— Ne! – prieštaravo Meris. – Mums netinka užsiglausti. Kaip tik tai žmonės daro, o banditams tas tinka. Jie paprasčiausiai surinks pajėgas, įspraus mus į kampą, o tada išvarys ar išrūkys. Ne, reikia daryti kažką tuoj pat.
— Ką daryti? – paklausė Pipinas.
— Pakelti Grafystę! – atsakė Meris. – Dabar! Pažadinti visus mūsiškius! Pats matai, kad jie nekenčia viso šito – nekenčia visi, išskyrus keletą niekšelių ir porą kvailių, kurie nori būti svarbūs, bet nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta. Grafystė ilgą laiką gyveno labai ramiai, gyventojai nežino, kaip priešintis. Reikia tik degtuko, ir viskas užsidegs. Vado vyrai supranta. Jie bandys mus sutrypti, užgesinti maištą. Turime labai nedaug laiko. Semai, skubėk į Medvilnio ūkį. Jis čia vadovas ir pats drąsiausias. Greičiau! O aš pūsiu Rohano ragą – užgrosiu tokią muziką, kokios jie niekada negirdėjo.
Jie grįžo į kaimo vidurį. Ten Semas pasuko į šalį ir nušuoliavo žemyn alėja, vedančia į pietus pas Medvilnius. Toli nenujojęs hobitas išgirdo tyrą rago balsą, pakilusį į dangų. Jis nuaidėjo toli per kalvas ir laukus, garsas buvo toks įsakmus, kad pats Semas vos neapsisuko grįžti. Jo ponis atsistojo piestu, sužvengė.
— Pirmyn, šaunuoli! Pirmyn! – šūktelėjo jis. – Greitai grįšime. Jis išgirdo, kaip Meris pakeitė gaidą – orą sudrebino Žemgalos Rago Šūkis:
Pabusk! Pabusk! Pavojus, Gaisras, Priešai! Pabusk! Gaisras, Priešai! Pabusk!
Už nugaros Semas išgirdo balsus, kylantį triukšmą ir durų trinksėjimą. Priekyje tamsoje užsidegė šviesos, ėmė loti šunys, girdėjosi žingsniai. Gatvės gale pasirodė ūkininkas Medvilnis su trimis savo sūnumis — jaunuoju Tomu, Linksmuoliu ir Niku, skubantys prie Semo. Rankose jie laikė kirvius. Hobitai užtvėrė Semui kelią.
— Ne! Tai ne vienas iš plėšikų, – išgirdo Semas sakant ūkininką. – Pagal ūgį tai hobitas, bet keistai apsirengęs. Kas tu toks, kas čia per triukšmas?
— Aš Semas, Semas Gemdžis. Aš sugrįžau.
Ūkininkas Medvilnis priėjo arčiau, prieblandoje įsižiūrėjo į jį.
— Nagi, nagi! – šūktelėjo jis. – Balsas tas pats ir veidas nepasikeitęs, Seniai. Bet su tokiu apdaru gatvėje būtume prasilenkę. Aiškiai buvai svečiuose kraštuose. Manėme, kad žuvai.
— Ne, nežuvau! – atsakė Semas. – Ponas Frodas irgi ne. Jis čia su savo draugais. Štai iš kur triukšmas. Jie kelia Grafystę. Ruošiamės išmėžti šituos plėšikus kartu su jų Vadu. Jau pradedame.
— Puiku, puiku! – sušuko ūkininkas Medvilnis. – Tai pagaliau prasidėjo! Jau visus metus niežtėjo rankos, bet niekas nepadėjo. Man reikėjo galvoti apie žmoną ir Rožytę. Tie plėšikai nieko nesibaido. Bet lekiam, vaikinai! Krantinė pakilo! Turime būti ten!
— O kaip ponia Medvilnienė ir Rožytė? – paklausė Semas. – Nesaugu jas palikti vienas.
— Su jomis mano Nibsas. Bet jei nori, gali eiti jam padėti, – su šypsena atsakė ūkininkas Medvilnis, o pats su sūnumis nubėgo kaimo link.
Semas nuskubėjo prie namo. Šalia didelių apvalių durų, ant laiptelių, vedančių nuo plataus kiemo, stovėjo ponia Medvilnienė, Rožytė ir jas saugantis Nibsas su šakėmis.
— Tai aš! – prijodamas sušuko Semas. – Semas Gemdžis! Nebandyk manęs perdurti, Nibsai. Aš su šarvais. Jis nušoko nuo ponio, užbėgo laipteliais. Jie tylėdami į jį žiūrėjo.
— Labas vakaras, ponia Medvilnienė! – pasakė jis. – Sveika, Rožyte!
— Labas, Semai, – atsakė Rožytė. – Kur tu buvai? Sakė, kad tu žuvai. Bet aš tavęs laukiu nuo pavasario. Labai neskubėjai, ar ne?
— Gal ir nelabai, – susigėdęs tarė Semas, – bet skubu dabar. Mes tvarkomės su plėšikais, turiu grįžti pas poną Frodą. Maniau, užsuksiu, pažiūrėsiu, kaip laikotės jūs, ponia Medvilnienė, ir tu, Rožyte.
