— Užsičiaupk, Hobai! – suriko keletas kitų. – Žinai, kad tokios šnekos neleidžiamos. Vadas išgirs, visi turėsim vargo.
-Jis neišgirstų, jei kai kurie iš jūsų nebūtų Šniukštai! – karštai atrėžė Hobas.
— Gerai, gerai! – pasakė Semas. – Užteks. Nenoriu daugiau nieko girdėti. Nei svetingumo, nei alaus, nei tabako, tik daug taisyklių ir orkiškos kalbos. Tikėjausi pailsėti, bet matau, kad laukia darbas bei rūpesčiai. Miegokim, viską išsiaiškinsim rytoj.
Naujasis „Vadas" tikrai greitai sužinodavo naujienas. Nuo Tilto iki Begendo geros keturiasdešimt mylių, bet kažkas nepatingėjo. Frodas su draugais tai greitai suprato.
Keliautojai neturėjo konkrečių planų, galvojo iš pradžių užsukti į Krikholą ir ten truputį atsipūsti. Tačiau dabar, pamatę, kas čia vyksta, jie nusprendė joti tiesiai į Hobitoną. Todėl kitą dieną ramiai išjojo keliu. Vėjas liovėsi, tačiau dangus liko pilkas. Kraštas atrodė gana liūdnas, apleistas, tačiau juk buvojau lapkričio pirmoji, rudens pabaiga. Vis dėlto degimų buvo pernelyg daug, aplink iš daugelio vietų kilo dūmai. Didelis dūmų debesis kybojo tolumoje, Miškagalio pusėje.
Vakarėjant jie priartėjo prie Varliavietės, kaimo kelio dešinėje, maždaug už dvidešimt dviejų mylių nuo tilto. Ten jie ruošėsi pernakvoti – Varliavietės „Plūduriuojantis Plaustas" buvo gera smuklė. Prijoję rytinį kaimo pakraštį, draugai išvydo barjerą ir didelę lentą su užrašu „Kelio nėra". Užjos stovėjo visas būrys Grafystės tvarkdarių su lazdomis rankose ir plunksnomis skrybėlėse. Visi buvo išsigandę, bet stengėsi atrodyti rūstūs.
— Kas čia dabar? – paklausė Frodas, tramdydamas juoką.
— O štai kas, pone Beginsai, – pasakė tvarkdarių vadas, hobitas su dviem plunksnomis. — Jūs suimamas už Vartų Išlaužimą, Taisyklių Suplėšymą, Sargybinių Užpuolimą, Sienos Pažeidimą, Miegojimą Grafystės Pastatuose Be Leidimo ir Sargybinių Papirkinėjimą Maistu.
— Už ką dar? – pasitikslino Frodas.
— To užteks, – atsakė tvarkdarių vadas.
— Galiu dar pridurti, jei norite, – pasiūlė Semas. – Už jūsų Vado Pravardžiavimą, Norą Stuktelti Jo Spuoguotan Veidan ir Galvojimą, Kad Tvarkdariai Atrodo Kaip Kvailiai.
— Na, na, pone, pakaks. Vado įsakymu jūs turite ramiai keliauti su mumis. Mes jus nugabensime į krantinę ir perduosime Vado Vyrams, galėsite pasisakyti, kai jis išnagrinės jūsų bylą. Bet jei nenorite užsisėdėti Uoladuobėse, jumis dėtas ilgai nekalbėčiau.
Tvarkdarių sumišimui, Frodas su bendražygiais prapliupo juoktis.
— Nebūkit kvaili! – pasakė Frodas. – Aš keliauju kur noriu ir kada noriu. Kaip tik su reikalais joju į Begendą, jei norite keliauti kartu, keliaukite.
— Labai gerai, pone Frodai, – tarė tvarkdarių vadas, atstumdamas barjerą, – bet nepamirškite, kad aš jus suėmiau.
— Nepamiršiu, – pasakė Frodas, – niekada. Bet galbūt galėsiu atleisti. Šiandien toliau nekeliausiu, būsiu dėkingas, jei maloniai mane palydėsite iki „Plūduriuojančio Plausto".
— Negaliu, pone Beginsai. Smuklė uždaryta. Kaimo gale yra tvarkdarių buveinė. Aš nuvesiu jus ten.
— Gerai, – sutiko Frodas, – eikite, mes seksime paskui.
Semas nužiūrinėjo tvarkdarius ir pastebėjo vieną pažįstamą.
— Ei, ateik čia, Robinai Mažakurmi! – pašaukė jis. – Noriu persimesti žodeliu.
Nedrąsiai pažvelgęs į savo vadą, kuris atrodė persiutęs, bet nedrįso kištis, tvarkdarys Mažakurmis atsiliko ir ėmė žingsniuoti šalia Semo, nulipusio nuo ponio.
— Klausyk, Robinuk, – pasakė Semas, – tu iš Hobitono, negi tau protas suskystėjo, kad stabdai poną Frodą ir visus kitus. O kodėl smuklė uždaryta?
