Po kiek laiko jie pasiekė vietą Rytiniame Kelyje, kur hobitai atsisveikino su Bombadilu. Jie slapčia tikėjosi, kad jis ir dabar bus ten, atėjęs jų pasveikinti. Tačiau Bombadilo nebuvo nė ženklo. Virš Pilkapių pietuose kabojo pilka migla, Amžinąjį Mišką tolumoje dengė neperžvelgiama rūko uždanga. Jie sustojo, Frodas ilgesingai pažvelgė į pietus.
— Labai norėčiau vėl išvysti senąjį bičiulį, – pasakė jis. – Įdomu, kaip jis laikosi?
— Kaip visada, gerai – gali būti tikras, – pasakė Gendalfas, – be didesnių bėdų ir, spėju, jį ne itin domina tai, ką padarėme ar matėme, nebent mūsų viešnagė pas entus. Galbūt vėliau galėsite atvykti pasimatyti su juo. Bet jūsų vietoje dabar skubėčiau namo, kitaip nespėsite prijoti Brendivyno Tilto iki užrakins vartus.
— Kad ten nėra vartų, – pasakė Meris, – kelias nerakinamas, tu tai gerai žinai. Tiesa, yra Žemgalos Vartai, bet pro juos mane praleis bet kada.
— Norėjai pasakyti, nebuvo jokių vartų, – patikslino Gendalfas, o dabar, manau, rasite kelerius. Net prie Žemgalos Vartų gali būti sunkiau nei manai. Bet jūs susitvarkysite. Likite sveiki, brangūs draugai! Ne visam laikui, dar ne. Iki pasimatymo!
Jis pasuko Žvaigždikį nuo kelio, galingas žirgas peršoko pakelės griovį ir Gendalfui šūktelėjus tarsi vėjas nušuoliavo Pilkapių link.
— Na štai, mes vėl likome keturiese, kaip kelio pradžioj, – pasakė Meris. – Visus kitus palikome pakely, vieną po kito. Atrodo, lyg būtume palengva nykstančiame sapne.
— Tik ne aš, – atsakė Frodas. — Jaučiuosi, lyg vėl užmigčiau.
8
Grafystės išvalymas
Jau naktį šlapi ir pavargę keliautojai pagaliau pasiekė Brendivyną. Kelias buvo užtvertas. Abiejose Tilto pusėse stovėjo dideli spygliuoti vartai, tolimajame upės krante išdygo nauji namai: dviaukščiai, su siaurais tiesiais langais, pilki ir silpnai apšviesti, niūrūs, tokių Grafystėje nestatydavo.
Jie padaužė į išorinius vartus, pašaukė, tačiau iš pradžių niekas neatsakė, o vėliau, jų nuostabai, kažkas papūtė ragą, ir šviesos languose užgeso. Balsas iš tamsos sušuko:
— Kas ten? Nešdinkitės! Įeiti negalima. Ar nemokate skaityti? Juk parašyta: „Tarp saulėlydžio ir saulėtekio įeiti draudžiama".
— Aišku, kad tamsoje mes nemokame skaityti! – atsišaukė Semas. – O jei Grafystės hobitai bus palikti po lietumi tokią naktį, tą jūsų skelbimą suradęs nuplėšiu.
Su tais žodžiais langelis užsitrenkė, iš namo kairėje išgriuvo krūva hobitų su žibintais. Jie atidarė tolimuosius vartus, keletas perėjo tiltą. Pamatę keliautojus, hobitai išsigando.
— Eikit čionai! – šūktelėjo Meris, atpažinęs vieną hobitų. — Turėtum mane pažinti, Hobai Šienkeli, turėtum. Aš esu Meris Brendibakas, norėčiau žinoti, kas čia vyksta. Ką čia daro toks žemgalietis kaip tu? Tu juk saugodavai Šieno Vartus.
— Čia tai bent! Ponas Meris, iš tiesų, apsitaisęs kaip į karą! – nustebo senasis Hobas. – O jie sakė, kad žuvote! Dingote Amžinajame Miške. Kaip malonu jus vėl matyti.
— Tada nustok žiopsoti pro grotas ir atidaryk vartus! – liepė Meris.
— Atsiprašau, pone Meri, bet mes turime įsakymus.
— Kieno įsakymus?
— Vado iš Begendo.
— Vado? Vado? Nori pasakyti, pono Loto? – paklausė Frodas.
— Turbūt taip, pone Beginsai, bet dabar mes visi turime sakyti – „Vadas".
— Tai jau tikrai turite! – tarė Frodas. – Džiaugiuosi, kad jis bent jau atsisakė Beginso vardo. Bet, atrodo, pats laikas, kad šeima pastatytų jį į vietą.
Hobitai už vartų ėmė šnabždėtis.
