Prie Trijų Kiemų Akmens jie pasidavė. Tik sykį vidudienį sustojus buvo nukeliauta keturiolika mylių. Buvo trys valandos po pietų. Tvarkdariai išalko, jiems skaudėjo kojas, jie nebeišlaikė tempo.
— Ką gi, ateisite vėliau, – pasakė Meris. – Mes jojam toliau.
— Lik sveikas, Robinuk! – šūktelėjo Semas. – Lauksiu tavęs prie „Žaliojo Drakono", jei dar nepamiršai, kur jis yra. Nedykinėk kelyje!
-Jūs laužote Arešto Taisykles, štai ką jūs darote, – nusiminęs tarė vadas. – Aš už tai neatsakau.
— Dar daug ką mes sulaužysim, neprašydami tavęs atsakyti, – atšovė Pipinas. – Laimingo kelio!
Draugai nurisnojo toliau. Saulei ėmus leistis link Baltųjų Kalvų toli horizonte, jie pasiekė platų Krantinės tvenkinį. Čia jiems pirmąkart iš tiesų suskaudo širdį. Tai buvo Frodo ir Semo kraštas, jie pajuto, jog niekas pasaulyje jiems nerūpi labiau. Daug senų namų buvo dingę. Kai kurie sudeginti. Jauki senųjų hobitų olų eilė šiauriniame Tvenkinio krante apleista, o mažyčiai sodai, gražiai drie-kęsi palei vandenį, apaugę piktžolėmis. Dar blogiau, palei Tvenkinį, kur Hobitono Kelias leidosi prie kranto, stovėjo eilė bjaurių naujų namų. Kažkada čia augo medžių alėja. Jos nebeliko. Su liūdesiu pažvelgę į kelią link Begendo, jie tolumoje pamatė aukštą plytinį kaminą. Į vakaro orą iš jo virto juodi dūmai.
Semas nebesitvėrė kailyje.
-Aš joju pirmyn, pone Frodai! – sušuko jis. — Joju pažiūrėti, kas ten vyksta. Noriu susirasti savo senioką.
— Iš pradžių reikia išsiaiškinti, su kuo turime reikalą, Semai, tarė Meris. – Spėju, kad „Vadas" turi galvažudžių gaują. Geriau susiraskime ką nors, galintį papasakoti, kas čia darosi.
Tačiau Krantinės kaime visi namai ir olos buvo uždaryti, niekas jų nepasitiko. Draugai stebėjosi, bet netrukus išsiaiškino priežastį. Prie „Žaliojo Drakono", paskutinio namo Hobitono pusėje, dabar apleisto ir išdaužytais langais, jie nemaloniai nustebo, išvydę tuziną piktų žmogystų, ramstančių smuklės sienas. Visi jie buvo žvairakiai ir gelsvais veidais.
— Kaip tas Bilo Papartyno draugas Bryliuje, – pasakė Semas.
— Daug tokių mačiau Izengarde, – sumurmėjo Meris.
Plėšikai rankose laikė vėzdus, prie diržų segėjo ragus, tačiau kitų ginklų nesimatė. Keliautojams prijojus arčiau, jie išėjo į kelią, u/tverdami praėjimą.
— Kur čia dabar susiruošėte? – paklausė vienas, didžiausias ir baisiausias iš visų. — Jums kelio toliau nėra. O kur mielieji tvarkdariai?
— Smagiai eina iš paskos, – atsakė Meris. – Gal tik kiek kojas atmušė. Žadėjome palaukti jų čia.
— Har, ką aš sakiau? – kreipėsi plėšikas į savo gaują. – Sakiau Šarkiui, kad neverta pasitikėti tais kvaileliais. Geriau būtume pasiuntę porą mūsų vaikinų.
— Atleiskite, o koks būtų skirtumas? – pasiteiravo Meris. – Mes neįpratę prie plėšikų šioje šalyje, bet žinome, kaip su jais tvarkytis.
— Plėšikų, ką? – išvertė akis žmogėnas. – Tai šitaip giedame? Rinkis žodžius, nes nesusirinksi dantų! Jūs, neūžaugos, pernelyg išpuikote. Nedėkit daug vilčių į gerą Vado širdį. Ateis Šarkis, ir jis darys, ką sakys Šarkis.
— Kas tai galėtų būti? – tyliai paklausė Frodas.
— Šita šalis nori pabusti, susitvarkyti, – atsakė plėšikas. – Šarkis tai padarys. Padarys kieta ranka, jei bus priverstas. Jums reikia didesnio Vado. Jei kelsite triukšmą, turėsite jį dar nesibaigus metams. O tada, žiurkiūkščiai, sužinosite, kur vėžiai žiemoja!
— Tikrai taip. Džiaugiuosi girdėdamas jūsų planus, – tarė Frodas, – kaip tik keliauju pas poną Lotą, jam irgi bus įdomu apie juos išgirsti.
Plėšikas nusijuokė.
— Lotas! Taip, jis viską žino. Nesijaudink. Jis darys, ką pasakys Šarkis. Nes jei Vadas kelia rūpesčių, jį galima pakeisti. Aišku? O jeigu neūžaugos kiša nosį kur nereikia, juos irgi galima pamokyti. Aišku?
