluose tarp jųdviejų ir prakalbėjo ne vieną pusvalanduką, besikeisdami visomis naujienomis, kurias norėjo išgirsti ar papasakoti ponas Sviestmušys. Didžiosios naujienos be galo nustebino šeimininką. Jis net įsivaizduoti negalėjo, kad pasaulyje dedasi tokie dalykai.
— Negali būti, – tarsi netikėdamas savo ausimis kartojo Sviestmušys, – negali būti, pone Beginsai. Aš taip susipainiojau. Negali būti, pone Gendalfai! Kad tave kur! Kas būtų pagalvojęs, kad mūsų laikais!
Tačiau ir jis pats daug papasakojo. Reikalai nekokie, kalbėjo šeimininkas. Verslas sekėsi ne tik šiaip sau, jis visiškai nesisekė.
— Iš anapus Grafystės į Brylių niekas nebeateina, – šnekėjo jis, — o vietiniai tūno namuose. Viskas dėl tų atvykėlių niekdarių, kurie pradėjo plūsti Žaliuoju Keliu praėjusiais metais, jei prisimenate, bet vėliau pasirodė dar daugiau. Buvo vargšų, sprunkančių nuo bėdų, bet didžioji dalis – blogi žmonės, vagys, niekšai. Pačiam Bryliuj buvo neramu, tikrai neramu. Kaipgi, čia kilo tikros kautynės, buvo užmuštų, negyvai užmuštų! Ar galite patikėti?
— Tikrai tikiu, – tarė Gendalfas. – Kiek?
— Trys ir du, – pasakė Sviestmušys, atskirdamas Didžiąją bei Mažąją Tautas. – Vargšas Matas Viržiapirštis, Roulis Obuolinukas ir mažasis Tomas Dyglius iš už Kalvos, Vilis Benksas iš aukštumų ir kažkuris nuo Stedlo Pakalnių: visi geri vyrai, mums jų trūksta. Haris Ožkalapis ir Bilas Papartynas – tai jie padėjo atėjūnams, o paskui išsinešdino su jais. Galvą guldau — jie juos įleido. Tą kautynių naktį. Tai buvo po to, kai kartą metų pabaigoje išgrūdome juos pro vartus, o kautynės įvyko kitų metų pradžioje, po didelių pūgų. Dabar jie tapo plėšikais ir gyvena už sienų, slėpdamiesi Lankmiškiuose bei šiaurinėse dykynėse. Tarsi būtų sugrįžę seni blogi laikai, apie kuriuos pasakoja legendos. Kelyje nesaugu, niekas toli nekeliauja, visi anksti rakina namus. Palei tvorą visur laikome sargybinius, o naktimis prie vartų statome daug vyrų.
— Keista, mūsų niekas nekliudė, – tarė Pipinas, – o keliavome lėtai, nesisaugodami. Manėme, kad visos bėdos liko praeity.
— Gaila, pone, bet taip nėra, – tarė Sviestmušys. – Nenuostabu, kad jie paliko jus ramybėje. Jie nepuola ginkluotų, turinčių kardus, šalmus, skydus ir visa kita. Tokių dalykų jie privengia. Turiu pasakyti, aš irgi šiek tiek suglumau, kai jus pamačiau.
Hobitai suprato, jog žmonės žvelgė įjuos su nuostaba ne dėl to, kad jie grįžo, o dėl rūbų bei daiktų. Patys draugai taip įprato prie karo aprangos ir kelionių ginkluotuose būriuose, kad visai pamiršo, jog iš po apsiaustų blizga skaistūs šarvai. Grafystėje Gondoro ir Marko šalmai bei nesuprantami ženklai ant skydų atrodė labai keistai. Gendalfas irgi atrodė karingai — jojo ant savo didelio pilko žirgo, vilkėjo baltai, apsigaubęs žydrai sidabrine mantija, prie šono turėjo prisisegęs ilgą kardą – Glemdringą.