— Mes laikomės gerai, ačiū, – pasakė ponia Medvilnienė. – Būtų dar geriau, jei ne tie vagys ir plėšikai.
— Na, bėk, – pasakė Rožytė. — Jei visą laiką saugojai poną Frodą, negi paliksi jį dabar, tokiame pavojuje?
Semui skaudžiai sudilgo širdį. Reikėjo labai gerai apgalvoti atsakymą arba tylėti. Jis nusisuko, vėl sėdo į balną. Bet vos pajudėjo, Rožytė nubėgo laipteliais.
— Man regis, atrodai šauniai, Semai, – pasakė ji. – Dabar jok! Bet būk atsargus – susitvarkęs su plėšikais tuoj pat sugrįžk!
Grįžęs Semas rado sukilusį visą kaimą. Be jaunuolių, susirinko per šimtą tvirtų hobitų, ginkluotų kirviais, sunkiais kūjais, ilgais peiliais ir storomis lazdomis, keletas turėjo medžioklinius lankus. Iš aplinkinių ūkių traukė dar daugiau.
Kaimiečiai uždegė didelį laužą, kad pagyvintų aplinką ir dar todėl, kad tai buvo vienas iš Vado uždraustų dalykų. Laužas skaisčiai degė atslenkančioje naktyje. Kiti, Merio nurodymu, abiejuose kaimo galuose skersai kelią statė užtvaras. Prie žemutinės užtvaros atėję tvarkdariai apstulbo, bet pamatę, kas čia vyksta, metė plunksnas ir prisidėjo prie maišto. Kiti nuslinko šalin.
Semas surado Frodą su draugais prie laužo, besikalbančius su senuoju Tomu Medvilnių, o susižavėjusi Krantinės minia stovėjo aplinkui ir spoksojo.
— Na, o kas dabar? – paklausė Medvilnis.
— Negaliu pasakyti, – tarė Frodas, – kol nesužinosiu daugiau. Kiek ten plėšikų?
— Sunku pasakyti, – gūžtelėjo pečiais Medvilnis. — Jie bastosi aplink, ateina ir išeina. Kiek aukščiau Hobitono Kėliųjų pašiūrėse yra apie penkiasdešimt, bet jie dažnai sukiojasi aplink, vagia ar „surinkinėja", kaip jie tai vadina. Aplink Vadą retai kada būna mažiau kaip dvidešimt. Jis gyvena Begende, ar bent gyveno, bet dabar lauke nebepasirodo. Jau savaitė ar dvi, kai jo niekas nematė. Vyrai neprileidžia nieko artyn.
— Hobitonas ne vienintelė jų buveinė, ar ne? – paklausė Pipinas.
— Ne, kad ir kaip būtų gaila, – tarė Medvilnis. – Dar nemažai pietuose Ilgagalyje ir prie Sarno Brastos. Kiek girdėjau, daug tūno Miškagalyje, o dar stovi pašiūrės Kelvietėje. Be to, yra Uoladuobės, kaip jie jas vadina, – seni sandėlių tuneliai prie Mikei Delvingo, paversti kalėjimais tiems, kurie priešinasi. Manau, kad visoje Grafystėje jų ne daugiau kaip trys šimtai, gal net mažiau. Jei laikysimės drauge, galime juos įveikti.
-Ar jie turi ginklų? – paklausė Meris.
— Rimbų, peilių ir vėzdų nedoriems jų darbams pakanka – kol kas tiek matėme, – atsakė Medvilnis. – Bet jei reiks kautis, atsiras ir kitokių ginklų. Kai kurie dar turi lankus. Jau pašovė vieną ar du mūsiškius.
— Na va, Frodai, – tarė Meris, – žinojau, kad turėsim kautis. Jie pradėjo žudyti.
— Ne visai taip, – patikslino Medvilnis, – bent dėl šaudymo. Pradėjo Tukai. Matai, tavo tėtis, Peregrinai, niekada nesutarė su tuo Lotu, nuo pat pradžių: jis pasakė, kad jei kas ir turi teisę žaisti Vadą, tai tik Grafystės Tanas, o ne kažkoks išsišokėlis. Kai Lotas pasiuntė savo vyrus, jie grįžo nieko nepešę. Tukams gerai, jie turi gilias olas Žaliosiose Kalvose, Didžiuosius Smialus. Plėšikai negalėjo jų pasiekti, dabar jie neleidžia tiems galvažudžiams įžengti į savo žemę. Jei pasirodo, Tukai juos medžioja. Jau nušovė tris už plėšikavimą bei brakonieriavimą. Po to plėšikai pasiuto. Jie atidžiai seka Tukžemę. Išjos niekas negali nei išeiti, nei įeiti.
— Šaunuoliai, Tukai! – sušuko Pipinas. – Tačiau vienas hobitas į Tukžemę įeis. Aš joju į Smialus. Kas nori su manimi iki Tukboro? Pipinas išjojo su šešiais vaikinais ant ponių.
— Greitai pasimatysim! – riktelėjo jis. – Per laukus čia tik keturiolika mylių. Ryte atvesiu jums armiją Tukų.