— Taip, aišku, – pasakė Frodas. – Visų pirma matau, kad atsiliko-te nuo laiko ir nežinote naujienų. Daug kas atsitiko nuo tada, kai iškeliavote iš pietų. Tavo ir visų kitų plėšikų dienos baigėsi. Tamsioji Tvirtovė krito, Gondoras turi Karalių. Izengardas sugriautas, o jūsų brangusis šeimininkas virto elgeta dykynėse. Prasilenkiau su juo kelyje. Žaliuoju Keliu jodinės Karaliaus pasiuntiniai, o ne niekšeliai iš Izengardo.
Vyras įsispoksojo į hobitą, nusijuokė.
— Elgeta dykynėse? – išsiviepė jis. – Nejau tai tiesa? Šokinėk, šokinėk, gaidžiuk. Tai nesutrukdys mums apsigyventi šitoj nutukusioje šalelėje, kur jūs pakankamai ilgai dykinėjote. — Jis spragtelėjo pirštais Frodui prieš veidą. – Karaliaus pasiuntiniai! Kas iš jų? Kai tokį pamatysiu, gal ir patikėsiu.
Pipinui trūko kantrybė. Jis prisiminė Kormaleno Lauką, o čia žvairakis niekšas pavadino Žiedo Nešėją „gaidžiuku". Jis atmetė apsiaustą, traukdamas kardą žengė pirmyn, sužvilgo juodai sidabrinė Gondoro uniforma.
— Aš esu Karaliaus pasiuntinys, – pasakė jis. – Tu kalbi su Karaliaus draugu ir vienu žymiausių didvyrių visose Vakarų šalyse. Tu plėšikas ir kvailys. Klaupkis ant kelių ir maldauk malonės arba persmeigsiu tave šiuo trolių prakeikimu.
Vakarėjančioje saulėje tvykstelėjo kardas. Meris su Semu irgi išsitraukė kardus ir prijojo padėti Pipinui. Frodas nepajudėjo. Plėšikai atsitraukė. Gąsdinti Bryliaus valstiečius ar bauginti sutrikusius hobitus jie mokėjo. Tačiau bebaimiai hobitai su skaisčiais kardais ir rūsčiais veidais buvo kažkas nauja. Šitų ateivių balsuose girdėjosi anksčiau negirdėtos gaidos. Plėšikus nupurtė baimės šaltis.
— Eikit! – įsakė Meris. — Jei dar trikdysit šitą kaimą, pasigailėsit!
Trys hobitai žengė į priekį, o plėšikai apsisukę pabėgo aukštyn Hobitono Keliu, tačiau bėgdami pūtė ragus.
— Na, atvykome nė kiek ne per anksti, – pasakė Meris.
— Nė dienos ne per anksti. Gal net per vėlai, bent jau kad išgelbėtume Lotą, – tarė Frodas. — Vargšas kvailys, man jo gaila.
— Išgelbėtume Lotą? Ką nori pasakyti? – nesuprato Pipinas. – Sakyčiau, sunaikintume.
— Manau, kad ne visai supranti padėtį, Pipinai, – pasakė Frodas. – Lotas niekada nenorėjo, kad atsitiktų taip, kaip yra. Jis suktas kvailys, bet dabar pats tupi tamsiojoje. Vadovauja plėšikai, surinkinėja, plėšia, baugina, laksto ir griauna jo vardu. Jau netgi nebėjo vardu. Veikiausiai jis kali Begende ir yra labai išsigandęs. Reikėtų pabandyti išvaduoti jį.
— Tai tau, boba, devintinės! – šūktelėjo Pipinas. – Ko jau ko, bet tokios mūsų kelionių pabaigos tikėjausi mažiausiai – pačioje Grafystėje kautis su pusorkiais ir plėšikais, kad išvaduotume Lotą Spuogą.
— Kautis? – tarė Frodas. – Taip, manau, gali tekti. Bet atminkite – negalima žudyti hobitų, net jei jie perėjo į kitą pusę. Iš tikrųjų perėjo, o ne iš baimės vykdo plėšikų įsakymus. Grafystėje dar joks hobitas tyčia nėra užmušęs kito hobito, dabar tai irgi neprasidės. Jei įmanoma, iš viso niekas neturi būti užmuštas. Kantrybės, valdy-kit savo rankas kiek įmanydami!
— Bet jei tų plėšikų daug, – samprotavo Meris, – tikrai reikės kautis. Tu neišgelbėsi Loto ir Grafystės vien liūdėdamas ar skėsčiodamas rankomis, brangusis Frodai.
— Ne, – pritarė Pipinas, – antrą kartą jų taip lengvai nenubaidy-si. Dabar juos užklupome netikėtai. Ar girdėjote gaudžiančius ragus? Aiškiai šalia yra kitų galvažudžių. Kai jų bus daugiau, atsiras ir drąsos. Reikėtų pagalvoti, kur užsiglausti nakčiai. Vis dėlto esame tik keturi, nors ir ginkluoti.
— Sugalvojau, – tarė Semas, – eikime pas senąjį Tomą Medvilnį. Pietinės Alėjos gale! Jis visada buvo tvirtas vyras. Ir turi daug sūnų jie visi mano draugai.