Gendalfas nusijuokė:
— Na, na, – pasakė jis, — jei jie išsigando mūsų penkių, tai savo kelionėse esame sutikę baisesnių priešų. Bet kuriuo atveju, kol mes čia gyvensime, naktimis jie paliks jus ramybėje.
— Ar žadate kiek pasilikti? – paklausė Sviestmušys. – Neslėpsiu, džiaugsimės, jei ilgėliau užtruksite. Matote, nesame pratę prie tokių bėdų. Žmonės kalba, kad visi Pėdsekiai dingo. Man regis, mes ne visai supratome, ką jie dėl mūsų darė. Plėšikai dar ne didžiausia bėda. Praėjusią žiemą aplink tvoras stūgavo vilkai. O miškuose slankioja šešėliai, siaubingi padarai, vien pagalvojus apie juos stingsta kraujas. Buvo labai neramu, jei mane suprantate.
— Tikiu, kad buvo, – tarė Gendalfas, – šiomis dienomis beveik visose šalyse buvo neramu, labai neramu. Bet pralinksmėk, Miežiau! Vos per plauką išvengei kur kas didesnių nemalonumų, džiaugiuosi girdėdamas, jog neįklimpai giliau. Ateina geresni laikai. Gal net geresni, nei gali prisiminti. Pėdsekiai sugrįžo. Mes grįžome kartu su jais. Šalis vėl turi Karalių, Miežiau. Netrukus jis pagalvos ir apie šią šalį. Tada vėl sujus Žaliasis Kelias, Karaliaus pasiuntiniai atvyks į šiaurę, prasidės kelionės pirmyn atgal, blogis bus išvarytas iš dykynių. O pačios dykynės neilgai bus dykos, ten gyvens žmonės, žaliuos laukai. Sviestmušys purtė galvą.
-Jei keliuose atsiras padorių žmonių, tai nepakenks, – pasakė jis, – bet mums nebereikia niekšų ir plėšikų. Mums nereikia pašaliečių nei Bryliuje, nei aplink Brylių. Norime gyventi ramybėje. Visai nenoriu, kad čia prisigrūstų svetimšalių, apsigyventų ir plėštų negyvenamas žemes.
— Tu liksi ramybėje, Miežiau, – pažadėjo Gendalfas. – Tarp Izeno ir Pilksraučio užteks vietos ištisoms šalims. Arba palei Brendivyno krantus pietuose, kur dienų dienas jodamas keliu nuo Bryliaus nieko nesutiksi. Kadaise žmonės gyveno toli šiaurėje, šimtas ar daugiau mylių nuo čia, kur baigiasi Žaliasis Kelias – Šiaurinėse kalvose, prie Prieblandos ežero.
— Prie Mirusiųjų Griovio? – dar skeptiškiau paklausė Miežius. – Sako, ten vaidenasi. Ten neis niekas, tik plėšikai.
— Eis Pėdsekiai, – tarė Gendalfas. – Tu sakai, Mirusiųjų Griovys. Taip jis buvo vadinamas daug metų, tačiau tikrasis tos vietos pavadinimas, Miežiau, yra Fornost Erainas, Karalių Lopšys. Vieną dieną ten vėl sugrįš Karalius, o keliu jodinės daug dorų žmonių.
— Sutinku, skamba labai viltingai, – linktelėjo Sviestmušys, – be abejo, reikalai pasitaisys. Tegu tik jis palieka Brylių ramybėje.
— Paliks, – tarė Gendalfas, — jis pažįsta ir myli Brylių.
— Tikrai? – sutriko Miežius. – Tiesą sakant, nelabai suprantu kaip — jis juk sėdi savo didžiulės pilies soste kažkur pasaulio pakrašty. Turbūt geria vyną iš auksinių taurių. Kas jam „Ponis" ar mano alaus kaušai? Žinoma, mano alus geras, Gendalfai. Ypač geras nuo tada, kai praėjusį rudenį šnipštelėjai jam gerą žodį. Tai buvo paguoda bėdose.
— Aha! – linktelėjo Semas. – Jis irgi sako, kad tavo alus visada geras.
— Kas jis?
— Na, jis. Platžengys. Pėdsekių vadas. Argi dar nesupratai? Pagaliau Sviestmušys suprato — jo plačiame veide pasirodė pavyzdinė nuostaba. Akutės suapvalėjo, burna išsižiojo, jis užsikosėjo.
— Platžengys! – sušuko šeimininkas, galų gale atgavęs kvapą. — Jis – su karūna, auksine taure ir viskuo! Kad tave! Kuo gi visa tai baigsis?
-Ateis geresni laikai, bent jau Bryliui, – šyptelėjo Gendalfas.
-Tikiuosi, kad taip, esu tikras! – sulinksėjo Sviestmušys. — Tai buvo maloniausias pokalbis, kokio neturėjau jau tiek pirmadienių, kad susidarytų mėnuo. Neslėpsiu – šiąnakt miegosiu ramiau ir lengvesne širdimi. Oho, kiek jūs man pripasakojote, bet apgalvosime visa tai rytoj. Aš einu į lovą, jūs, be abejo, irgi džiaugsitės savosiomis. Ei, Nobai! – suriko jis, eidamas prie durų. – Nobai, tu lėtapėdį!
— Nobas! – pakartojo šeimininkas, pliaukšteldamas sau per kaktą. – Ką gi jis man primena?