— Iš tokių kalbų nieko gero nebus, – pagaliau pasakė vienas, — jis apie tai išgirs. O jeigu triukšmausite, pažadinsite Vado Milžiną!
— Pažadinsime jj taip, kad jis pats nustebs, – užtikrino Meris. – Jei norite pasakyti, kad jūsų brangusis Vadas samdo plėšikus iš dykynių, tai mes grįžome pačiu laiku.
Jis nušoko nuo ponio, žibintų šviesoje pamatęs skelbimą nuplėšė jį ir permetė per vartus. Hobitai atsitraukė, tačiau vartų neatidarė.
— Einam, Pipinai! – pasakė Meris. – Dviejų užteks.
Meris su Pipinu perlipo vartus, o hobitai išsilakstė. Sugaudė kitas ragas. Iš didesnio namo dešinėje išlingavo didelė sunki žmogysta.
— Kas čia vyksta? – suurzgė ji, eidama artyn. – Laužiate vartus? Mėžkitės iš čia, kol nenusukau jūsų purvinų kakliūkščių! – Staiga jis sustojo, pamatęs žvilgančius kardus.
— Bilai Papartynai, – pasakė Meris, — jei tu per dešimt sekundžių neatidarysi vartų, pasigailėsi. Garbės žodis, prakiurdinsiu tau pilvą. O atidaręs vartus išeisi pro juos ir niekada negrįši. Tu, vagie ir kelių plėšike!
Bilas Papartynas krūptelėjo, nušlepsėjo prie vartų ir juos atrakino.
— Duok raktą! – liepė Meris.
Bet niekšelis sviedė raktą hobitui į veidą ir nėrė į tamsą. Jam bėgant pro šalį, vienas ponis švystelėjo kanopomis. Pataikė. Viauktelėjęs Papartynas išnyko tamsoje, daugiau apie jį niekas nieko nebegirdėjo.
— Svarus darbas, Bilai, – pagyrė Semas, kreipdamasis į ponį.
— Tiek jūsų Milžino, – tarė Meris. – Su Vadu susitiksime vėliau. Dabar norime nakvynės, o kadangi jūs berods nugriovėte Tilto Smuklę ir pastatėte šitas būdas, turėsite mus priimti.
-Atsiprašau, pone Meri, – pasakė Hobas, – bet tai neleidžiama.
— Kas neleidžiama?
— Priimti svetimus, valgyti papildomą maistą ir visa kita.
— Kas čia atsitiko? – nustebo Meris. – Blogi metai pasitaikė, ar ką? Maniau, kad vasara buvo gera, turėjote sulaukti šaunaus derliaus.
— Na, taip, metai buvo visai geri, – sutiko Hobas, – mes išauginome daug maisto, tik ne visai žinome, kur jis dedamas. Čia vis tie „rinkėjai" ir „dalytojai", vis vaikšto, skaičiuoja, sveria, tempia į sandėlius. Jie daugiau surenka nei išdalija, mūsų gėrybės kažkur prašampa.
— Na, baikit! – nusižiovavo Pipinas. – Tai pernelyg ilgas pokalbis nakčiai. Turime maisto maišuose. Tik duokite kambarį prigulti. Jis bus geresnis už daugelį vietų, kur nakvojau.
Hobitai prie vartų vis dar jautėsi nekaip, aiškiai laužydami vieną ar kitą taisyklę, tačiau niekas neprieštaravo ginkluotiems keliautojams, iš kurių du atrodė neįprastai dideli ir stiprūs. Frodas liepė vėl užrakinti vartus. Kol aplink sukiojasi plėšikai, sargyba buvo ne pro šalį. Keturi bendražygiai nuėjo į sargybos namą ir pasistengė įsitaisyti kuo patogiau. Namas buvo pilkas, bjaurus, su mažytėmis grotelėmis, neleidžiančiomis įsidegti padoriai ugniai. Viršutiniuose kambariuose buvo išrikiuotos mažų lovelių eilės, ant kiekvienos sienos kabojo įsakymai ir taisyklių sąrašai. Pipinas juos nuplėšė. Alaus nebuvo, maisto mažai, tačiau išsidaliję keliautojų atsargas visi neblogai pavalgė. Pipinas sulaužė Taisyklę Numeris Keturi, sudėjęs į židinį didžiąją dalį rytojaus malkų.
— Na, gal užtrauksime po dūmelį, kol pasakosite, kas vyksta Grafystėje? – pasiūlė jis.
— Tabako dabar nėra, – atsakė Hobas, – tik Vado žmonėms. Visos atsargos, atrodo, baigėsi. Girdėjome, jog tabako prikrauti vežimai važiavo senuoju keliu nuo Pietkiemio, per Sarno Brastą. Tai atsitiko metų pabaigoje, kai jūs išvykote. Tačiau ir anksčiau patylomis kažkas darėsi. Tas Lotas...