-Jos visos uždarytos, – tarė Robinas. – Vadui nepatinka alus. Bent jau taip buvo sakoma iš pradžių. O dabar, manau, viskas atitenka jo Vyrams. Be to, jam nepatinka, kai keliaujama, todėl, kai kas nors nori keliauti, jis turi apsilankyti pas tvarkdarius ir pasiaiškinti.
— Turėtum gėdytis, kad prasidedi su tokiom kvailystėm, – tarė Semas. – Tu visada labiau mėgdavai smuklės vidų nei lauką. Visada užmesdavai akį budėdamas, ar ne?
-Taip ir daryčiau, Semai, jei galėčiau. Nepyk ant manęs. Ką galiu padaryti? Žinai, kodėl ėjau į tvarkdarius prieš septynerius metus, kai čia dar niekas nebuvo prasidėję? Kad vaikščiočiau po šalį, matyčiausi svi žmonėmis, klausyčiausi naujienų ir žinočiau, kur geras alus. Bet dabar viskas kitaip.
— Bet juk gali mesti tvarkdario tarnybą, jei tai nebegerbiamas darbas.
— Mums neleidžiama, – pasakė Robinas.
-Jei dar sykį išgirsiu „neleidžiama", – tarė Semas, – supyksiu.
— Nesakyčiau, kad gailėčiausi, tai pamatęs, – pašnabždom pasakė Robinas. — Jei visi drauge supyktume, gal kažką padarytume. Bet tie vyrai, Semai, Vado vyrai. Jis juos siuntinėja visur. Jei kas nors iš mūsų, mažųjų, imtų kovoti už savo teises, jie tuoj pat nuvilktų tokį į Uoladuobes. Iš pradžių jie pasiėmė senąjį Miltspurgį, merą Vilą Vitfutą ir daug kitų. Kuo toliau, tuo blogiau. Jie dažnai juos muša.
— Tai kodėl jiems dirbi? – piktai paklausė Semas. – Kas pasiuntė tave į Varliavietę?
— Niekas. Mes apsistoję dideliame tvarkdarių name. Mes esame Pirmasis Rytkiemio Būrys. Jau dabar visur šimtai tvarkdarių, o jie nori dar daugiau, išsigalvodami vis naujas taisykles. Dauguma eina tarnauti prieš savo valią, bet ne visi. Net Grafystėje yra tokių, kuriems patinka kištis į kitų reikalus ar nurodinėti. Dar blogiau – keletas netgi šnipinėja Vadui ir jo vyrams.
-Aha! Štai kaip jūs apie mus sužinojote!
— Teisingai. Nors mums neleidžiama naudotis Greitojo Pašto paslaugomis, jis puikiai tarnauja Vadui. Jis įvairiose vietose laiko specialius žygūnus. Vienas praėjusią naktį atbėgo iš Vitfuro su „slaptu pranešimu", nuo čia bėgo kitas. O šiandien po pietų atėjo pranešimas jus areštuoti ir nugabenti į Krantinę, ne tiesiai į Uoladuobes. Matyt, Vadas nori tuoj pat jus pamatyti.
— Tas noras greit atšals, kai ponas Frodas su juo susitvarkys, šyptelėjo Semas.
Tvarkdarių buveinė Varliavetėje buvo ne geresnė už tilto namą. Čia buvo tik vienas aukštas, tie patys siauri langai. Namas buvo pastatytas iš šlykščių baltų, prastai sudėtų plytų. Viduje buvo drėgna, liūdna. Ant ilgo, pliko, apskretusio stalo svečiams patiekė vakarienę. Maistas nebuvo vertas geresnės aplinkos, keliautojai džiaugėsi, galėdami išvykti. Iki Krantinės liko apie aštuoniolika mylių, jie išsiruošė dešimtą valandą ryte. Galėjo iškeliauti ir anksčiau, tačiau delsė tyčia, erzindami tvarkdarių vadą. Vėjas dabar pūtė iš šiaurės, tapo šalčiau, bet nebelijo.
Iš kaimo išėjo gana juokinga draugė, nors keletas žioplių, atėjusių pažiūrėti, nežinojo, ar leidžiama juoktis. Tuzinui tvarkdarių buvo liepta saugoti belaisvius, bet Meris privertė juos žygiuoti priekyje, o Frodas su draugais jojo už nugarų. Meris, Pipinas ir Semas elgėsi laisvai, juokėsi, kalbėjosi ir dainavo, o tvarkdariai klupinėjo priekyje, bandydami atrodyti rūstūs ir rimti. Frodas tylėjo, atrodė liūdnas ir susimąstęs.
Jie prasilenkė su tvirtu senioku, karpančiu gyvatvorę.
— Sveiki, sveiki! – prajuko jis. – Tai kas ką suėmė? Du tvarkdariai tuoj pat pasuko priėjo.
-Vade! – riktelėjo Meris. – Liepk saviškiams grįžti į vietą, jei nenori, kad su jais susitvarkyčiau!
Vadas griežtai suriko, du hobitai nenoriai grįžo atgal.
— O dabar judinamės! – šūktelėjo Meris. Keliautojai paragino ponius risčia, kad tvarkdariai nusivarytų nuo kojų. Išlindo saulė, tad nepaisant šalto vėjo netrukus tvarkdariai pūkštė ir prakaitavo.