— Tikiuosi, ne dar vieną pamirštą laišką, pone Sviestmušy? mandagiai pasiteiravo Meris.
— Ne, ne, pone Brendibakai, prašau man apie tai nepriminti! Na va, numušėte mintį. Kur aš sustojau? Nobas, arklidės, taip, žinoma! Turiu kai ką, kas priklauso jums. Jei pamenate Bilą Papartyną ir pavogtus arklius: ponis, kurį iš jo nusipirkote, yra čia. Pats sugrįžo. O kur jis buvo, jūs žinote geriau nei aš. Buvo susitaršęs kaip senas šuo ir liesas kaip drabužių pakaba, bet gyvas. Nobas jį prižiūrėjo.
— Ką? Mano Bilas? – suriko Semas. – Aš tikrai gimiau po laiminga žvaigžde, ką besakytų mano seniokas. Dar vienas noras išsipildė! Kur jis?
Semas nėjo miegoti, kol neaplankė Bilo.
Keliautojai pasiliko Bryliuje visą kitą dieną. Ponas Sviestmušys negalėjo skųstis, kad vakare nėra apyvartos. Smalsumas įveikė visas baimes, smuklė buvo perpildyta. Hobitai iš mandagumo trumpam apsilankė bendrajame kambaryje ir atsakė į galybę klausimų. Bryliaus gyventojai atmintimi nesiskundė – Frodo daug kartų klausė, ar jis jau parašė knygą.
— Dar ne, – atsakinėjo jis, – dabar grįžtu namo tvarkyti savo užrašų.
Jis pažadėjo aprašyti įvykius Bryliuje – padaryti knygą įdomesnę, kad joje nebūtų pasakojama vien apie tolimus, ne itin svarbius nutikimus „ten pietuose".
Tada vienas jaunesnių paprašė dainos. Kilo šnabždesys, į prašiusįjį įsirėmė pikti žvilgsniai, jis nutilo ir daugiau nebeprašė. Didžiajame kambaryje niekas nebenorėjo jokių nemalonumų.
Kol Bryliuje viešėjo keliautojai, jo ramybės nei dieną, nei naktį nedrumstė jokios bėdos. Bet kitą rytąjie atsikėlė anksti. Nors pasitaikė lietinga diena, iki nakties jie norėjo pasiekti Grafystę, o kelias buvo.neartimas. Juos išlydėjo visi Bryliaus gyventojai, jie buvo linksmi kaip niekad tais metais. Tie, kurie nebuvo matę apsiginklavusių keliautojų, dabar spoksojo išsižioję – į Gendalfą su balta barzda ir nuo jo sklindančia šviesa, tarsi jo žydra mantija būtų debesis, slepiantis saulę, į keturis hobitus, panašius į klajojančius riterius iš pamirštų legendų. Netgi tie, kurie juokėsi iš kalbų apie Karalių, pradėjo galvoti, kad čia gali būti tiesos.
— Laimingo kelio, sėkmės namuose! – palinkėjo ponas Sviestmušys. – Norėjau jus įspėti – Grafystėje irgi ne viskas gerai, jei tai, ką girdime, teisybė. Sako, keisti dalykai ten vyksta. Bet vienas atsitikimas veja kitą, o man ir savų rūpesčių pakanka. Be to, jei nepasirodysiu įžūlus, iš savo kelionių jūs grįžote pasikeitę, galite patys susitvarkyti su rūpesčiais. Neabejoju, kad greitai viską sustatysite į vietas. Geros kloties! Kuo dažniau apsilankysite, tuo geriau. Visada jūsų lauksime.
Jie atsisveikino ir nujojo pro Vakarinius vartus Grafystės link. Ponis Bilas keliavo kartu. Kaip anksčiau, jis nešė nemažai nešulių, tačiau risnojo šalia Senio ir atrodė patenkintas.
— Įdomu, ką turėjo omeny senasis Miežius? – tarė Frodas.
— Kai ką galiu nuspėti, – niūriai pasakė Semas. – Mačiau Veidrodyje: nukirsti medžiai, o mano seniokas išvarytas iš namų. Reikėjo grįžti anksčiau.
— Kažkas aiškiai ne taip Pietkiemyje, – pridūrė Meris, — jei trūksta tabako.
— Ko gero, – tarė Pipinas, – savo pirštus bus prikišęs Lotas, ne kitaip.
— Gal, bet ne per daugiausiai, – pasakė Gendalfas. — Jūs pamiršote Sarumaną. Jis susidomėjo Grafyste dar anksčiau nei Mordoras.
— Na, mes turime tave, – tarė Meris, – tad greitai viską ten sutvarkysime.
— Dar turite, – tarė Gendalfas, – bet greitai nebeturėsite. Aš nekeliausiu į Grafystę. Savo reikalus turite išspręsti patys, tam jūs ir ruošėtės. Negi dar nesuprantate? Mano laikas baigėsi, statyti viską į vietas ar padėti žmonėms – nebe mano užduotis. O jums, mieli draugai, nebereikia pagalbos. Dabar jūs suaugę. Išties jūs labai išaugote – esate vieni iš didžiųjų, aš daugiau dėl jūsų nesibaiminu. Jei norite žinoti, greitai suksiu. Ruošiuosi ilgam pokalbiui su Bombadilu, tokiam pokalbiui, kokio dar nesu turėjęs. Jis apaugęs samanomis, o aš akmuo riedantis. Bet mano riedėjimas baigėsi, mudu turėsime daug ką pasakyti vienas kitam.